Robertas Šumanas (g. 1810 m. birželio 8 d. Cvikau, Saksonijoje, mirė 1856 m. liepos 29 d.) - garsus vokiečių kompozitorius. Jis gyveno laikais, vadinamais romantizmo laikotarpiu. Jam teko atsisakyti planų būti koncertuojančiu pianistu, nes susižeidė ranką. Jis leido muzikos žurnalą ir rašė daug straipsnių apie ką tik sukurtą muziką. Jo muzikoje gausu romantizmo muzikai būdingų dalykų: ji kupina emocijų, kūrinių pavadinimai dažnai apibūdina daiktus, jie dažnai įkvėpti literatūros. Jis parašė daug fortepijoninės muzikos. Kai kuriuos šios muzikos kūrinius sunku groti, tačiau kiti kūriniai yra gana lengvi. Daugelis vaikų mokosi groti kai kuriuos jo "Albume jaunimui" esančius kūrinius. Jo dainos (Lieder) yra vienos geriausių kada nors parašytų. Jis taip pat parašė didesnių kūrinių - simfonijų ir koncertų bei kamerinės muzikos. Kartais jis jausdavosi labai laimingas, bet kartais jį apimdavo didelė depresija. Šie nuotaikų pokyčiai girdimi daugelyje jo muzikos kūrinių.

Gyvenimas ir kūrybinė veikla

Šumanas mokėsi teisės Leipcige, tačiau netrukus apsisprendė skirti gyvenimą muzikai. Jį kaip pedagogas ir kritiką stipriai veikė pažintis su pedagogu Friedrichu Wiecku; vėliau Šumanas susituokė su Wiecko dukra Klara (vėliau Clara Schumann), kuri buvo žymi fortepijono atlikėja ir tapo svarbiausia jo muzikos interpretatore bei rėmėja. 1834 m. Šumanas įkūrė svarbų muzikos žurnalą, kuriame gynė naująsias idėjas, palaikė jaunus talentus ir kritikavo perdėtą akademizmą. Per savo kritiką jis dažnai atkreipė dėmesį į savo contemporaries ir skatino platesnį publikos susidomėjimą šiuolaikine muzika.

Žymiausi kūriniai

Šumanas paliko didelį ir įvairiapusį palikimą. Jo fortepijoninei literatūrai priklauso tokie žinomi opusai kaip Carnaval, Kinderszenen (Vaikystės scenos), Kreisleriana, Davidsbündlertänze ir kiti miniatiūrų ciklai, kuriuose dera literatūrinės nuorodos, simbolika ir gili emocinė raiška. Jis taip pat parašė populiarią Album für die Jugend (liet. „Albumas jaunimui“), kurią dažnai mokosi jauni pianistai.

Iš dramatiškesnių ir orkestrinių kūrinių verta paminėti fortepijono koncertą La minor (Op. 54) — vieną žymiausių romantinių koncertų fortepijonui, taip pat simfonijas, iš kurių gerai žinomos „Pavasario“ simfonija (Op. 38) ir „Reinietiška“ (Rhenish, Op. 97). Kamerinės muzikos srityje ryškiausi pavyzdžiai — fortepijono kvintetas Es-dur (Op. 44) ir fortepijono kvartetas (Op. 47), kurie iki šiol užima svarbią vietą kamerinės muzikos repertuare.

Šumanas taip pat parašė daugybę Lieder ciklų — tarp jų žymūs Dichterliebe ir Frauenliebe und -leben — kurie išsiskiria poetiška melodika, artima ryšiu su tekstu ir novatoriška akompanimento reikšme, kur dažnai fortepijonas papildo ar net pasako dainos emocinį turinį.

Asmeninis gyvenimas, sveikata ir mirtis

Šumanas buvo jautrios prigimties ir aistringas žmogus: jo kūryboje dažnai atsispindi stiprios meilės, ilgesio, džiaugsmo ir nevilties nuotaikos. Jis kentėjo nuo ūmių nuotaikų svyravimų ir psichikos sutrikimų. 1854 m. jam pablogėjo psichinė sveikata — yra žinoma, kad jis bandė nusižudyti ir, po to, buvo paguldytas į ligoninę Endeniche (šalia Bonn), kur praleido paskutinius savo gyvenimo dvejus metus. Tikslus jo ligos pobūdis iki galo neaiškus; istorikai svarsto apie bipolinį sutrikimą, neurologines ligas ar infekcines priežastis. Robertas Šumanas mirė 1856 m. sanatorijoje.

Paveldas

Šumanas laikomas vienu įtakingiausių Vokietijos romantizmo kompozitorių. Jo muzika ir raštai turėjo didelę įtaką vėlesnėms kartoms; jis ne tik kūrė reikšmingus kompozicinius darbus, bet ir formavo muzikos kritiką bei skleidė idėjas apie meninę raišką ir literatūrinį motyvą muzikoje. Clara Schumann po jo mirties liko svarbi Robertui artimų atlikimo tradicijų saugotoja ir skleideja. Iki šiol jo dainos, fortepijoniniai ciklai, koncertai ir kameriniai kūriniai yra nuolat atliekami ir mėgstami klausytojų visame pasaulyje.