Antonínas Dvořákas (g. 1841 m. rugsėjo 8 d. Nelahozevese, Kralupų apylinkėse; mirė 1904 m. gegužės 1 d. Prahoje) - čekų kompozitorius. Kartu su Smetana ir Janačeku Dvorakas yra vienas iš trijų garsių kompozitorių, kūrusių nacionalistinę čekų muziką. Parašė kamerinės muzikos, įskaitant kelis styginių kvartetus, muzikos fortepijonui, dainų, operų, oratorijų ir devynias simfonijas. Paskutinė jo simfonija vadinama Naujojo pasaulio simfonija, nes jis ją parašė Jungtinėse Amerikos Valstijose ("Naujajame pasaulyje"). Ypač garsi lėtoji dalis, kurioje solo grojama cor anglais.

Gyvenimas ir karjera

Dvořákas gimė muzikanto šeimoje ir ankstyvame amžiuje mokėsi groti smuiku ir pianinu. Pradėjo karjerą kaip orkestro smuikininkas ir vėliau dirbo muzikos mokytoju bei kapelos dirigentu. Jo talentą ir kūrinius rėmė tokių to meto autoritetų kaip Johannesas Brahmsas pagalba — Brahmsas padėjo Dvořákui gauti leidybos sutartis ir atkreipti dėmesį į platesnę Europos sceną.

1892–1895 m. Dvořákas vadovavo Nacionaliniam konservatorijai Niujorke (National Conservatory of Music of America). JAV laikas turėjo didelę įtaką jo kūrybai — būtent tame laikotarpyje gimė garsioji Devintoji simfonija „Iš Naujojo pasaulio“ (Symphony No. 9 in E minor, Op. 95, B.178), kurią jis parašė, tyrinėdamas ir apmąstydamas Amerikos muzikines tradicijas bei ragindamas amerikiečius kurti savitą nacionalinę muziką.

Muzikinis stilius ir reikšmė

Dvořákas pasižymi polinkiu į melodiją, tvirtą ritmiką ir gebėjimu įkomponuoti tautines muzikos ypatybes į klasikinės formos kūrinius. Jis rinkosi čekų liaudies melodijų ir ritmų elementus, bet naudojo juos universalesnėse simfoninėse ir kamerinėse struktūrose. Jo kūryboje juntamas dramaturgijos ir dainavimo principų derinys: nuo intymių dainų bei kamerinių veikalų iki didingų oratorijų ir operų.

Svarbiausi kūriniai

  • Simfonijos — devynios simfonijos, iš kurių garsiausia yra Naujojo pasaulio (Devintoji, Op. 95).
  • Styginių kvartetai — keli svarbūs kvartetai, žymintys jo indėlį į kamerinę literatūrą.
  • Slavonic Dances (Slaviškos šokos, Op.46 ir Op.72) — orkestriniai kūriniai, užgroję Dvořáko vardą pasaulyje dėl gyvos ritmikos ir tautinio kolorito.
  • Solo ir kamerinė muzika — fortepijoniniai kūriniai, dainos, įvairūs kameriniai ansambliai.
  • Cello Concerto (B.191, Op.104) — vienas žymiausių violončelos repertuaro kūrinių, parašytas Hanušui Wihanui.
  • Operos — tarp jų ir Rusalka (1901), kuriai priklauso populiari arija „Song to the Moon“.
  • Oratorijos ir religiniai kūriniai — pavyzdžiui, Stabat Mater ir kiti didelio masto vokaliniai kūriniai.

„Naujojo pasaulio“ simfonija

Devintoji simfonija, dažnai vadinama Naujojo pasaulio simfonija (Symphony No. 9 in E minor, Op. 95, B.178), buvo sukurta 1893 m. Per jos premjerą Niujorke simfoniją atliko New York Philharmonic 1893 m. gruodžio 16 d., dirigavo Anton Seidl. Kūrinys pasižymi lyrinėmis, plačiomis melodijomis ir įtaigia harmonija; antra, lėtoji dalis su garsiuoju cor anglais solo tapo viena iš muzikos istorijos ikonų. Dvořákas pats kalbėjo, kad jam rūpėjo Amerikos muzikinis tapatumas — jis kvietė jaunuosius amerikiečių kompozitorius semtis įkvėpimo iš afroamerikiečių spiritualų ir vietinių indėnų melodijų, nors pats tiesioginių citatų į simfoniją nedėjo.

Paveldas

Dvořáko kūryba padėjo iškelti čekų muziką į pasaulinę sceną ir įkvėpė vėlesnes muzikos kartas. Jo melodijų grožis, ritminis gyvybingumas ir gebėjimas suderinti tautinį kolorį su akademine forma užtikrino jam nuolatinę vietą koncertų repertuare visame pasaulyje. Jo muzika iki šių dienų atliekama tiek simfoniniuose, tiek kameriniuose kontekstuose ir mėgstama dėl savo emocionalumo bei prieinamumo klausytojui.