Koncertas
Koncertas - tai muzikos kūrinys, skirtas soliniam instrumentui ir orkestrui. Kai orkestras groja koncerte, jis gali groti simfoniją (kūrinį orkestrui) ir koncertą (su solistu). Jei solo instrumentas yra smuikas, kūrinys vadinamas smuiko koncertu, jei fortepijonas - fortepijono koncertu ir t. t. Orkestras akompanuoja solistui. Tai reiškia, kad būtent solistas sprendžia, kaip greitai ar lėtai groti. Dirigentas turi įsiklausyti, kaip solistas nori groti, ir priversti orkestrą jautriai akompanuoti.
Žodis "concerto" yra itališkas žodis (antroji raidė "c" tariama kaip angliška "ch"). Jis reiškia "susitarti" arba "groti kartu". Anglų kalbos daugiskaita yra "concertos".
XVII a. koncertas išpopuliarėjo Italijoje. Kai kuriuose koncertuose grojo ne vienas, o keli solistai. Toks koncertas buvo vadinamas concerto grosso.
Koncertas baroko laikotarpiu
Solo koncertą išpopuliarino tokie kompozitoriai kaip Antonio Vivaldi (1678-1741), kuris parašė daugiau kaip 400 koncertų įvairiems instrumentams. Garsiausi jo koncertai - keturių koncertų grupė, vadinama "Keturiais metų laikais". Tai koncertai smuikui, o kiekvienas koncertas paeiliui skirtas vienam iš metų laikų: pavasariui, vasarai, rudeniui ir žiemai. Daug kitų baroko kompozitorių rašė koncertus: Johannas Sebastianas Bachas (1685-1750) parašė keletą koncertų smuikui, tačiau išliko tik du, kiti yra prarasti. Jis taip pat parašė solinių koncertų klavesinui. Georgas Frydrichas Hendelis (1685-1759) rašė koncertus vargonams. Tais laikais Anglijoje vargonai buvo labai maži ir puikiai derėjo su orkestru. Hendelis savo koncertuose kartais darydavo pauzes, kad solistas galėtų improvizuoti (sugalvoti) kokią nors muziką. Šios improvizacinės dalys buvo vadinamos kadencijomis. Nuo to laiko koncertuose yra kadencijų, kuriose solistas gali parodyti, kaip puikiai jis groja ir improvizuoja. Kai kurie kompozitoriai patys rašė kadencijas.
Koncertas klasicizmo laikotarpiu
Klasicizmo laikotarpiu Josephas Haydnas (1732-1809) parašė keletą koncertų, tarp jų du violončelei, tačiau labiau žinomas dėl savo simfonijų. Wolfgangas Amadeus Mozartas (1756-1791) parašė daug nuostabių fortepijoninių koncertų. Tai buvo tuo metu, kai fortepijonas buvo naujas instrumentas. Mocartas buvo puikus pianistas ir daugumą jų parašė sau, kad galėtų atlikti. Jis taip pat parašė penkis koncertus smuikui, keturis koncertus valtornai, du koncertus fleitai ir koncertą klarnetui. Jis taip pat rašė koncertus daugiau nei vienam solistui, pavyzdžiui, koncertą fleitai ir arfai bei koncertą smuikui ir altui, kurį pavadino Sinfonia Concertante. Iki to laiko koncertus visada sudarydavo trys dalys: greita (dažniausiai sonatos formos), lėta ir greita dalis (dažnai rondo), kuria koncertas baigdavosi.
Ludwigas van Beethovenas (1770-1827) išgarsėjo kaip pianistas, o ne kaip kompozitorius. Jis parašė penkis fortepijoninius koncertus. Paskutinis, anglakalbėse šalyse žinomas kaip "Imperatoriškasis koncertas", yra labai didelis, galingas kūrinys, kuriuo žvelgiama į romantizmo laikotarpio muziką. Beethovenas parašė gražų koncertą smuikui. Tuo metu visi manė, kad solistui jį groti per sunku, tačiau kompozitoriams rašant vis sunkesnę muziką, atlikėjai turėjo tapti vis geresni. Šiandien kiekvienas profesionalus smuikininkas turėtų gebėti jį groti. Beethovenas taip pat parašė trigubą koncertą fortepijonui, smuikui, violončelei ir orkestrui.
Koncertas romantizmo laikotarpiu
XIX amžius vadinamas romantizmo amžiumi. Žmonės dievino kūrybingus vyrus - dailininkus, muzikantus ir rašytojus (moterų lygiateisiškumo laikas dar nebuvo atėjęs). Jie buvo laikomi didvyriais. Koncertas puikiai atitiko šį mąstymo būdą. Solistas buvo didis herojus, o koncertas leido jam parodyti savo puikią techniką. Smuikininkas ir kompozitorius Niccolò Paganini (1782-1840) buvo vienas iš tokių didžiųjų herojų. Jis grojo smuiku taip, kaip niekas kitas, o kadangi buvo plonas, liesas, išblyškusio veido ir ilgų plaukų vyras, žmonės manė, kad jis panašus į velnią. Jis rašė smuiko koncertus, kuriuos tuo metu galėjo groti tik jis.
Romantiniai ir šiuolaikiniai koncertai
Tarp žymiausių XIX ir XX a. smuiko koncertų - Felikso Mendelsono, Makso Brucho (Nr. 1), Johanneso Brahmso, Piotro Iljičiaus Čaikovskio, Edwardo Elgaro, Dmitrijaus Šostakovičiaus (Nr. 1), Belos Bartoko, Albano Bergo, Igorio Stravinskio ir sero Williamo Waltono koncertai smuikui.
Po Beethoveno laikų žinomi Frederiko Šopeno (2), Roberto Šumano, Johaneso Bramso (2), Piotro I. Čaikovskio (3), Edvardo Griego, Sergejaus Rachmaninovo (4), BėlosBartoko (3), Sergejaus Prokofjevo (5) ir Igorio Stravinskio fortepijoniniai koncertai.
Žymūs Antoníno Dvořáko, Edouardo Lalo, Edwardo Elgaro ir Dmitrijaus Šostakovičiaus koncertai violončelei. P. Čaikovskis parašė kūrinį violončelei ir orkestrui "Rokoko variacijos", o Benjaminas Brittenas parašė kūrinį violončelei ir orkestrui, kurį pavadino "violončelės simfonija", nes violončelė ir orkestras yra lygiaverčiai. Brahmsas parašė Dvigubą koncertą smuikui ir violončelei su orkestru.
Paulas Hindemithas ir Williamas Waltonas yra parašę altų koncertus, o Hectoras Berliozas parašė "Haroldą Italijoje", kuris yra tarsi altų koncertas.
Žymiausi koncertai mediniams pučiamiesiems instrumentams: du Carl Maria von Weber koncertai klarnetui, Carl Nielsen koncertai klarnetui ir fleitai, Aaron Copland koncertas klarnetui, Ralph Vaughan Williams koncertas obojui.
Richardas Straussas parašė du koncertus valtornai. Nikolajus Rimskis-Korsakovas parašė koncertą trombonui, o Ralphas Vaughanas Williamsas - koncertą tūbai.
Šiuolaikiniai kompozitoriai yra parašę perkusijos koncertų. Paprastai tai kūriniai, skirti vienam perkusininkui, grojančiam įvairiais mušamaisiais instrumentais, ir akompanuojančiam orkestrui. Jamesas MacMillanas parašė kūrinį perkusijai ir orkestrui "Veni, Veni Emmanuel".
Joaquinas Rodrigo parašė keletą kūrinių gitarai ir orkestrui, įskaitant "Concierto de Aranjuez".
Béla Bartókas parašė kūrinį "Koncertas orkestrui". Taip pavadino jį todėl, kad nors tai kūrinys orkestrui (kaip simfonija), jame yra daug solo partijų įvairiems instrumentams. Kiti kompozitoriai, pavyzdžiui, Alanas Hovhanessas, taip pat yra parašę koncertų orkestrui.
Seras Peteris Maxwellas Daviesas yra parašęs dešimt koncertų, kurių kiekvienas skirtas vis kitam soliniam instrumentui. Jie vadinami "Stratklaido koncertais".
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra koncertas?
A: Koncertas - tai muzikos kūrinys, skirtas soliniam instrumentui ir orkestrui.
K: Ką orkestrai groja koncertuose?
A: Orkestrai gali groti simfoniją (kūrinį orkestrui) ir koncertą (su solistu).
K: Kokie yra įvairių koncertų pavyzdžiai?
A: Jei solo instrumentas yra smuikas, kūrinys vadinamas "smuiko koncertu", jei fortepijonas - "fortepijoniniu koncertu" ir t. t.
K: Kas nusprendžia, kaip greitai ar lėtai groti koncerte?
A: Kaip greitai ar lėtai groti, sprendžia solistas.
K: Ką dirigentas turėtų daryti koncerto atlikimo metu?
A: Dirigentas turėtų įsiklausyti į tai, kaip solistas nori groti, ir pasirūpinti, kad orkestras jautriai akompanuotų.
K: Ką reiškia žodis "koncertas"?
A: Žodis "concerto" yra itališkas žodis (antroji raidė "c" tariama kaip angliška "ch"). Jis reiškia "sutariantis" arba "grojantis kartu".
K: Kada išpopuliarėjo koncertas ir kaip vadinosi koncerto su keliais solistais rūšis?
A: Koncertas išpopuliarėjo XVII a. Italijoje. Kai kuriuose koncertuose buvo ne vienas, o keli solistai. Toks koncertas buvo vadinamas concerto grosso.