Koncertas - tai muzikos kūrinys, skirtas soliniam instrumentui ir orkestrui. Kai orkestras groja koncerte, jis gali groti simfoniją (kūrinį orkestrui) ir koncertą (su solistu). Jei solo instrumentas yra smuikas, kūrinys vadinamas smuiko koncertu, jei fortepijonas - fortepijono koncertu ir t. t. Orkestras akompanuoja solistui. Tai reiškia, kad būtent solistas sprendžia, kaip greitai ar lėtai groti. Dirigentas turi įsiklausyti, kaip solistas nori groti, ir priversti orkestrą jautriai akompanuoti.

Žodis "concerto" yra itališkas žodis (antroji raidė "c" tariama kaip angliška "ch"). Jis reiškia "susitarti" arba "groti kartu". Anglų kalbos daugiskaita yra "concertos".

XVII a. koncertas išpopuliarėjo Italijoje. Kai kuriuose koncertuose grojo ne vienas, o keli solistai. Toks koncertas buvo vadinamas concerto grosso.

Kas yra koncertas — paprastai

Koncertas — muzikinis kūrinys, kuriame vienas arba keli soliniai instrumentai išryškėja prieš orkestrą. Dažniausiai solistas atlieka techninius, išraiškingus partijų fragmentus, o orkestras suteikia teminį, harmoninį ir ritminį pagrindą. Koncertai gali būti parašyti įvairiems instrumentams: smuikui, fortepijonui, violončelei, fleitai, trimitojui ir kt.

Istorija ir raida

Koncerto forma vystėsi nuo baroko laikų. Baroko muzikoje veiksmas dažnai remdavosi ritornello principu — orkestro tema (ritornello) keletą kartų sugrįžta, o solistas pristato įvairias variacijas. Vėliau, klasicizmo epochoje, kompozitoriai kaip Mozartas ir Haydnas išplėtojo solo ir orkestro dialogą, su aiškia trijų dalių (gyvas–lėtas–gyvas) struktūra. Romantizmo laikais solistas dažnai tapo herojiška figūra — koncertai įgavo daugiau dramatiškumo ir orkestrinės spalvos. XX amžiuje kompozitoriai eksperimentavo su forma, ritmu ir tonacija, rašė koncertus naujiems instrumentams ir panoraminėms orkestracijoms.

Tipinė struktūra

  • Judesių skaičius: dauguma klasikinių koncertų turi tris judesius: greitas – lėtas – greitas. Tačiau pasitaiko ir vienjudesių ar keturių judesių kūrinių.
  • Ritornello ir egzpozicija: baroko koncertuose vyrauja ritornello schema; klasikiniame koncerte solistas dažnai įveda temas po orkestrinės ekspozicijos.
  • Kadenza: tradiciškai judesio pabaigoje solistui paliekama vieta improvizuotai ar parašytai kadenzo (technikos ir išraiškos epizodui), po kurio seka orkestrinis užbaigimas.

Solisto ir dirigento vaidmuo

Solistas yra koncerto centras: jis atlieka solines partijas, interpretuoja tempą, frazavimą ir ornamentiką. Istoriškai kadenza buvo improvizuojama, todėl solistas turėjo didelę laisvę. Tačiau šiais laikais daug solistų groja iš anksto paruoštas kadenzyas.

Dirigentas koordinuoja orkestrą ir suderina jo interpretaciją su solisto norais. Nors kartais solistas gali nustatyti tempą, ypač lėtose, jautriose vietose, dirigento užduotis — užtikrinti, kad akompanuojanti faktūra būtų tikslu ir subalansuota, kad būtų išlaikyta dinamika ir ansamblio vientisumas.

Įvairios formos ir pavyzdžiai

  • Solo koncertas: vienas solinis instrumentas (pavyzdžiai: Mozarto fortepijono koncertai, Beethoveno fortepijono koncertai, Tchaikovskio smuiko koncertas).
  • Double / Triple concerto: du arba trys solistai (pvz., Beethoveno didysis „Triple Concerto“ fortepijonui, smuikui ir violončelei).
  • Concerto grosso: baroko forma, kur solistų grupė (concertino) kontrastuoja su pilnu orkestru (ripieno); pavyzdžiai: Corelli, Handelio ir Bacho kūriniai.

Žymūs autorių pavyzdžiai

Baroko ir klasicizmo autorių tarpe ryškūs Vivaldi, Corelli, Bachas, Händelis, Mozarts. Romantizmo ir XX a. koncertų repertuarą papildė Beethovenas, Brahmsas, Tchaikovskis, Šostakovičius, Rachmaninovas, Prokofjevas, Bartókas ir kt. Kai kurie plačiai žinomi kūriniai: Vivaldi „Metų laikai“ (koncertai smuikui), Bachas — brandenburgiškieji koncertai, Mozarto fortepijono koncertai, Beethoveno „Imperatorius“ (fortepijonas), Tchaikovskio smuiko koncertas, Rachmaninovo fortepijono koncertai.

Orkestracija ir atlikimas

Koncerto orkestracija gali būti labai paprasta (styginis orketras ar kamerinis ansamblis) arba labai plati (pilnas simfoninis orkestrass su mediniais pučiamaisiais, variniais pučiamaisiais ir mušamaisiais). Repertuaras diktuoja, kiek ir kokių instrumentų reikia. Šiuolaikiniai koncertai dažnai naudoja netradicines technikas, elektroninius instrumentus ar nedidelį ansamblį.

Pagrindinės sąvokos

  • Kadenza — solisto virtuoziškas epizodas, dažnai improvizuojamas.
  • Ritornello — baroko praktikoje pasikartojanti orkestrinė tema.
  • Concertino ir ripieno — concerto grosso terminai: mažesnė solistų grupė ir pilnas orkestras.

Kaip klausytis koncerto

Klausantis koncerto verta atkreipti dėmesį į solisto ir orkestro dialogą: kaip tema perduodama iš vieno į kitą, kur solistas išsiskiria technika ir įtaiga, o kur orkestras kuria foną ir kontrastą. Kadenza dažnai būna momentas, kuriame solistas demonstratyviai parodo savo individualų braižą.

Koncertas — viena iš svarbiausių muzikinių formų, kurioje susitinka individualus atlikėjo meistriškumas ir kolektyvinė orkestro galia, todėl ši forma išlieka populiari tiek scenoje, tiek įrašuose.