Antoninas Dvoržakas

Gyvenimas

Jaunimas

Dvořákas gimė kaime netoli Prahos, Čekoslovakijoje. Šiandien Praha yra Čekijos Respublikos sostinė, tačiau anuomet ji priklausė Austrijos imperijai. Jo tėvas buvo mėsininkas ir užeigos savininkas. Jis taip pat grojo citra ir sukūrė keletą paprastų šokių.

Jaunasis Antoninas pradėjo lankyti smuiko pamokas pas kaimo mokyklos mokytoją. Netrukus jis grojo smuiku tėvo užeigoje, vietos bažnyčiose ir kaimo kapeloje. Prieš pat dvyliktąjį gimtadienį jis metė mokyklą ir pradėjo mokytis mėsininko amato. Po metų jis paliko namus ir išvyko mokytis į Zlonicų mokyklą. Ten jis daug sužinojo apie muziką, taip pat išmoko vokiečių kalbą. Mokytojas įtikino Dvořáko tėvus, kad jis turėtų siekti muziko karjeros, todėl jie išsiuntė jį mokytis muzikos Prahos vargonų mokykloje. Jis toliau mokėsi vokiečių kalbos, tapo geru altininku ir grojo koncertuose bei Estijos teatre, kai reikėjo didelio orkestro Vagnerio operoms "Lohengrinas" ir "Tanhoizeris".

Ankstyvoji karjera

Baigęs studijas, Dvořákas gavo pirmąjį darbą - grojo kapeloje restoranuose ir baliuose. Tai buvo laikas, kai Bohemijoje staiga kilo didelis susidomėjimas nacionaline kultūra. Buvo leista vaidinti pjeses ir operas čekų kalba. Grupė, kurioje jis grojo, tapo Bohemijos laikinojo teatro orkestro, kuriam nuo 1866 m. vadovavo Bedřichas Smetana, dalimi. Dvořákas buvo pagrindinis orkestro altininkas. Papildomai užsidirbdavo mokytojaudamas ir pradėjo kurti kompozicijas.

1871 m. jis paliko orkestrą, kad galėtų daugiau laiko skirti kompozicijai. Kelerius metus jam vis dar teko mokytojauti, kad užsidirbtų pakankamai pinigų pragyvenimui. Parašė kantatą "Baltojo kalno paveldėtojai", kuri sulaukė didelės sėkmės. 1874 m. parašė operą "Karalius ir angliakasys", tačiau operos teatras jos nenorėjo. Tai privertė Dvořáką suprasti, kad jis turi būti savikritiškesnis. Jis sunaikino daug savo kūrinių, kurie, jo manymu, nebuvo geriausi. Nusprendė, kad neturi kurti kaip Wagneris, bet turi atrasti savitą komponavimo stilių.

1873 m. jis vedė. Įsidarbino bažnyčios vargonininku. Jo Trečioji simfonija buvo atlikta Smetanos diriguojamame koncerte. Dvořákas perrašė savo operą "Karalius ir angliakasys", panaudodamas visiškai kitokią muziką. Ji buvo atlikta 1874 m. Jis sukūrė dar daug muzikos.

Šlovės metai

1877 m. jis gavo laišką iš Hanslicko, kuriame rašoma, kad laimėjo 600 guldenų premiją ir kad jo muzika susidomėjo didysis kompozitorius Johannesas Brahmsas. Jo muziką ėmė leisti žinoma Vokietijos muzikos leidykla "Simrock", jo muzika buvo atliekama daugelyje šalių, net Niujorke. Jo šlovė plito. Užsienyje buvo atliekamos net jo operos. Dimitrijus sulaukė ypatingos sėkmės. Brahmsas buvo didelis jo draugas ir daug jam padėjo. Brahmsas ir Hanslickas bandė įtikinti jį persikelti į Vieną, nes tai buvo puikus muzikos miestas, tačiau Dvořákas norėjo likti savo šalyje.

Dvořáko "Slavų šokiai" buvo išleisti 1878 m. ir visada buvo labai populiarūs. Vienoje dirigentas Hansas Richteris dirigavo Slavų rapsodiją Nr. 3. Jo "Stabat Mater" (1880) buvo atliekama užsienyje, o 1884 m. Dvořákas buvo pakviestas apsilankyti Anglijoje. Anglijoje jis tapo labai populiarus ir daug kartų ten lankėsi. Anglijos chorai mėgo dainuoti jo chorinius kūrinius. Pirmą kartą jo Requiem mišios buvo atliktos Birmingeme, Trienalės muzikos festivalyje. Jam buvo suteiktas Kembridžo universiteto garbės laipsnis. 1890 m. P. Čaikovskis pakvietė jį į Rusiją.

Amerika (1892-1895 m.)

1892-1895 m. Dvořákas vadovavo Nacionalinei muzikos konservatorijai Niujorke. Jis uždirbo daug pinigų: 15 000 dolerių per metus. Dvořákas domėjosi juodaodžių amerikiečių muzika. Jis susipažino su studentu Harry T. Burleigh, vienu pirmųjų afroamerikiečių kompozitorių, kuris supažindino jį su tradiciniais amerikiečių spiričiueliais.

1893 m. žiemą ir pavasarį, būdamas Niujorke, Dvořákas parašė populiariausią savo kūrinį - 9-ąją simfoniją "Iš Naujojo pasaulio". 1893 m. vasarą su šeima jis praleido čekų kalbos bendruomenėje Spilvilyje, Ajovos valstijoje, kur gyveno keli jo pusbroliai ir pusseserės. Ten jis taip pat kūrė kamerinę muziką, įskaitant Styginių kvartetą F, kuris vadinamas "Amerikietiškuoju", ir Sonatiną smuikui ir fortepijonui.

1895 m. Dvořákas parašė Koncertą violončelei h-moll, kuris tapo vienu populiariausių jo kūrinių. Tačiau jis norėjo grįžti į savo šalį. Be to, jam nebuvo mokamas visas atlyginimas. Jis išgirdo, kad tapo Vienos "Gesellschaft der Musikfreunde" garbės nariu. Nusprendė grįžti į Bohemiją ir toliau dirbti kompozicijos profesoriumi Prahos konservatorijoje.

Paskutiniai metai

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Dvořákas daugiausia laiko skyrė operų rašymui. Ypač populiari "Rusalka", ypač garsioji arija sopranui "Į mėnulį". Operos siužetas sukurtas Hanso Andersono pasakos apie Mažąją undinėlę motyvais. 1896 m. jis paskutinį kartą lankėsi Londone, kur pirmą kartą buvo atliktas jo Koncertas violončelei. 1897 m. jo dukra ištekėjo už jo mokinio, kompozitoriaus Josefo Suko.

Jis mirė 1904 m. po trumpos ligos.

Jo muzika

Dvořákas parašė daugybę muzikos rūšių. Nors savo stilių jis grindė klasikinėmis formomis, tokiomis kaip Beethoveno, jose taip pat jaučiama čekų liaudies dainų įtaka. Jis gyveno tuo metu, kai čekai labai stipriai jautė nacionalistinius jausmus. Smetana rašė labai čekišką muziką. Dvořákas mokėsi iš Smetanos muzikos, bet niekada neimitavo jo stiliaus. Jo gyvenimo metais buvo žinomos tik penkios iš devynių jo simfonijų. Kai XX a. septintajame dešimtmetyje buvo atrastos ir išleistos likusios keturios, visos simfonijos buvo pernumeruotos. Trys paskutinės trys simfonijos, 7, 8 ir 9 numeriai (anksčiau vadintos 2, 4 ir 5 numeriais), atliekamos dažniausiai. Devintoji simfonija: Devintoji simfonija: "Iš Naujojo pasaulio" yra viena populiariausių kada nors parašytų simfonijų. Itin gerai žinomi du slavų šokių rinkiniai. Jie dažnai atliekami kaip fortepijoninis duetas. Parašė koncertų smuikui, violončelei ir fortepijonui. Dvořákas parašė daug operų (žinomiausia iš jų - "Rusalka"), kamerinės muzikos (tarp jų - styginių kvartetų ir kvintetų), dainų, chorinės muzikos ir fortepijoninės muzikos.

Knygos apie Dvořáką

Slavų rapsodija: Antoníno Dvořáko gyvenimas, autorius Bartholdas Flesas