Smuikas

Istorija

Žodis "smuikas" yra giminingas žodžiui "viol". Smuikas nebuvo sukurtas tiesiogiai iš instrumentų, vadinamų violomis. Žodis smuikas kilęs iš viduriniosios lotynų kalbos žodžio vitula. Jis reiškia styginį instrumentą. Manoma, kad šis žodis taip pat yra germaniškojo "smuikas" šaltinis. Šiuolaikinis europietiškas smuikas ilgainiui keitėsi iš daugybės įvairių styginiais lankais valdomų instrumentų. Jie buvo atvežti iš Artimųjų Rytų ir Bizantijos imperijos. Greičiausiai pirmieji smuikų kūrėjai sėmėsi idėjų iš trijų rūšių dabartinių instrumentų. Tai rebecas, naudojamas nuo X a., renesansinis smuikas ir lira da braccio. Šie instrumentai buvo laikomi po smakru ir lenkiami.

XVII a. buvo kelios liutnininkų šeimos, kurios puikiai mokėjo gaminti instrumentus. Garsiausi smuikų gamintojai buvo Stradivarijus, Amati ir Guarneri. Kai kurie iš šių meistrų pagamintų instrumentų yra išlikę iki šių dienų. Jie saugomi muziejuose visame pasaulyje. Tai vieni geriausių egzistuojančių instrumentų. Jų kaina gali viršyti milijoną dolerių.

Stradivarijaus smuikas

Statyba

Didžiausia smuiko dalis yra medinis korpusas. Jis veikia kaip rezonansinė dėžė. Dėl jos vibruojančios stygos skamba garsiau. Daugelis smuiko dalių pavadintos kūno dalių vardais. Priekinė dalis vadinama "pilvuku". Užpakalinė dalis vadinama "nugarėle". Šonai vadinami "šonkauliais". Stygos eina nuo "kaklelio" viršaus žemyn "pirštuku" ir toliau iki "uodegos". Stygos eina per tiltelį, esantį pusiaukelėje tarp piršto galo ir uodegos. Tiltelis nėra pritvirtintas prie smuiko. Jį laiko stygos. Stygos laikosi savo vietoje, nes yra labai įtemptos. Jei stygos visiškai atsilaisvins, tiltelis neišsilaikys. Tiltelis padeda siųsti stygų virpesius žemyn į instrumento korpusą. Korpuso viduje yra "garso stulpelis". Tai nedidelis medžio gabalėlis. Jis panašus į mažą pirštą. Jis eina iš pilvo į galą. Garso stulpelį taip pat laiko stygos. Pilvo viduryje yra dvi ilgos, lenktos skylės. Jos vadinamos "f skylutėmis". Taip yra dėl jų formos. Viršuje stygos suvyniotos aplink kaištelius. Smuiką galima derinti sukant kaištelius. Pati kaklo viršūnė vadinama spirale. Šiuolaikiniai smuikai taip pat turi smakro atramą. Jis padeda laikyti smuiką prie grojančiojo peties. Taip pat gali būti naudojama peties atrama. Dabar jos gaminamos iš putplasčio. Jos turi specialias kojeles, kad laikytųsi ant smuiko. Daugelis pradedančiųjų vietoj to mieliau naudoja kempinę ir elastinę juostą.

Kad būtų lengviau derinti smuiką, daugelis žmonių mano, jog naudinga turėti "reguliatorius", skirtus smulkiam derinimui, kai styga tik šiek tiek nesuderinta. Šie reguliatoriai išvedami per uodegėlėje esančias skylutes. Jie neleidžia stygoms slysti derinant.

Anksčiau stygos buvo gaminamos iš žarnų. Dabar jos dažniausiai gaminamos iš plieno arba nailono. Reguliatoriai gali būti naudojami tik su kai kuriomis stygomis. Priekinė smuiko korpuso dalis pagaminta iš eglės. Korpuso nugarėlė ir šonai pagaminti iš klevo. Lankas gali būti pagamintas iš kelių rūšių medienos. Pavyzdžiui, pernambuko. Kai kurie žaidėjai šiandien naudoja lankus, pagamintus iš anglies pluošto. Lanko stygoms naudojami arklio plaukai (arklio plaukai - tai plaukai nuo arklio galvos užpakalinės dalies, dar vadinamos griva, arba nuo arklio uodegos).

Žaidimas

Norint tapti geru smuikininku, reikia daug metų treniruotis. Pradedantysis smuikininkas pradės nuo kūrinių ar pratimų, kurie nereikalauja tikslios ar sudėtingos dešinės ar kairės rankos technikos. Keletas kūrinių, nereikalaujančių puikios technikos, pavyzdžių: Mozarto "Twinkle Twinkle Little Star", "Vaikų daina" (vokiečių liaudies melodija) ir "Virš vaivorykštės". Per šias "paprastas" dainas smuikininkas lavins pagrindinius įgūdžius, būtinus visoms kitoms technikoms, pavyzdžiui, taisyklingai laikyti lanką ir smuiką. Muzikantui vis labiau pasitikint savimi ir įgyjant įgūdžių tiek kaire, tiek dešine ranka, kūriniai ir pratimai bus vis sudėtingesni. Prireikus jie taip pat mokysis technikų ir įgūdžių, kurie pagerins jų grojimą. Vibrato, sklandaus lanko keitimo dešine ranka ir perstūmimo.

Smuikininkas turi išmokti sudėti pirštus tiksliai ten, kur reikia, kad muzika skambėtų "pagal melodiją". Tai vadinama intonacija. Muzikantas taip pat išmoks vibrato. Tai šiek tiek keičia kiekvienos natos intonaciją, šiek tiek aštriau (aukščiau), o paskui šiek tiek plokštiau (žemiau), taip sukurdamas savotišką virpėjimą. Tai svarbu daugelyje muzikos stilių, siekiant sukurti nuotaiką.

Be grojimo (pizzicato), yra daugybė specialiųjų efektų. Kai kurie iš jų yra glissando, portamento ir harmonika. Taip pat yra dvigubas stabdymas, akordai ir skordatūrinis derinimas.

Smuiku galima groti stovint arba sėdint. Grodamas solo smuikininkas paprastai stovi. Grodamas kamerinėje muzikoje arba orkestre smuikininkas sėdi, tačiau taip buvo ne visada. Sėdint smuikininkui gali tekti pasukti dešinę koją, kad ji netrukdytų groti lanku.

Muzika

XVII ir XVIII a. kompozitoriai sukūrė daug muzikos smuikui solo. Daugelis šių kompozitorių buvo kilę iš Italijos. Jie patys buvo smuikininkai. Kai kurie iš šių smuikininkų yra Corelli, Vitali, Vivaldi, Veracini, Geminiani, Locatelli ir Tartini. Vokietijoje Šmelceris ir Biberis parašė labai virtuoziškos smuiko muzikos. Vėliau, XVIII a. pradžioje, Bachas ir Hendelis parašė daugybę šedevrų smuikui.

Klasikinės muzikos laikotarpiu didieji kompozitoriai Haydnas, Mozartas ir Beethovenas rašė kūrinius smuikui solo. Jie taip pat parašė daug kamerinės muzikos, ypač styginių kvartetų.

Romantizmo laikotarpiu buvo sukurta daug virtuozinių kūrinių smuikui. Tarp jų - Mendelssohno, Saint-Saënso, Brahmso, Brucho, Wieniawskio, Čaikovskio ir Dvořáko koncertai. XX a. parašyta daug virtuozinių kūrinių smuikui. Tai Elgaras, Sibelius, Szymanowskis, Bartókas, Stravinskis, Bergas, Prokofjevas, Šostakovičius, Hindemithas ir Pendereckis. XIX a. garsiausias smuikininkas buvo Niccolò Paganini. Jis kūrė ir grojo smuiko muziką, kuri buvo sunkesnė už bet kokią iki tol parašytą muziką. Žmonės jį lygino su velniu, nes jis mokėjo taip puikiai groti ir dėl to, kad atrodė liesas ir keistai judino savo kūną.

Pastaraisiais metais smuikas taip pat naudojamas džiaze. Ypač tuo išgarsėjo Stéphane'as Grappelli.

Baltuosiuose rūmuose grojo garsus smuikininkas Itzhakas Perlmanas.

Žymūs smuikininkai

Vieni žymiausių praėjusio amžiaus smuikininkų yra Fritzas Kreisleris, Jascha Heifetzas, Davidas Oistrachas, Yehudi Menuhinas, Ida Haendel ir Isaacas Sternas. Šiandien vieni geriausių smuikininkų yra Itzhakas Perlmanas, Maksimas Vengerovas, Vadimas Repinas, Nigelas Kennedy, Hilary Hahnas, Joshua Bellas ir smuikininkė Sara Watkins.

Susiję puslapiai

• Laikotarpio priemonė
• Styginis instrumentas