Liaudies smuikas (fidlas) – reikšmė, istorija ir grojimo stilius
Atraskite liaudies smuiko (fidlo) istoriją, reikšmę, derinimus ir grojimo stilius — nuo tradicijų iki šokių muzikos. Patarimai ir įkvėpimas smuikininkams.
Žodis "fiddle" liaudies muzikoje reiškia smuiką. Daugelis žmonių jį taip pat vartoja tiesiog kaip smagų žodį "smuikas". Asmuo, kuris groja smuiku, yra "smuikininkas". Lankas kartais vadinamas "smuiko lazda". Grojimas smuiku arba smuikavimas yra liaudies muzikos stilius, pasižymintis gyvu ritmu, improvizacija ir stipria regionine variacija.
Kilmė ir trumpa istorija
Žodžiu "smuikas" taip pat vadinami prieš kelis šimtus metų sukurti instrumentai, iš kurių išaugo smuikas. Šie instrumentai įvairiose šalyse ir laikais labai skyrėsi. Jie buvo įvairių formų ir dydžių, netgi turėjo daug skirtingų pavadinimų. Dažnai jie būdavo laikomi prie krūtinės, o ne pakišami po smakru. Viduramžiais nedidelį, siaurą smuiką, vadinamą komplektu, dažnai naudojo šokių meistrai. Jis buvo pakankamai mažas, kad jį būtų galima įsidėti į kišenę. Pietryčių Europoje buvo net smuikas su pilvuku (priekine instrumento dalimi), pagamintu iš odos. Smuiko stygos paprastai buvo gaminamos iš žarnų.
Per šimtmečius smuikas vystėsi kartu su šokiais, pasakojimais ir vietinėmis muzikos tradicijomis. Nors ankstyvieji repertuarai dažnai nebuvo užrašyti, melodijų grandinės išliko per žodinę tradiciją — klausantis ir kopijuojant. Kai kurios Amerikos, britų ir kontinentalinės Europos melodijos gali turėti šaknis jau viduramžių laikotarpiuose.
Instrumento konstrukcija ir savybės
Daugelio liaudies smuikų tilteliai yra plokštesni nei klasikinių smuikų. Dėl plokštesnių tiltelių lengviau groti akordus ir greitai persijungti nuo vienos stygos prie kitos. Smuikai, skirti liaudies grojimui, kartais turi storesnį korpusą arba kitokį formos profilį, kad sustiprintų garso projekciją patalpose ar lauke.
Stygų pasirinkimas ir medžiagos variuoja: tradiciškai stygos būdavo iš žarnų, vėliau pradėtos naudoti metalinės ar sintetinio pluošto stygos, kurios suteikia ryškesnį ir ilgiau išliekantį skambesį. Tiltelio forma, grifas ir smuiko korpuso konstrukcija daro didelę įtaką instrumentui priskiriamam regioniniam skambesiui.
Derinimas ir skambesio variantai
Stygos derinamos įvairiais būdais. Grodamas skirtingus muzikos kūrinius, grojantysis gali netgi keisti derinimą. Dažnai pasitaiko ir kitokių derinimų nei įprastas G-D-A-E derinimas, pavyzdžiui, G-D-G-D arba A-E-A-A-E. Viena, dvi ar trys stygos gali būti naudojamos drone (tęstinei natai), o viršutine (-ėmis) styga (-omis) grojama melodija.
Toks alternatyvus derinimas (angl. "cross-tuning" arba "scordatura") suteikia galimybę lengviau atlikti tam tikras melodines figūras, akordus ir dronus, kurie yra svarbūs daugelyje tradicinių stilių — pvz., Škotijos, Airijos, Appalachian ar Skandinavijos smuikavimo tradicijose.
Grojimo stiliai ir technika
Daugelis smuikininkų neturi klasikinio išsilavinimo, bet mokosi klausydamiesi kitų smuikininkų ir juos kopijuodami. Jų grojama muzika yra šokių muzika. Klasikinis smuikavimas išsivystė iš kaimiško smuikavimo. Dauguma smuikininkų naudoja lankus, kurie yra tokie patys kaip smuiko lankai, tačiau kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje, jie naudoja trumpesnius ir sunkesnius lankus su arklio plaukais, kurie rišami aplink varlytę (lanko kulną). Su tokio tipo lanku grojant žaidėjas įtempia plauką jį spausdamas.
Stiliai skiriasi pagal rytmiką, ornamentiką ir frazavimo būdus: kai kuriose tradicijose (pvz., Airijoje) svarbi greita ornamentika, kituose (pvz., kai kuriuose Skandinavijos regionuose) — ilgesni dronai ir lėtesnis tempas. Liaudies smuikavimas dažnai remiasi pakartojamomis frazėmis, ritminiais akcentais ir improvizacinėmis variacijomis.
Mokymasis ir repertuaras
Daugelis smuikininkų mokosi klausydamiesi ir kopijuodami kitus. Tradicinė praktika yra "vienas mokinėlis – vienas mokytojas" arba muzikavimas grupėje, kur jaunieji muzikantai įsijungia klausydamiesi ir grodami kartu. Kartais melodijos perduodamos per kelias kartas beveik nepakitusios; kitose vietose repertuaras nuolat kinta ir tampa mišiniu influencijų.
Repertuaras dažnai yra funkcionalus — skirtas šokiams, šventėms, procesijoms ar kasdieniams renginiams. Daug liaudies melodijų yra grynai instrumentinės, tačiau smuikas taip pat dažnai akompanuoja dainoms ir kitoms atlikimo formoms.
Smuiko vaidmuo visuomenėje ir atlikėjai
Smuikais grojo visų visuomenės sluoksnių žmonės: nuo kilmingųjų iki paprastų valstiečių. Daugelis jų buvo menestreliai, kurie linksmindavo svarbius žmones. Kai kurie iš jų galėjo mokėti skaityti muziką, tačiau daugelis mokėsi kopijuodami kitus žaidėjus ir įsimindami muziką. Per svarbias puotas menestreliai galėjo groti muziką eidami prie aukšto stalo, kai buvo atnešamas maistas.
Jie grojo akompanuodami šokėjams ir dainininkams ir net akrobatams. Iš senų paveikslų matome, kad kartais jie grodavo kartu su kitais instrumentais, pavyzdžiui, trimitais, būgnais ar mušamaisiais. Nežinome, kokią muziką jie grojo, nes ji niekada nebuvo užrašyta, tačiau kai kurios melodijos, kurias girdime ir šiandien, gali būti kilusios iš tų senųjų, nes kai kurie žmonės vis dar mokosi melodijų iš klausos, iš žmonių, kurie jų išmoko iš klausos, ir pan. Pavyzdžiui, kai kurios amerikietiškos "senovinės" melodijos ir kai kurios bretonų melodijos galėjo mus pasiekti tokiu būdu.
Šiuolaikinė reikšmė ir išsaugojimas
Pastaraisiais dešimtmečiais tradicinė smuikavimo muzika patyrė atgimimą: festivaliai, įrašai, mokyklos ir internetas padeda išsaugoti repertuarą ir skatinti naujus atlikėjus. Daugelyje šalių veikia bendruomeniniai ansambliai, leidžiami kompaktiniai diskai ir vedami kursai, kuriuose jaunieji muzikantai gali susipažinti su regioninėmis stilistikomis.
Be to, liaudies smuikas dažnai integruojamas į šiuolaikines muzikos formas — nuo džiazo ir roko iki pasaulio muzikos — taip praturtinant tiek tradicijas, tiek naujas kūrybines raiškas.
Praktiniai patarimai pradedantiesiems
- Mokykitės klausydamiesi įrašų ir gyvų atlikėjų — tai padės suprasti frazavimą ir ritmą.
- Išbandykite įvairius derinimus: jie gali suteikti naujų idėjų ir palengvinti tam tikras melodijas.
- Žaiskite kartu su kitais — tradicinė muzika dažnai yra bendruomeninė praktika.
- Eksperimentuokite su stygomis ir lanku — tai gali ženkliai pakeisti skambesį.
Apibendrinant, liaudies smuikas (fidlas) yra ne tik instrumentas, bet ir gyva tradicija — prisotinta regioninių ypatybių, socialinių funkcijų ir įvairių grojimo technikų, kurie tęsiasi ir keičiasi kartu su žmonėmis bei kultūromis.
Susiję puslapiai
- smuikas
- rebec
- Hardangerio smuikas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra smuikas?
A: Smuikas - tai liaudies muzikoje naudojamas smuikas. Jis taip pat gali būti vartojamas kaip linksnis žodžiui "smuikas". Asmuo, kuris groja smuiku, vadinamas smuikininku.
K: Kaip laikui bėgant keitėsi instrumentas?
A: Laikui bėgant smuikas keitėsi įvairiose šalyse ir epochose. Jie buvo įvairių formų ir dydžių, netgi turėjo daug skirtingų pavadinimų. Kai kuriais atvejais jos buvo laikomos prie krūtinės, o ne pakišamos po smakru. Kai kurie instrumentai, pavyzdžiui, mušamieji, buvo pakankamai maži, kad tilptų į kišenes. Pietryčių Europoje buvo net smuikas su pilvuku (priekine instrumento dalimi), pagamintu iš odos.
Klausimas: Kokio tipo stygos naudojamos smuikui?
A: Smuiko stygos dažniausiai būna pagamintos iš žarnų. Smuiko tilteliai yra plokštesni nei klasikinių smuikų, todėl jais lengviau groti akordus ir greitai kirčiuoti tarp stygų. Derinimas gali skirtis priklausomai nuo grojamo kūrinio, tačiau dažniausiai naudojamas G-D-A-E derinimas arba kiti derinimai, pavyzdžiui, G-D-G-D arba A-E-A-E.
K: Kaip žmonės išmoksta groti akordeonu?
A: Daugelis žmonių išmoksta groti klausydamiesi kitų grojančiųjų ir kopijuodami juos, o ne formaliai mokydamiesi klasikinės grojimo technikos. Šis mokymosi stilius buvo perduodamas iš kartos į kartą, nes daugelis melodijų niekada nebuvo užrašytos, o buvo išmoktos iš klausos iš kitų, kurie prieš tai taip pat mokėsi jas iš klausos.
K: Kokio tipo lankus naudoja dauguma smuikininkų?
A: Dauguma smuikininkų naudoja panašius į smuikams naudojamus lankus, tačiau kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje, dažniau naudojami trumpesni ir sunkesni lankai su arklio plaukais, surištais aplink žabą (kulną). Grojant šiuo lanku, žaidėjai grodami plaukus įtempia suspausdami juos rankomis.
K: Kas paprastai groja šiais instrumentais?
A: Šiais instrumentais grojo įvairių sluoksnių žmonės, įskaitant kilminguosius, svarbius žmones linksminančius menestrelius, paprastus valstiečius ir kt., kurie dažnai akomponuodavo šokėjams ir dainininkams, atliekantiems akrobatinius pasirodymus per šventes ar susibūrimus.
K: Iš kur atsirado klasikinis grojimas smuiku?
A: Klasikinis smuikavimas išsivystė iš kaimiškų smuikavimo stilių, atsiradusių prieš daugelį šimtmečių.
Ieškoti