Smuikas yra styginis instrumentas, turintis keturias stygas ir grojamas lanku. Stygos paprastai derinamos prie natų G, D, A ir E. Jis laikomas tarp kairiojo raktikaulio (netoli peties) ir smakro. Skirtingos natos išgaunamos pirštais (spaudžiant stygas) kaire ranka, o dešine - lenkiant. Skirtingai nuo gitaros, ji neturi grifų ar kitų žymeklių ant pirštų gairelės.

Smuikas yra mažiausias ir aukščiausio garso styginis instrumentas, paprastai naudojamas Vakarų muzikoje. Asmuo, grojantis smuiku, vadinamas smuikininku. Asmuo, kuris gamina arba taiso smuikus, vadinamas liutnininku.

Smuikas yra svarbus Europos ir arabų muzikoje. Joks kitas instrumentas neatliko tokio svarbaus vaidmens Europoje. Šiuolaikiniam smuikui yra apie 400 metų. Panašūs styginiai instrumentai gyvuoja jau beveik 1000 metų. Kai XVII a. pradėjo kurtis modernūs orkestrai, smuikas jau buvo beveik visiškai išvystytas. Jis tapo svarbiausiu orkestro instrumentu - iš tiesų beveik pusę orkestro instrumentų sudaro smuikas, kuris skirstomas į dvi dalis: "pirmuosius smuikus" ir "antruosius smuikus". Beveik kiekvienas kompozitorius rašė smuikui - kaip soliniam instrumentui, kamerinėje muzikoje, orkestrinėje muzikoje, liaudies muzikoje ir net džiaze.

Smuikas kartais vadinamas smuiku. Juo grojantis žmogus yra "smuikininkas". Yra net veiksmažodis to "fiddle", kuris reiškia "groti smuiku". Šis žodis gali būti vartojamas kaip smuiko pravardė. Jis tinkamai vartojamas, kai kalbama apie liaudies muziką.

Sandara – pagrindinės dalys

Smuikas sudarytas iš kelių pagrindinių dalių, kurios kartu lemia instrumento garso spalvą ir grojimo patogumą:

  • Korpusas (liemuo) – medinis dėžės pavidalo kūnas, kurio viršus (styga) ir dugnas dažniausiai gaminami iš skirtingų rūšių medienos. Ant viršaus matomos du išpjovos formos angos – f-skyle.
  • Tiltelis – mažas medinis detalas, ant kurio remiasi stygos ir perduoda garso virpesius korpusui.
  • Garso stulpelis (soundpost) – mažas vertikalus medinis stulpelis korpuso viduje, esantis po tiltelio vieta; jis svarbus garso perdavimui ir konstrukciniam stabilumui.
  • Rankena (grifo arba greiferio dalis) – ilgas medinis kaklas su juodmeniu (fingerboard), ant kurio dedama kairioji ranka.
  • Geležinė arba medinė uodegos dalis (tailpiece) – kur prisitvirtina stygų galai; dažnai ant jos būna smulkios sutvirtinimo detalės ir reguliatoriai.
  • Smakro atrama (chinrest) – priedas, padedantis patogiai prispausti instrumentą prie smakro.
  • Galvutė ir spiralė (scroll) – dekoratyvi kaklo pabaiga; ant jos montuojami stygų viniai (pegai) arba fiksavimo mechanizmai.
  • Lankas – pagamintas iš medinio kotelio su arklio plaukais; tai pagrindinis priemonės garsui generuoti.

Medžiagos ir stygos

Tradiciškai smuikai gaminami iš ąžuolo, klevo, guobos ar kitos kietos medienos. Stygos istorijoje keitėsi: nuo gutinių stygų (gyvuliniai pluoštai) iki plieno arba sintetinės šerdies stygų. Kiekviena medžiaga duoda kitokią garso spalvą ir reagavimą.

Trumpa istorija

Smuiko protėviai — įvairūs arkiniai styginiai instrumentai — egzistavo Viduramžiais ir Renesanso laikais. Modernus smuikas, kokį pažįstame dabar, susiformavo XVI–XVII a. Italijoje. Žymiausi to periodo liutnininkai (garsūs gamintojai) – Andrea Amati, Antonio Stradivari ir Guarneri – sukūrė modelius, kurie iki šiol laikomi aukščiausios klasės etalonais. Per Baroko, klasicizmo ir romantiškąją epochas smuiko technika ir repertuaras sparčiai vystėsi, o XIX a. smuikas įgavo solinio instrumento statusą.

Grojimo technika

Smuiko technika skirstoma į kairės ir dešinės rankos veiksmus:

  • Kairė ranka: pirštai spaudžia stygas ant grifo, taip ratifikuodami natą. Svarbios yra pozicijos (pirmoji, antroji ir pan.), perstūmimai (shifting), vibrato (garsas „tremuojamas“ delnu/rodykle) ir dvigubi arba trigubi garsai (double stops, chords).
  • Dešinė ranka (lankas): lemia artikuliaciją, dinaminius skirtumus ir garso kokybę. Pagrindinės gudrybės ir technikos:
    • legato – sklandus, nenutrūkstamas lanko judesys;
    • détaché – atskiri smūgiai lanku be išryškinto atskyrimo;
    • spiccato – trumpi, šokinėjantys lanko smūgiai (atskiri atšokantys garsai);
    • ricochet – keli greiti šuoliai su vienu lanko smūgiu;
    • col legno – grojimas lanko medine dalimi;
    • sul ponticello – grojimas arti tilteliu (gaunamas metalinis, aštresnis garsas);
    • sul tasto – grojimas virš grifo (švelnesnis, „dangaus“ tembras);
    • martelé – ryškus, pabrėžtas smūgis;
    • staccato – trumpas, atjungtas garsas.

Repertuaras ir vaidmuo

Smuikas yra itin universalus: jis lyderiauja orkestruose (concertmaster – pirmasis smuikas), vaidina soliniuose koncertuose, yra svarbi kamerinės muzikos sudėtinė dalis (sono kvartetai, trio ir pan.), taip pat turi ramią, tačiau reikšmingą vietą liaudies muzikoje ir džiaze. Dėl plačių techninių galimybių ir emocinės raiškos smuikas tapo daugelio kompozitorių mylimu instrumentu.

Priežiūra ir saugojimas

  • Laikykite smuiką gerai vėdinamoje vietoje, vengiant staigių temperatūros ir drėgmės svyravimų.
  • Reguliariai valykite stygas ir korpusą minkšta medžiaga; nenaudokite cheminių valiklių ant lako.
  • Keiskite stygas, kai jos praranda skaidrumą arba pradeda strigti; dažnai rekomenduojama keitimą atlikti pagal grojimo intensyvumą.
  • Lanko plaukus reikia periodiškai perdažyti arba keisti; ant plaukų prieš grojant naudojama derva (rosin).
  • Gedimus ir sudėtingesnius reglajus patikėkite patyrusiam liutnininkui.

Apibendrinimas

Smuikas — tai jautrus, techniškas ir emocingas instrumentas, kurio istorija siekia kelis šimtmečius. Nuo liaudies šokių iki simfoninių koncertų — smuikas geba perteikti labai plačią nuotaikų įvairovę, todėl išlieka vienu iš labiausiai vertinamų ir plačiausiai naudojamų styginių instrumentų pasaulyje.