Orkestras: apibrėžimas, simfoniniai ir kameriniai orkestrai

Orkestras – tai grupė muzikantų, kartu grojančių instrumentais. Jie kuria muziką ir atlieka kūrinius, skirtus įvairioms scenoms: koncertų salėms, operoms, baletams ar kino seansams. Didelis orkestras dažnai vadinamas simfoniniu orkestru, o mažesnis – kameriniu orkestru. Simfoniniame orkestre gali būti apie 70–100 grojėjų, o kameriniame – nuo keliolikos iki 40. Tikslus muzikantų skaičius priklauso nuo kūrinio reikalavimų, repertuaro stiliaus ir salės dydžio. Žodis „orkestras“ iš pradžių reiškė erdvę priešais graikų teatro sceną – pusapskritę zoną, kurioje grodavo dainininkai ir instrumentai; vėliau jis pradėtas vartoti apibūdinti pačią muzikantų grupę.

Instrumentai ir skyriai

Simfoninis orkestras tradiciškai skirstomas į keturias pagrindines sekcijas:

Styginiai (violončelės, violos, smuikai – pirmieji ir antrieji, bei kontrabos). Dažniausiai tai didžiausia orkestro dalis.
Mediniai pučiamieji (fleita, obojus, klarnetas, fagotas ir kt.).
Variniai pučiamieji (trimitas, trombonas, ragas, tūba ir kt.).
Perkusija (timpani, būgnai, čineliai, xylofonas ir kiti ritminiai bei efektiniai instrumentai).

Priklausomai nuo kūrinio, orkestrui taip pat gali prireikti fortepijono, orginalo, harfos ar styginių instrumentų solo partneryje.

Simfoninis vs kamerinis orkestras

Simfoninis orkestras – didesnis, skirtas atlikti sudėtingas simfonijas, koncertus solistams, operinius ir baletinius partitūras. Jame daug skirtingų instrumentų ir gausesnės styginių grupės, todėl garsas būna platesnis ir dinamiškesnis.
Kamerinis orkestras – mažesnis ansamblis, dažnai atliekantis baroko ar klasicistinės muzikos programas, taip pat modernius kūrinius, pritaikytus mažesniam kolektyvui. Kameriniame orkestre kartais grojama be dirigento arba su minimalistiniu dirigavimo stiliumi.

Vadovavimo ir svarbios pareigos

Dirigentas (arba kolektyvo vadovas) vykdo muzikinius sprendimus: tempo, dinamiką, frazavimą, interpretaciją. Dirigento gestai ir interpretacija vienija orkestrą į vientisą skambesį. Orkestro lyderis tarp muzikantų dažnai būna koncertmeisteris (pirmasis smuikas) – jis koordinuoja styginių sekciją ir dažnai bendradarbiauja su dirigentu.

Repertuaras ir funkcijos

Orkestrai atlieka labai įvairų repertuarą:

klasikinės simfonijos (Beethovenas, Brahmsas, Čaikovskis ir kt.),
koncertai solistams (fortepijono, smuiko, violončelės solai),
operos ir baleto partitūros,
šiuolaikinė ir eksperimentinė muzika,
filmų, teatro ar šokių spektaklių pritarimas.

Istorija trumpai

Orkestro idėja vystėsi palaipsniui: nuo senoosių ansamblių ir baroko orkestrų iki didžiųjų klasikinių ir romantinių orkestrų, kurių sudėtis plėtėsi kartu su naujais instrumentais ir kompozitorių ambicijomis. XIX a. įsigalėjo figūra dirigento – tai leido sudėtingesnėms partitūroms įgyti vientisą interpretaciją ir dinamiką.

Kaip kuriami orkestrai ir repeticijos

Profesionalūs orkestrai paprastai priima muzikantus per atrankas (konkursus). Repitcijos svarbios: orkestro kolektyvas daug laiko praleidžia repetuodamas, analizuodamas partitūrą, derindamas tarpusavio balansą ir skambesį. Pastoviai dirbantys kolektyvai taip pat vysto savo tembrą ir stilių.

Kitokie ansambliai

Styginių orkestras – sudarytas tik iš styginių instrumentų.
Pučiamųjų orkestras – sudėtyje mediniai ir variniai pučiamieji bei perkusija.
Kamerinė muzika – smulkesnės grupės, pvz., styginis kvartetas, trio ar penketukas.

Orkestras – tai ne tik instrumentų rinkinys, bet ir bendradarbiavimas, interpretacija ir kolektyvinė meninė išraiška. Nuo mažo kamerinio ansamblio iki didelio simfoninio orkestro kiekvienas kolektyvas turi savo ypatybes, kurios lemia skirtingą skambesį ir repertuarą.

Dohnanyi orkestro pasirodymas. Šio orkestro dirigentui antrieji smuikai yra iš dešinės. Kontrabosai pagal vokišką išdėstymą yra gale.

Dirigentas

Orkestrui vadovauja dirigentas. Jis padeda orkestrantams groti kartu, užtikrinti tinkamą pusiausvyrą, kad viskas būtų aiškiai girdima, ir skatina orkestrą groti vienodai. Kai kurie nedideli kameriniai orkestrai gali groti be dirigento. Tai buvo įprasta iki XIX a., kai orkestrai tapo labai dideli ir jiems reikėjo dirigento, kuris priimtų sprendimus ir stovėtų priekyje, kad visi žaidėjai jį matytų.

Priemonės

Orkestro instrumentai suskirstyti į orkestrus: styginių, medinių pučiamųjų, varinių ir mušamųjų. Kiekviena sekcija (instrumentų grupė) turi savo žaidėją, kuris yra "bosas". Vadovai priims sprendimus dėl sėdėjimo vietų išdėstymo ir techninių muzikos atlikimo būdų: pavyzdžiui, styginių sekcijų vadovas prižiūrės, kad visi žaidėjai judintų lankus aukštyn ir žemyn ta pačia kryptimi. Smuikai skirstomi į pirmuosius ir antruosius smuikus. Pirmieji smuikai paprastai turi melodiją, o antrieji dažniausiai atlieka akompanimento dalį. Pirmojo smuiko primarijus yra orkestro vadovas (arba koncertmeisteris). Profesionaliame orkestre jis būna geriausiai apmokamas orkestro narys.

Styginių šeima

Didžiausią dalį sudaro styginiai, nors yra tik penkių rūšių instrumentai: smuikas, altas, violončelė, kontrabosas ir arfa. Taip yra todėl, kad jie groja didžiąją laiko dalį ir paprastai sudaro muzikos pagrindą. Jei jie negroja melodijos, greičiausiai akompanuoja. Pirmasis ir antrasis smuikas groja skirtingas natas: pirmasis ir antrasis dažniausiai turi melodiją. Smuikininkai sėdi scenos priekyje vėduoklės forma priešais dirigentą. Pirmieji smuikai yra dirigento kairėje, paskui eina antrieji smuikai, tada altai ir violončelės. Kontrabosai stovi už violončelių. Kai kurie dirigentai pageidauja, kad antrieji smuikai būtų dešinėje, o violončelės - tarp pirmųjų smuikų ir altų (žr. Dohnanyi orkestro vaizdą).

Medinių pučiamųjų šeima

Mediniai pučiamieji sėdi viena arba dviem eilėmis (priklausomai nuo orkestro dydžio) už styginių. Yra penki pagrindiniai mediniai pučiamieji instrumentai: fleita, obojus, klarnetas, saksofonas ir fagotas. Kiekvienas iš šių instrumentų taip pat būna skirtingų versijų:

Yra maža fleitos versija, vadinama pikolo, kuri groja oktava aukščiau. Tai aukščiausias orkestro instrumentas. Kartais yra altinė fleita, kuri yra ilgesnė ir groja penktadaliu (puse oktavos) žemiau nei fleita. Daugeliui medinių pučiamųjų instrumentų reikia stryko, tačiau fleita stryko neturi.

Fagotas turi didesnę versiją - kontrafagotą arba dvigubą fagotą, kuris skamba oktava žemiau. Tai vienas žemiausių orkestro instrumentų.

Klarnetas turi ir didesnę versiją - bosinį klarnetą. Jis pasiekia tokį patį gylį kaip fagotas. Šiuolaikiniame orkestre paprastai būna tik vienas. Taip pat yra altinis klarnetas, bet kadangi jis atlieka tą pačią partiją kaip ir altinis saksofonas, jis paprastai laikomas nereikalingu instrumentu.

Oficialų orkestrą visada sudaro du iš keturių pagrindinių instrumentų. Instrumentų variacijos naudojamos tada, kai to reikalauja kūrinys. Paprastai naujesniuose kūriniuose, parašytuose po 1850 m., instrumentų būna daugiau.

Kartais grojikai šiais papildomais instrumentais groja du kartus, pavyzdžiui, vienas iš fleitininkų tame pačiame kūrinyje gali groti ir pikolo. Tai priklauso nuo muzikos kūrinio. Akivaizdu, kad groti fleita ir pikolo vienu metu groti negalima. Jei šie du instrumentai groja vienu metu, pikolą grojančiam žaidėjui reikės papildomo žaidėjo.

Žalvario šeima

Pučiamųjų instrumentų skyrių sudaro keturios sekcijos: trimitas, trombonas, valtorna ir tūba. Kai kurie iš jų yra kelių dydžių. Straipsnyje apie instrumentų transponavimą apie tai paaiškinta daugiau. Trimitas gali būti kelių šiek tiek skirtingų dydžių. Žemiausia rūšis yra bosinis trimitas. Trombonas gali būti altinis, tenorinis, bosinis arba kontrabosinis trombonas. Valtorna, kaip ir kiti variniai pučiamieji instrumentai, bėgant metams keitėsi. Šiuolaikiniai ragai turi bent tris vožtuvus ir dažniausiai yra F. Jie dažnai būna kitoje vietoje nei kiti variniai pučiamieji. Tūbos būna įvairių dydžių, todėl grojantysis arba dirigentas turi nuspręsti, kurį naudoti grojamam kūriniui. Yra didelių, vadinamų kontrabosinėmis tubomis. Dažnai sutinkamos ir mažos tūbos, kurios vadinamos eufonijais arba baritoniniais ragais.

Mušamųjų šeima

Mušamųjų instrumentų skyriuje yra didžiausia instrumentų įvairovė. Timpanai (arba "būgnai") gali būti derinami prie tam tikrų natų. Tai labiausiai paplitęs mušamasis instrumentas. Tokie kompozitoriai kaip Haydnas ir Mozartas juos beveik visada naudojo, net ir savo mažuose orkestruose. Tai dažniausiai naudojami mušamieji instrumentai, kurie naudojami beveik visuose kūriniuose.

Likusioje mušamųjų instrumentų dalyje gali būti derinami mušamieji instrumentai, pavyzdžiui, ksilofonas. Nesuderinti mušamieji gali būti kitų rūšių būgnai, pavyzdžiui, bosinis būgnas, sraigtinis būgnas ir daugybė kitų: paprasčiausia išvardyti dažniausiai pasitaikančius. Pagrindinis mušamųjų instrumentų atlikėjas turės nuspręsti, kuris atlikėjas gros kuriuo (-iais) instrumentu (-ais). Perkusininkai turi gerai bendradarbiauti kaip komanda, kad būtų galima atlikti visas partijas.

Orkestro išdėstymas. Yra įvairių instrumentų išdėstymo būdų. Gana dažnai mediniai pučiamieji būna išdėstyti tiesiomis linijomis, o ne kreivai, kaip šioje schemoje, o papildomi mediniai pučiamieji dažniau sėdi kartu su kitais: pikolos su fleitomis ir t. t.

Orkestro istorija

Sunku pasakyti, kada buvo išrastas orkestras, nes instrumentai kartu groja jau daugelį šimtmečių. Jei sakysime, kad orkestras - tai styginių instrumentų grupė, kurioje tą pačią partiją groja keli žaidėjai, taip pat gali būti pučiamųjų instrumentų (t. y. medinių ir varinių) arba mušamųjų, tai orkestrai atsirado XVII amžiuje. 1626 m. Paryžiuje karalius Liudvikas XIII turėjo orkestrą iš 24 smuikų (vadinosi "24 Violons du Roi"). Vėliau šiame šimtmetyje Anglijos karalius Karolis II norėjo būti panašus į Prancūzijos karalių, todėl ir jis turėjo styginių orkestrą. Palaipsniui atsirado ir kiti instrumentai. Tuo metu paprastai kas nors grodavo klavesinu (continuo partija). Dažnai tai būdavo pats kompozitorius, kuris svarbiais momentais, pavyzdžiui, kūrinio pradžioje ir pabaigoje, diriguodavo iš klaviatūros.

XVIII a. pabaigoje orkestre atsirado klarnetai, o XIX a. pradžioje - trombonai. Tačiau orkestrai vis dar buvo gana maži. Saksofonas buvo išrastas XIX a. viduryje, bet nors jį pradėta naudoti orkestruose, netrukus jis tapo pučiamųjų orkestrų, o vėliau ir džiazo grupių instrumentu. Operų kompozitorius Richardas Wagneris padarė orkestrą daug didesnį, nes vis prašė papildomų instrumentų. Savo operoje "Lohengrinas" jis prašė bosinio klarneto, o keturių operų ciklui "Nibelungo žiedas" prašė tikslaus žaidėjų skaičiaus: 16 pirmųjų smuikų, 16 antrųjų smuikų, 12 altų, 12 violončelių, 8 kontrabosus, 3 fleitas ir piccolo, 3 obojus ir cor anglais, 3 klarnetus ir bosinį klarnetą, 3 fagotus, 3 trimitus ir bosinį trimitą, 3 tenoro trombonus ir dvigubą bosinį tromboną, 8 valtornas, iš kurių 4 grojo specialiai sukurta tūba, bosinę tūbą, mušamuosius ir 6 arfas.

Ne visiems vėliau parašytiems kūriniams reikėjo tokio didelio orkestro, tačiau koncertų salės tapo didesnės, o kompozitoriai priprato prie didesnės garsų įvairovės. Vėlesni kompozitoriai kartais pridėdavo įvairiausių neįprastų instrumentų: pučiamųjų mašiną, švitrinio popieriaus bloką, butelius, rašomąją mašinėlę, priekalą, geležines grandines, kukuolę, švilpuką "Swannee" ir kt. Nė vienas iš šių instrumentų nėra įprastas orkestro instrumentas. Kartais mušamųjų instrumentų sekcijoje naudojamas fortepijonas, pavyzdžiui, Igoris Stravinskis jį naudojo "Petruškoje". Kartais naudojami ir balsai.

Orkestras šiandien

Šiandien orkestrus dažniausiai galima išgirsti koncertų salėse. Jie taip pat groja operos ir baleto teatruose arba didžiuliuose stadionuose, kur rengiami didžiuliai koncertai po atviru dangumi. Orkestrai gali įrašinėti muziką studijose, kuriose kuriamos kompaktinės plokštelės arba įrašinėjama muzika filmams. Daugelį jų galima lengvai ir pigiai išgirsti kiekvieną vasarą Londone vykstančiame "BBC Proms" koncerte.

Vieni didžiausių orkestrų šiandien yra šie: Niujorko filharmonijos orkestras, Bostono simfoninis orkestras, Čikagos simfoninis orkestras, Klivlendo orkestras, Los Andželo filharmonijos orkestras, Londono simfoninis orkestras, Londono filharmonijos orkestras, BBC simfoninis orkestras, Karališkasis Concertgebouw orkestras, Vienos filharmonijos orkestras, Berlyno filharmonijos orkestras, Leipcigo "Gewandhaus" orkestras, Singapūro simfoninis orkestras, Sankt Peterburgo filharmonijos orkestras, Izraelio filharmonijos orkestras ir NHK simfoninis orkestras (Tokijas). Operos teatrai paprastai turi savo orkestrus, pavyzdžiui, Metropoliteno operos teatro, "La Scala" ar Karališkosios operos teatro orkestrai.

Daugelyje šalių mokyklinio amžiaus vaikams, gerai grojantiems muzikos instrumentais, suteikiama galimybė groti vietiniuose jaunimo orkestruose. Didžiojoje Britanijoje kai kurie iš geriausiųjų atrenkami groti Didžiosios Britanijos nacionaliniame jaunimo orkestre. Kiti pasaulyje žinomi jaunimo orkestrai: Orquesta Sinfónica Simón Bolívar, Gustavo Mahlerio jaunimo orkestras, Europos Sąjungos jaunimo orkestras ir Vakarų ir Rytų divanų orkestras.

Vienos Mozarto orkestras yra kamerinis orkestras (mažas orkestras)