Liaudies muzika: apibrėžimas, kilmė ir tradicijos

Sužinokite liaudies muzikos apibrėžimą, kilmę ir gyvas tradicijas — nuo žodinės perduodamos dainos iki folkroko įtakos šiandienos kultūrai.

Autorius: Leandro Alegsa
Liaudies muzika – tai muzika, kurią groja arba dainuoja paprasti žmonės (ne profesionalūs muzikantai). Ji dažniausiai yra tradicinė muzika, kuri perduodama iš kartos į kartą klausantis ir mokantis iš kitų — kitaip sakant, žodine tradicija. Terminas „žodžiu perduodama“ reiškia, jog melodijos ir tekstai dažnai nėra užrašomi, o įsimenami ir atkuriami mintinai. Liaudies daina yra vienas iš liaudies muzikos žanrų, o liaudies dainininkas – asmuo, kuriam priklauso šios dainos atlikimo tradicija.

Kilmė ir trumpa istorija

Liaudies muzika vystėsi kartu su bendruomenėmis ir atspindėjo kasdienį gyvenimą: darbą, ritualus, šventes, meilę, istorinius įvykius ir mitus. Septintajame dešimtmetyje pasaulyje atsirado naujų mišinių ir stilių – pavyzdžiui, Bobas Dylanas, maišydamas tradicinę liaudies dainą su rokenrolu, prisidėjo prie vadinamosios „folkroko“ bangos. Toks kryžminimas rodo, kad liaudies muzika nuolat kinta ir yra gyva.

Funkcijos ir vaidmenys visuomenėje

  • Socialinė funkcija: dainos ir muzikiniai kūriniai vienija bendruomenę, lydi šventes, vestuves, laidotuves ir kitus ritualus.
  • Informacinė ir istorinė funkcija: per dainas perduodamos legendos, pasakojimai apie kovas, migracijas, gamtos reiškinius.
  • Darbo muzika: ritminės dainos padėdavo sinchronizuoti žemės ūkio bei amatų darbus.
  • Švietimo funkcija: dainos ir pasakos mokė moralės, papročių ir kalbos.

Instrumentai, stiliai ir regioniniai skirtumai

Kiekviena šalis ir net regionas turi savo khasrikus – specifinius instrumentus, melodijas ir tempą. Pavyzdžiui, Europoje tai gali būti smuikas, birbynė ar akordeonas, o kitur – sitaras, djembe ar kanklės. Liaudies muzikoje dažnai vyrauja paprastos, atkartojamos melodijos ir ritmai, kurie tinka dainavimui ar šokiams. Regioniniai skirtumai susidaro dėl skirtingų kalbų, religijų, klimato ir istorinių kontaktų su kitomis kultūromis.

Perdavimo būdai ir rašymo/publikavimo poveikis

Liaudies muzika tradiciškai yra mokoma klausantis ir kartojant, todėl ji priklauso nuo gyvos praktikos. Tačiau su naujomis technologijomis ir medijų plėtra tradicinis perdavimas pasikeitė:

  • Įrašai ir transliacijos: televizija ir radijas leido dainoms pereiti iš vietinių sluoksnių į nacionalinę ar tarptautinę erdvę.
  • Notacija ir etnomuzikologija: melodijos dažnai užrašomos, jas fiksuoja tyrėjai, kas padeda išsaugoti ir analizuoti tradicijas.
  • Skaitmeniniai archyvai ir įrašai: modernios technologijos (įskaitant įrašymo priemones ir internetą) leidžia lengviau saugoti ir skleisti liaudies kūrybą.

Įtaka ir sąveika su kitomis muzikos rūšimis

Liaudies melodijos ir ritmai dažnai darė ir daro įtaką kitoms muzikos rūšims: popmuzikai, rokenrolui, klasikai ir šiuolaikinei avangardinei muzikai. Dėl šių kryžminių sąveikų kartais sunku aiškiai atskirti, kas yra „liaudies“, o kas – „populiarioji“ muzika. Muzikos įrašai ir atlikėjų interpretacijos padarė įtaką tradicijoms, jas tiek išsaugojant, tiek transformuojant.

Liaudies muzika ir klasikinė muzika

Liaudies muzika skiriasi nuo klasikinės muzikos, kurią dažniau kuria ir atlieka profesionalūs muzikantai mažesnei klausytojų grupei. Vis dėlto klasikiniai kompozitoriai dažnai pasiskolindavo liaudies temas ir integravo jas į savo kūrinius, o šiandien abi tradicijos glaudžiai persipina.

Šiuolaikinės tendencijos ir išsaugojimas

Šiandien liaudies muzika patiria dvi priešingas tendencijas:

  • Globalizacija ir nuosmukis tradiciniame perdavime: masinės medijos sumažino vietinės, žodinės tradicijos reikšmę, nes žmonės klausosi įrašų ar transliacijų iš viso pasaulio.
  • Revivaliai ir nauja interesų banga: daugelyje šalių vyksta liaudies muzikos atgimimai — festivaliai, mokyklos, archyvavimo projektai ir etnomuzikologiniai tyrimai, skirti išsaugoti ir populiarinti vietines tradicijas.

Kaip susipažinti ir prisidėti

Jeigu domitės liaudies muzika, galite pradėti nuo:

  • dalyvavimo vietiniuose festivaluose ir renginiuose,
  • įrašų bei archyvų klausymosi ir studijavimo,
  • mokymosi iš vyresnių atlikėjų ar kolektyvų,
  • įrašų ir dokumentacijos kūrimo — taip padėsite išsaugoti tradicijas ateities kartoms.

Trumpai tariant, liaudies muzika yra gyva, kintanti bendruomenės tradicija, kuri atspindi žmonių kasdienybę, istoriją ir kultūrą. Ji išlieka svarbi tiek vietinėms bendruomenėms, tiek platesniam muzikos pasauliui dėl savo autentiškumo, paprastumo ir gebėjimo jungti žmones.

Tradicinė kilmė

Senesniais laikais liaudies muzika buvo bendruomeninio poilsio dalis. Tai reiškia, kad mažos bendruomenės, pavyzdžiui, kaimai ar šeimos, atsipalaiduodavo kartu grodamos ir dainuodamos. Žmonės dažnai sukurdavo naują dainą ar naują muzikos kūrinį arba pakeisdavo jau žinomą muziką. Tokiu būdu muzika nuolat keitėsi. Muzikinių idėjų žmonės gaudavo iš kitų netoliese esančių grupių. Štai kodėl kaimyninių šalių liaudies muzika dažnai skamba panašiai.

Baladės buvo populiari liaudies muzikos rūšis. Tai buvo liaudies dainos, kuriose buvo pasakojama istorija (jos buvo "naratyvinės"). Kartais po kiekvieno posmo jose būdavo priedainis, kad visi galėtų prisijungti. Baladėse buvo pasakojamos meilės, mitų ar tautosakos istorijos. Taip istorijos buvo perduodamos iš kartos į kartą.

Šokiams buvo naudojama instrumentinė liaudies muzika. Kai kurie instrumentai galėjo būti labai paprasti, pavyzdžiui, lazdelės, barškutis ar paprastas būgnas. Kiti instrumentai, priklausomai nuo istorinio laikotarpio ir šalies, galėjo būti smuikas (liaudiškas žodis, reiškiantis smuiką), dūdmaišis, arfa, citra arba įvairūs pučiamieji instrumentai.

Kai kurie giedojimai buvo polifoniniai, t. y. turėjo dvi ar daugiau dalių (balsų). Labai dažnai du balsai dainuodavo lygiagrečiai (kartu kildami aukštyn ir žemyn). Tokiose šalyse kaip Rusija asmenys dainuodavo trimis ar keturiomis dalimis, pavyzdžiui, pagal tradiciją "podgolosnaja" ("po balsu"). Tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija šios polifoninės tradicijos nebuvo. Ten liaudies dainas dainuodavo vienas dainininkas, be akompanimento.

Liaudies muzikoje naudojamos skirtingos gamos. Jos vadinamos modusais. Vakarų Europoje labiausiai paplitęs buvo Jonijos modusas (kaip ir mūsų didžioji skalė). Kai kuriose Rytų Europos dalyse buvo naudojamos kelių pustonių modos, tačiau dažniausiai buvo vengiama pusinių žingsnių. Dėl to melodijos apibūdinamos kaip tetratoninės (keturios natos oktavoje) arba pentatoninės (penkios natos oktavoje).

Liaudies muzika taip pat apima paprastas vaikų dainas ir lopšines.

Dirbdami žmonės dainavo liaudies muziką. Pirmosiomis Europos imigracijos į Ameriką dienomis pionieriai dainavo keliaudami, kaubojai - dirbdami, vergai - medvilnės laukuose.



Dainuoja ir šoka folkloro grupė iš LietuvosZoom
Dainuoja ir šoka folkloro grupė iš Lietuvos

Įtaka klasikinei muzikai

XVIII a. liaudies muzika pradėjo daryti įtaką klasikinei muzikai (arba "meninei muzikai"). Aukštesniųjų sluoksnių žmonės pradėjo domėtis liaudies muzika, nes suvokė, kad yra tradicijos dalis. Tokie kompozitoriai kaip Mocartas ir Šubertas rašė liaudies šokius orkestrams arba nedidelėms instrumentų grupėms.

Romantizmo laikotarpiu liaudies muziką naudojo daugelis kompozitorių. Gustavas Mahleris daugelyje savo kūrinių naudojo liaudies dainas. XX a. pradžioje kai kurie kompozitoriai keliavo ir rinko liaudies muziką, kurią grojo ar dainavo šalies žmonės. Kai kurias iš šių idėjų jie dažnai panaudodavo savo muzikoje. Bartokas tai darė Vengrijoje, Bulgarijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, o tokie žmonės kaip Cecilis Sharpas ir kompozitorius Ralphas Vaughanas Williamsas rinko liaudies muziką Anglijoje. Jungtinėse Valstijose džiazo įtaka klasikinei muzikai - visa tai yra liaudies muzikos istorijos dalis.



Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra folkmuzika?


A: Liaudies muzika - tai tradicinė muzika, atspindinti vietovės, vietovės ar valstybės kultūrą ar tradicijas. Ji perduodama žodžiu, o ne užrašoma.

K: Kas yra liaudies dainininkas?


A: Liaudies dainininkas yra asmuo, dainuojantis liaudies dainas, kurios yra liaudies muzikos dalis.

K: Kokios yra trys liaudies muzikos kategorijos?


A: Trys liaudies muzikos kategorijos: liaudies dainos, liaudies šokiai ir liaudies instrumentai.

K: Kokią įtaką liaudies muzikai XX a. septintajame dešimtmetyje padarė Bobas Dylanas?


A: 1960-aisiais Bobas Dilanas pradėjo naują muzikos rūšį, tradicines liaudies dainas maišydamas su rokenrolu, kuris buvo pavadintas "folkroku".

K: Kuo liaudies muzika skiriasi nuo klasikinės muzikos?


A: Liaudies muziką gali groti ir klausytis visi, o klasikinę muziką sukūrė profesionalūs muzikantai mažesniam žmonių ratui.

K: Ar visa populiarioji kultūra laikoma liaudies muzika?


Atsakymas: Ne, nors terminas "populiarioji kultūra" arba "popkultūra" šiandien reiškia muziką, kurią žmonės gali išgirsti per televiziją, radiją ir kitas įrašymo priemones; daugelyje pasaulio šalių beveik visos muzikos rūšys laikomos liaudies muzika, tačiau paprastai kalbama būtent apie Europos ir Amerikos žodines tradicijas.

Klausimas: Kaip technologijos pakeitė tai, kaip mes patiriame liaudies melodijas?


A: Tokios technologijos, kaip radijas, televizija, įrašai, palengvino mums prieigą prie įvairių muzikos rūšių, todėl dabar sunkiau atskirti įvairias rūšis; taip pat dėl to, kad šios technologijos palengvina mums užrašyti šias melodijas, jos tapo mažiau svarbios kaip žodinė tradicija nei anksčiau.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3