Violončelė

Istorija

Violončelė pradėta naudoti XVI amžiuje. Tuo metu egzistavo instrumentų šeima, vadinama violončelėmis. Violončelių šeimos instrumentai taip pat tobulėjo, buvo daug eksperimentuojama su įvairių formų ir dydžių instrumentais. Violona buvo populiari kaip bosinis instrumentas. Jis buvo panašus į šiuolaikinį kontrabosą. Pavadinimas violončelė reiškia "mažoji violončelė". Violončelė taip pat turi 4 stygas. Violončelė išsivystė kaip styginių instrumentų grupių bosinis instrumentas (kontrabosas atsirado vėliau, "padvigubinus bosą", t. y. grojant tuo pačiu kaip ir violončelė instrumentu oktava žemiau). Ji buvo naudojama akompanuoti basso continuo, grojant ta pačia kairiąja ranka kaip ir klavesinininkas. Kai kompozitoriai pradėjo rašyti concerti grossi (kūrinius orkestrui ir nedidelei solistų grupei), jie pradėjo violončelei skirti nedidelius solo kūrinius. Taip violončelė pradėta naudoti ir kaip solinis instrumentas. Johannas Sebastianas Bachas parašė šešias labai garsias siuitas violončelei solo (be akompanimento). Tai vieni gražiausių violončelei parašytų kūrinių.

Kiti kompozitoriai pradėjo rašyti kūrinius violončelei solo. Josephas Haydnas šiam instrumentui parašė du solinius koncertus. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II mėgo violončelę ir įkvėpė Haydną, Mozartą ir Beethoveną rašyti muziką su įdomiomis violončelės partijomis. Violončelė tapo lygiavertė kitiems styginiams instrumentams, ji nebegrojo tik paprastą boso liniją.

XIX amžiuje daug garsių kompozitorių kūrė muziką violončelei. Daugelis jų patys buvo violončelininkai, pavyzdžiui, Carlas Davidovas, Davidas Popperis ir Julius Klengelis. Kai kurie labai garsūs kompozitoriai, parašę svarbios muzikos violončelei, buvo: Mendelsonas, Šopenas, Šumanas, Brahmsas, Dvořakas, Faurė, Sen-Senas, Elgaras, Sergejus Rachmaninovas. Du garsūs kūriniai, parašyti visai neseniai violončelei ir orkestrui, yra Benjamino Britteno simfonija violončelei ir Johno Tavenerio "The Protecting Veil".

Grojimas violončele

Violončelės partijos yra panašios į smuiko partijas. Stygos derinamos C-G-D-A (nuo žemų iki aukštų). Violončele grojama sėdint ir laikant instrumentą tarp kelių. Yra galinis kaištis, kuris remiasi į žemę. Jo aukštį galima reguliuoti, kad grojantysis galėtų jį pasistatyti taip, kad jam būtų patogu. Violončele paprastai grojama lanku.

Violončelės skambesys gilus ir sodrus. Ji prasideda dviem oktavomis žemiau viduriniosios C, bet gali būti labai aukšta. Skambant aukščiausioms natoms groti galima naudoti "nykščio padėtį" (smuikininkas to daryti negali). Tai reiškia, kad kairiuoju nykščiu spaudžiama viena ar dvi stygos aukštai virš piršto ("aukštai" reiškia "arčiau tiltelio", kur yra aukštosios natos. Iš tikrųjų jis yra arčiau grindų). Nors violončelės muzika dažniausiai rašoma boso kableliu, violončelės muzika dažnai skamba gana aukštai, todėl ypač soliniame repertuare naudojamas tenoro kablelis.

Kai kurie garsūs violončelininkai

Garsiausias XX a. pradžios violončelininkas buvo ispanų violončelininkas Pablo Casalsas. Jis išpopuliarino violončelę kaip solinį instrumentą. Casalsas taip pat atrado garsiąsias J. S. Bacho siuitas violončelei, kurios buvo prarastos.

Tarp kitų garsių praėjusio amžiaus violončelininkų yra Emanuelis Feuermannas, Gregoras Piatigorskis, Paulis Tortelier, Jacqueline du Pré ir Mstislavas Rostropovičius.

Tarp šių dienų violončelininkų yra Yo-Yo Ma, Julianas Lloydas Webberis, "Octavia Philharmonica", Mischa Maisky, Kirilas Rodinas, Timas Hugh, Robertas Cohenas, Ruslanas Birjukovas, Pieteris Wispelwey ir Trulsas Mørkas.