Obojus: medinis pučiamasis instrumentas — sandara, istorija ir garsas

Obojus: atraskite medinį pučiamąjį — sandarą, istoriją ir unikalų, išraiškingą garsą. Sužinokite apie liežuvėlį, orkestrą ir žymius kūrinius.

Autorius: Leandro Alegsa

Obojus - tai medinis pučiamasis instrumentas, turintis dvigubą liežuvėlį. Jis labai panašus į klarnetą ir gali būti su juo painiojamas. Klarneto korpusas yra cilindro formos, o obojaus - kūgio formos. Klarneto ir obojaus skleidžiami garsai labai skiriasi. Obojaus garsas išgaunamas pučiant orą per dvigubą liežuvėlį viršutiniame instrumento gale, kuris priverčia abu liežuvėlius vibruoti kartu ir taip išgaunamas garsas. Obojų sudaro keturios dalys: varpelis, apatinė jungtis, viršutinė jungtis ir liežuvėlis. Asmuo, grojantis obojumi, vadinamas obojininku. Įprastiniame orkestre gali būti du obojus, bet kartais ir trys. Kartais yra ir cor anglais, kuris skamba kvinta žemiau nei obojus. Labai retai būna ir bosinis obojus, kuris skamba oktava žemiau obojaus. Gustavas Holstas tokį obojų panaudojo savo siuitoje "Planetos".

Obojus kilo iš viduramžių ir renesanso laikų instrumento šamo. Jis išpopuliarėjo baroko laikotarpiu. Bachas ir Hendelis jį naudojo daugumoje savo orkestrinės muzikos kūrinių. Daugelis italų kompozitorių, pavyzdžiui, Antonio Vivaldis, šiam instrumentui rašė koncertus, jis naudojamas ir daugelyje kamerinės muzikos kūrinių. Tuo metu jis beveik neturėjo klavišų, tačiau ilgainiui buvo pridėta daugiau klavišų, kurie palengvino grojimą trumpaisiais ir lygiaisiais.

Vėlesni kompozitoriai, rašę obojui kaip soliniam instrumentui, yra Mozartas, Weberis, Richardas Straussas, Vaughanas Williamsas ir Francis Poulencas.

Įprasta, kad pagrindinis orkestro obojininkas groja natą A, pagal kurią kiti orkestro nariai derina savo instrumentus. Dabartinis standartas dažniausiai yra A = 440 Hz, tačiau orkestras gali derinti ir pagal kitą susitarimą.

Obojaus pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos hautbois, reiškiantis "aukštas medis", t. y. aukštas medinis pučiamasis instrumentas.

Sandara ir medžiagos

Modernus obojus dažniausiai gaminamas iš tamsios, tankios medienos, dažniausiai grenadilijos (afrikietiškos juodosios medienos). Yra ir pigesnių studentų modelių iš kompozito ar plastiko, taip pat kai kurie instrumentai gaminami iš rožmedžio ar kitų rūšių medienos. Korpusas sudarytas iš kelių dalių, prie kurių pritaikyta metalinė klaviatūra su maždaug 45–47 raktų sistema (skaičius gali skirtis priklausomai nuo gamintojo ir modelio).

Liežuvėlis (dvigubas) dažniausiai formuojamas ir surišamas rankomis: dvi mažos nuluptos nendrės plokštelės sutvirtinamos ir užmaunamos ant metalo arba plastiko stūmelio (angl. staple). Liežuvėlis yra labai jautrus ir turi didelę įtaką garsui, intonacijai bei artikuliacijai.

Garsas, diapazonas ir transpozicija

Obojaus skambesys dažnai apibūdinamas kaip sodrus, ryškus ir dėmesį traukiantis — dėl brėžiančio timbro jis dažnai naudojamas solinėms ar melodinėms partijoms orkestre. Standartinis obojaus natos diapazonas siekia apie 2½–3 oktavas (maždaug nuo žemutinės B♭ arba C žemiau vidurinio C iki aukštų garsų apie G ar aštuntą aukštumą), tačiau priklausomai nuo atlikėjo galimybių diapazonas gali būti platesnis. Pats obojus yra netransponuojantis instrumentas (skamba taip, kaip parašyta), tačiau giminės instrumentai transponuoja: cor anglais, pvz., skamba kvinta žemiau, o bosinis obojus skamba oktava žemiau.

Atlikimo technika ir priežiūra

Obojininkui reikalinga ypatinga kvėpavimo technika, kontrolė ir jautrumas liežuvėliui. Daugelis profesionalų patys gamina arba reguliuoja liežuvėlius, nes net mažas pakeitimas formoje ar standume gali smarkiai pakeisti instrumento reakciją ir spalvą. Obojus labai jautrus drėgmei, temperatūrai ir oro slėgiui; todėl svarbi reguliari priežiūra: po grojimo reikia išvalyti vidų sausų audinių skiautere, saugoti nuo smarkių temperatūros pokyčių ir kartais tepti mažai tepalo ant sąvaros vietų.

Repeticijos metu ir koncertuose obojininkai dažnai turi kelis paruoštus liežuvėlius, nes vienas liežuvėlis gali greitai nusidėvėti ar neatitikti reikiamo skambesio. Profesionalūs instrumentai paprastai turi metalinius arba sidabruotus klavišus, o kampai ir sąvaros apdirbti detaliai, kad būtų užtikrinta tiksli intonacija ir patogi padėtis pirštams.

Istorija ir instrumentų šeima

Obojaus vystymasis prasidėjo nuo šamo, naudojamo viduramžių ir renesanso laikais. Baroko laikotarpiu obojus įgavo tiesesnę formą ir tapo svarbia orkestro balansuojančia jėga. Ankstyvieji obojai turėjo labai mažai klavišų; XVIII a. ir XIX a. klaviatūros bei bore konstrukcija buvo tobulinama, kad pagerėtų intonacija ir techninės galimybės.

Be minėto cor anglais, obojų šeimai priklauso ir oboa d'amore (A instrumentas, skambantis mažą tertsą žemiau), ir bosinis obojus (kartais vadinamas obua da caccia arba bass oboe), taip pat yra istorinių variantų — baroko obojus su mažiau klavišų ir švelnesniu skambesiu.

Repertuaras ir orkestro vaidmuo

Obojus turi gausų solo ir kamerinį repertoarą: nuo Vivaldžio koncertų iki Mozart'o meistriškų partų bei vėlesnių romantinių ir XX a. kūrinių. Jau minėti kompozitoriai, tokie kaip Mozartas, Weberis, Richardas Straussas, Vaughanas Williamsas ir Francis Poulencas, parašė svarbių solo kūrinių obojui. Orkestre obojus dažnai atlieka melodinį vedamąjį vaidmenį, suteikia tembrinį branduolį puikiai derantis su styginiais ir mediniais pučiamaisiais.

Praktiniai patarimai pradedantiesiems

  • Pradžioje verta rinktis studento modelio instrumentą iš stabilaus kompozito ar patikimos medienos, kad būtų mažiau problemų su oro sąlygomis.
  • Skirkite laiko liežuvėlio gamybai ir reguliavimui arba naudokite iš patikimo gamintojo paruoštus liežuvėlius.
  • Reguliari priežiūra — valymas po grojimo, saugus laikymas dėkle ir apsauga nuo drėgmės — prailgins instrumento tarnavimo laiką.

Obojus išsiskiria savo išraiškingu, atpažįstamu skambesiu ir svarbia vieta klasikinėje muzikoje. Nors jis reikalauja daug technikos ir priežiūros, obojus suteikia unikalų spalvingumą tiek orkestro, tiek solo repertuare.

Obojus (be stryko)
Obojus (be stryko)

Obojaus strykas.
Obojaus strykas.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra obojus?


A: Obojus yra medinis pučiamasis instrumentas su dvigubu liežuvėliu. Jis turi kūginį korpusą ir skleidžia garsą, kai pro viršutiniame instrumento gale esančią dvigubą liežuvėlį pučiamas oras, priverčiantis abi liežuvėlius vibruoti kartu.

K: Kas groja obojumi?


Atsakymas: Asmuo, kuris groja obojumi, vadinamas obojininku.

K: Kiek obojų paprastai būna orkestre?


A: Paprastai orkestre būna du arba trys obojai. Kartais gali būti ir cor anglais, kuris skamba kvinta žemiau nei obojus, o labai retai - bosinis obojus, kuris skamba viena oktava žemiau nei įprastas obojus.

K: Kokie kompozitoriai rašė muziką obojui solo?


A.: Muziką solo grojimui obojumi parašė Mozartas, Weberis, Richardas Straussas, Vaughanas Williamsas ir Francis Poulencas.

K: Ką prancūzų kalba reiškia "hautbois"?


A: "Hautbois" angliškai reiškia "aukštas medis" ir reiškia aukštą medinių pučiamųjų instrumentų garsą.

K: Iš kur atsirado obojus?


A: Obojus kilo iš viduramžių ir Renesanso laikais populiaraus šalmo. Labiau išpopuliarėjo baroko laikotarpiu, kai Bachas ir Hendelis jį dažnai naudojo savo orkestrinėje muzikoje, taip pat Antonio Vivaldi jam rašė koncertus.

Klausimas: Ką įprasta daryti pagrindiniams obojininkams prieš grojant orkestre?


A: Normalu, kad pagrindiniai obojininkai prieš grodami pagroja natą A, kad kiti instrumentai galėtų atitinkamai sureguliuoti savo instrumentus.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3