Violončelė – apibrėžimas, istorija ir panaudojimas muzikoje
Violončelė - tai instrumentas, kuriuo grojama muzika. Jo pavadinimas kilęs iš italų kalbos, todėl jis tariamas "chello". Pilnas žodis yra violončelė, tačiau kalbėdami žmonės paprastai ją vadina violončele. Violončelę grojantis žmogus vadinamas violončelininku. Violončelė yra labai populiarus instrumentas. Jis priklauso styginių šeimai. Jis gali būti naudojamas įvairiai: kaip solinis instrumentas, kamerinėje muzikoje, taip pat orkestruose. Ją kartais naudoja ir popmuzikos atlikėjai, pavyzdžiui, "The Beatles", Björk ir "Jamiroquai".
Konstrukcija ir pagrindinės dalys
- Korpusas: medinis rezonansinis korpusas, susideda iš priekio (dydžio išpjova — f-holes), nugaros ir šonų.
- Rėmas (neck) ir grifas: prie korpuso pritvirtintas kaklas su grifu, ant kurio spaudžiamos stygos.
- Fretboard (pirštlentė): be skirtingų laipsnių (skirtingai nei gitarose), leidžia reguliuoti toną spaudžiant stygas.
- Stygos: įprastai keturios — C, G, D ir A (iš apačios į viršų), su galimybe naudoti skirtingas medžiagas (nailonas, plienas, metalizuotos).
- Tilto (bridge) ir užraktai (tailpiece): stygos remiasi ant tilto, kuris perduoda vibracijas korpusui.
- Endpin (smeigtukas): metalinis strypas apačioje, leidžiantis reguliuoti aukštį ir stabilumą grojant sėdint.
- Arka: valdomas lanku su arko plaukais, padengtais rožiniu (rosin), kurio dėka atsiranda trintis ir garsas.
Tuno ir garso diapazonas
Standartinė violončelės kordų tvarka nuo žemiausios iki aukščiausios yra C–G–D–A. Violončelė turi plačią garso aprėptį: ji gali skambėti nuo gilios, šiltos bosinės regi (apie C2) iki aukštų melodinių natų virš aukščiausios oktavos. Dėl savo diapazono ir tembro violončelė dažnai vadinama „skambiama tenorine žmogaus balsu“ arba tiesiog labai artimu žmogaus balsui instrumentu.
Grojimo būdai ir technikos
- Bowing (arkavimas): pagrindinis garsopradavimo būdas – lanko vilkimas per stygas įvairiu spaudimu ir greičiu suteikia skirtingą artikuliaciją ir dinamiką.
- Pizzicato: stygų plukdymas pirštais — naudojamas ritminėms ar charakterinėms dalims.
- Harmoningai (harmonics): ši technika leidžia gauti skaidrų, lyg varpinio skambesio toną.
- Vibrato: rankos judesiai ant grifo suteikia tonui šilumos ir ekspresijos.
- Kiti efektai: sul ponticello (prie tilto), sul tasto (prie grifo), spiccato (trumpi atsitrenkimai), col legno (grojimas lanko medine puse) — visi šie efektai praturtina tembrą.
Istorija trumpai
Violončelė vystėsi Europoje XVII–XVIII a., kilusi iš ankstesnių string instrumentų, tokių kaip viola da gamba ir violone. Itališki meistrai, tokie kaip Antonio Stradivari ir Guarneri, reikšmingai prisidėjo prie formos, garso ir styginių instrumentų kokybės tobulinimo. Baroko epochoje violončelė dažnai buvo naudojama basso continuo funkcijoms, vėliau tapo tiek solo, tiek orkestrine jėga klasicizmo, romantizmo ir šiuolaikinės muzikos laikotarpiais.
Rola orkestre ir ansamblyje
Orkestre violončelės sudaro savarankišką styginę sekciją, esančią tarp violų ir kontrabosų, dažnai užpildančią vidutinį tembrą ir atliekantią tiek melodines, tiek harmonines funkcijas. Kamerinėje muzikoje (pvz., styginių kvartete) violončelė suteikia žemutinį balansą ir dažnai atlieka kontrafaktinę arba solistinę partiją.
Repertuaras ir žymūs kūriniai
- Johann Sebastian Bach — Šešios violončelės Preludijos ir Fugas (Bach Cello Suites) — kertinė solo literatūra.
- Antonín Dvořák — Koncertas violončelei B-moll — vienas iš svarbiausių koncertų šiam instrumentui.
- Edward Elgar — Violoncello koncertas, Camille Saint-Saëns, Dmitrijus Šostakovičius ir kt. — labai populiarūs koncertai bei kameriniai kūriniai.
Žymūs violončelininkai
Tarp garsiausių violončelininkų yra Pablo Casals, Jacqueline du Pré, Mstislav Rostropovich ir šiuolaikiniai atlikėjai kaip Yo-Yo Ma. Kiekvienas iš jų prisidėjo plėtojant technikas, ekspresiją ir violončelės repertuarą.
Modernios formos ir elektronika
Šiuolaikiniai muzikantai naudoja elektrines violončeles, įvairius efektus (reverb, delay, loop station), jazz, pop ir roko kontekstuose. Tokios priemonės išplečia tradicinio instrumento skambesį ir leidžia integruotis į įvairius žanrus.
Priežiūra ir mokymasis
- Aplinkos drėgmė: medinis instrumentas jautrus drėgmei — rekomenduojama naudoti drėgmės reguliatorius dėkluose.
- Arko priežiūra: reguliariai valyti, keisti arko plaukus ir naudoti rožinį pagal poreikį.
- Stygų keitimas: stygos keičiasi periodiškai — jų pasikeitimas keičia tembrą ir grojimo pojūtį.
- Tuningas ir intonacija: pradedantiesiems rekomenduojama praktikuoti su metronomu ir pasikonsultuoti su mokytoju dėl teisingos technikos.
- Dydžiai: egzistuoja įvairūs dydžiai (4/4 — pilnas, 3/4, 1/2 ir kt.), todėl vaikai ir pradedantieji gali rasti tinkamą instrumentą pagal ūgį.
Baigiamoji pastaba
Violončelė yra universalus, emocingas ir techniniu požiūriu turtingas instrumentas, kuris turi svarbią vietą tiek klasikinėje, tiek populiariojoje muzikoje. Dėl savo artimumo žmogaus balsui ir plačios raiškos ji lieka mylima ir plačiai naudojama visų amžiaus atlikėjų bei klausytojų.


Violončelė iš priekio ir šono
Istorija
Violončelė pradėta naudoti XVI amžiuje. Tuo metu egzistavo instrumentų šeima, vadinama violončelėmis. Violončelių šeimos instrumentai taip pat tobulėjo, buvo daug eksperimentuojama su įvairių formų ir dydžių instrumentais. Violona buvo populiari kaip bosinis instrumentas. Jis buvo panašus į šiuolaikinį kontrabosą. Pavadinimas violončelė reiškia "mažoji violončelė". Violončelė taip pat turi 4 stygas. Violončelė išsivystė kaip styginių instrumentų grupių bosinis instrumentas (kontrabosas atsirado vėliau, "padvigubinus bosą", t. y. grojant tuo pačiu kaip ir violončelė instrumentu oktava žemiau). Ji buvo naudojama akompanuoti basso continuo, grojant ta pačia kairiąja ranka kaip ir klavesinininkas. Kai kompozitoriai pradėjo rašyti concerti grossi (kūrinius orkestrui ir nedidelei solistų grupei), jie pradėjo violončelei skirti nedidelius solo kūrinius. Taip violončelė pradėta naudoti ir kaip solinis instrumentas. Johannas Sebastianas Bachas parašė šešias labai garsias siuitas violončelei solo (be akompanimento). Tai vieni gražiausių violončelei parašytų kūrinių.
Kiti kompozitoriai pradėjo rašyti kūrinius violončelei solo. Josephas Haydnas šiam instrumentui parašė du solinius koncertus. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II mėgo violončelę ir įkvėpė Haydną, Mozartą ir Beethoveną rašyti muziką su įdomiomis violončelės partijomis. Violončelė tapo lygiavertė kitiems styginiams instrumentams, ji nebegrojo tik paprastą boso liniją.
XIX amžiuje daug garsių kompozitorių kūrė muziką violončelei. Daugelis jų patys buvo violončelininkai, pavyzdžiui, Carlas Davidovas, Davidas Popperis ir Julius Klengelis. Kai kurie labai garsūs kompozitoriai, parašę svarbios muzikos violončelei, buvo: Mendelsonas, Šopenas, Šumanas, Brahmsas, Dvořakas, Faurė, Sen-Senas, Elgaras, Sergejus Rachmaninovas. Du garsūs kūriniai, parašyti visai neseniai violončelei ir orkestrui, yra Benjamino Britteno simfonija violončelei ir Johno Tavenerio "The Protecting Veil".
Grojimas violončele
Violončelės partijos yra panašios į smuiko partijas. Stygos derinamos C-G-D-A (nuo žemų iki aukštų). Violončele grojama sėdint ir laikant instrumentą tarp kelių. Yra galinis kaištis, kuris remiasi į žemę. Jo aukštį galima reguliuoti, kad grojantysis galėtų jį pasistatyti taip, kad jam būtų patogu. Violončele paprastai grojama lanku.
Violončelės skambesys gilus ir sodrus. Ji prasideda dviem oktavomis žemiau viduriniosios C, bet gali būti labai aukšta. Skambant aukščiausioms natoms groti galima naudoti "nykščio padėtį" (smuikininkas to daryti negali). Tai reiškia, kad kairiuoju nykščiu spaudžiama viena ar dvi stygos aukštai virš piršto ("aukštai" reiškia "arčiau tiltelio", kur yra aukštosios natos. Iš tikrųjų jis yra arčiau grindų). Nors violončelės muzika dažniausiai rašoma boso kableliu, violončelės muzika dažnai skamba gana aukštai, todėl ypač soliniame repertuare naudojamas tenoro kablelis.


Violončelės dalys
Kai kurie garsūs violončelininkai
Garsiausias XX a. pradžios violončelininkas buvo ispanų violončelininkas Pablo Casalsas. Jis išpopuliarino violončelę kaip solinį instrumentą. Casalsas taip pat atrado garsiąsias J. S. Bacho siuitas violončelei, kurios buvo prarastos.
Tarp kitų garsių praėjusio amžiaus violončelininkų yra Emanuelis Feuermannas, Gregoras Piatigorskis, Paulis Tortelier, Jacqueline du Pré ir Mstislavas Rostropovičius.
Tarp šių dienų violončelininkų yra Yo-Yo Ma, Julianas Lloydas Webberis, "Octavia Philharmonica", Mischa Maisky, Kirilas Rodinas, Timas Hugh, Robertas Cohenas, Ruslanas Birjukovas, Pieteris Wispelwey ir Trulsas Mørkas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra violončelė?
A: Violončelė yra styginių šeimos instrumentas, naudojamas muzikai groti.
K: Iš kur kilęs violončelės pavadinimas?
A: Violončelės pavadinimas kilęs iš italų kalbos ir tariamas "chello". Tai sutrumpintas violončelės pavadinimas.
K: Kaip žmonės paprastai vadina violončelę?
A: Kalbėdami žmonės paprastai violončelę vadina "violončele".
K: Kaip vadinamas violončele grojantis žmogus?
Atsakymas: Violončele grojantis žmogus vadinamas violončelininku.
K: Kokie yra keli violončelės panaudojimo būdai muzikoje?
A: Violončelė naudojama kaip solinis instrumentas, kamerinėje muzikoje, taip pat orkestruose.
K: Ar violončelę naudoja popmuzikos atlikėjai?
A: Taip, "The Beatles", Björk ir "Jamiroquai" yra keli popmuzikos muzikantų, kurie savo muzikoje naudojo violončelę, pavyzdžiai.
K: Ar violončelė yra populiarus instrumentas?
A: Taip, violončelė yra labai populiarus instrumentas.