Robert Schumann

Gyvenimas

Robertas Šumanas buvo penktasis ir jauniausias knygų pardavėjo ir leidėjo vaikas. Vaikystėje jis mėgo skaityti tėvo parduotuvėje esančias knygas. Komponuoti pradėjo būdamas septynerių. Mokykloje jam nepaprastai gerai sekėsi muzika ir literatūra. Mokyklos baigimo egzaminus išlaikė labai aukštais balais. Šeima norėjo, kad jis būtų teisininkas, todėl išvyko į Leipcigą studijuoti teisės, tačiau beveik nelankė paskaitų. Jį kur kas labiau domino muzika ir literatūra, taip pat moterys ir gėrimas. Jis lankė fortepijono pamokas pas mokytoją, vardu Friedrichas Wieckas. F. Wieckas turėjo devynerių metų dukrą Klarą. Po daugelio metų ji turėjo tapti jo žmona. Klara buvo puiki pianistė. Tėvas ją pasiimdavo į koncertines keliones, nes ji buvo vunderkindė.

Šumanas pradėjo kurti trumpus kūrinius fortepijonui ir dainas. Jis mėgo Šuberto muziką, o išgirdęs, kad Šubertas mirė, verkė visą naktį. Dažnai fortepijonu skambindavo po septynias valandas per dieną. Tačiau jam ėmė kilti problemų su pirštais. Dažnai buvo sakoma, kad jis susižalojo rankas, nes kažką darė, kad ištemptų pirštus, tačiau dabar žmonės mano, kad labiau tikėtina, jog tai įvyko dėl apsinuodijimo gyvsidabriu, nes gydytojai gyvsidabriu bandė išgydyti jo sifilį. Kad ir kokia būtų priežastis, jis negalėjo toliau būti pianistu ir visą likusį gyvenimą komponavo ir rašė apie muziką. Daug jo straipsnių pasirodė jo pradėtame leisti žurnale "Neue Zeitschrift für Musik" ("Naujasis muzikos žurnalas").

1834 m. jis susižadėjo su šešiolikmete mergina Ernestine, tačiau vėliau Šumanas nutraukė sužadėtuves, nes pamilo Klarą Vick. Klaros tėvai nenorėjo, kad ji už jo ištekėtų. Jos tėvas darė viską, ką galėjo, kad santuoka būtų sustabdyta. Galbūt jis numanė, kad Šumanas serga sifiliu, galbūt žinojo, kad jis dažnai girtauja. Galiausiai po daugybės ginčų, teismų ir slaptų Roberto ir Klaros susitikimų 1840 m. jie susituokė.

Šumanas sirgo maniakine depresija. Sirgdamas depresija jis beveik nieko nerašė, tačiau 1840 m. jam buvo laimingi ir jis parašė daug dainų bei orkestrinės muzikos. 1841 m. jis parašė keturias simfonijas. 1842 m. jie kartu išvyko į koncertinį turą, tačiau Šumanui buvo sunku, nes Klara buvo žinomesnė už jį. Jis vienas grįžo į Leipcigą dirbti savo leidykloje. Tuo metu jis vėl jautėsi prislėgtas, gėrė daug alaus ir šampano. Sugrįžus Klarai jis vėl buvo laimingas ir sukūrė keletą kamerinių kūrinių. 1844 m. jie gastroliavo Rusijoje ir grojo carui. Rugpjūtį jis visiškai susinervino ir nebegalėjo pakęsti savo paties muzikos. Prireikė nemažai laiko, kol atsigavo.

Dabar jis jau mokėjo rašyti įvairią muziką. Jis parašė muziką garsiajai Gėtės pjesei "Faustas". 1849 m. parašė vieną operą "Genoveva". Jo šlovė plito lėtai. Daugelį metų Drezdenas ir Leipcigas buvo vieninteliai miestai, kuriuose jis garsėjo. 1850 m. jis tapo Diuseldorfo muzikos direktoriumi. 1853 m. jis susipažino su Brahmsu. Brahmsas tapo dideliu Šumanų šeimos draugu. Šumanas žurnale "Neue Zeitschrift für Musik" išspausdino straipsnį su antrašte "Neue Bahnen" ("Nauji keliai"), kuriame teigė, kad Brahmsas (kuriam tuo metu buvo 20 metų) bus labai didis kompozitorius. Jis buvo teisus.

Šumanas dažnai galvojo apie bandymą nusižudyti. 1854 m. vasario 27 d. jis įmetė save į Reino upę. Jį išgelbėjo keli valtininkai, bet kai jie ištraukė jį į krantą, atrodė, kad jis visai išprotėjo. Jis buvo nugabentas į prieglaudą, kur praleido paskutinius dvejus savo gyvenimo metus. Mirė 1856 m. liepos 29 d.

Šumano muzika

Šumano fortepijoninė muzika yra labai gerai žinoma. Nors jam teko atsisakyti pianisto karjeros, jo žmona Clara grojo jo kūrinius ir padėjo jiems išgarsėti. Daugelis jo kūrinių fortepijonui yra trumpų pjesių rinkiniai, kurių kiekviena turi pavadinimą, pavyzdžiui, Papillons (Drugeliai), Davidsbündlertänze, Carnaval. Rašydamas šiuos kūrinius Šumanas galvojo apie karnavalo šventes. Davidsbündleriai buvo žmonių grupė, kuriai priklausė Šumanas ir kuri nemėgo "filistinų" (žmonių, kuriems nepatiko gera muzika, pavadinta Biblijos filistinų vardu). "Karnavale" dviem Šumano asmenybės pusėms atstovauja Florestanas ir Eusebijus. Šumano maniakinė depresija (laimingos ir tragiškos nuotaikos, kurių jis turėjo) jo muzikoje skamba viena šalia kitos. Kiti fortepijoniniai kūriniai: "Kreisleriana", "Albumas jaunimui", kuriame yra gana lengvų kūrinių, pavyzdžiui, "Kareivio maršas" ir populiarioji "Vaikystės scenos" su garsiąja "Träumerei" ("Svajojimas"). Yra ir ilgesnių kūrinių fortepijonui: 3 sonatos, Toccata ir Fantazija.

Jo kamerinės muzikos kūriniai - styginių kvartetai ir garsusis fortepijoninis kvintetas.

Šumanas buvo vienas didžiųjų "Lieder" (vokiškų dainų) kompozitorių. Jis rinkosi garsių vokiečių poetų eilėraščius ir labai išradingai juos įgarsindavo. Fortepijonu skamba labai įdomūs akompanimentai, padedantys atskleisti žodžių prasmę. Jis parašė dainų ciklą "Dichterliebe" ("Poeto meilė"), kuriame sudainavo keletą Heinricho Heinės eilėraščių. Kitas dainų ciklas vadinasi Frauenliebe und -leben (Moters meilė ir gyvenimas) pagal Adalberto von Chamisso žodžius.

Nors jaunasis Šumanas, atrodo, mieliau rašė trumpus kūrinius, susipažinęs su Mendelsonu jis labiau susidomėjo ilgais kūriniais. Rašyti simfonijas jį įkvėpė ir tai, kad atrado Šuberto 9-ąją simfoniją, apie kurios parašymą niekas nežinojo. Jis rado ją dėžėje Vienoje, Schuberto brolio namuose. Šumanas parašė keturias simfonijas. Viena geriausių jo simfonijų - Trečioji, kuri dažnai vadinama Reino simfonija (pagal Reino upės pavadinimą). Ketvirtoji d-moll taip pat puikus kūrinys. Naudodamasis vos keliomis muzikinėmis idėjomis, jis jas įvairiapusiškai plėtoja ir parašo ilgą keturių dalių kūrinį. Labai mėgstamas jo koncertas fortepijonui. Klara Šuman (Clara Schumann) jį grojo su Leipcigo "Gewandhaus" orkestru per pirmąjį atlikimą 1846 m. Naujųjų metų dieną.

Po Šumano mirties Klara atsidavė savo vyro muzikos grojimui ir padėjo jai išgarsėti. Ji reguliariai lankėsi Anglijoje, kur grodavo koncertuose. Ji taip pat redagavo daug Šumano kūrinių leidyklai "Breitkopf und Härtel".

Robertas Schumannas 1839 m.

Įrašai

• Schumanno Allegro op. 8