Gustavas Mahleris

Gyvenimas

Vaikystė

Gustavas Mahleris gimė 1860 m. liepos 7 d. žydų šeimoje. Jis buvo antrasis iš 12 vaikų ir pirmasis iš šešių, kuriems teko išgyventi vaikystę ir užaugti suaugusiais. Jo tėvas sunkiai dirbo, kad sukurtų savo verslą. Jam priklausė spirito varykla ir septynios smuklės Iglau mieste, į kurį šeima persikėlė rudenį. 1860. Ten jis girdėjo daug muzikos: karinę, liaudies ir įvairią meninę muziką. Jis išmoko skambinti fortepijonu ir viešai koncertavo 1870 ir pradėjo kurti.

1875 m. išvyko studijuoti į Vienos konservatoriją. Po kurio laiko nutraukė fortepijono studijas ir susitelkė į kompoziciją bei dirigavimą. Jį labai domino Wagnerio idėjos apie filosofiją ir politiką, todėl Vienos universitete studijavo filosofiją. Pradėjo užsidirbti šiek tiek pinigų dėstydamas. Pirmasis svarbus jo kūrinys buvo kantata "Das klagende Lied".

Ankstyvoji karjera

Pirmasis Mahlerio kaip dirigento darbas buvo Bad Halėje Aukštutinėje Austrijoje. Ten veikusi nedidelė operos trupė nebuvo labai gera, o jų dainuojama muzika buvo tik lengvos operetės. Netrukus Mahleris susirado kitą darbą Laibache (dabar jis vadinasi Liubliana). Ten buvo dainuojama geresnė muzika, tačiau jis ten išbuvo tik vienerius metus. Kitas jo darbas buvo Olmütz (dabar vadinamas Olomoucu). Dainavimo lygis nebuvo labai geras, tačiau Mahleris buvo labai griežtas. Nors iš pradžių dainininkai jo nemėgo, jis padėjo jiems tapti geresniais. Vėliau gavo darbą Kaselio mieste, tačiau jam teko diriguoti daug operetės kūrinių. Jis turėjo nelaimingą meilės romaną su viena iš dainininkių. Tai įkvėpė jį parašyti orkestrinių dainų rinkinį Lieder eines fahrenden Gesellen ir jis pradėjo rašyti savo pirmąją simfoniją.

Svetainėje 1885 jis gavo dirigento darbą Prahoje. Pirmą kartą jis galėjo diriguoti kūrinius, kuriais vėliau išgarsėjo: Mocarto, Vagnerio operas ir Bethoveno muziką. Tačiau Mahleris susipyko su žmonėmis, su kuriais dirbo, todėl išvyko iš Prahos.

Kitas Mahlerio darbas buvo Leipcige. Neues Stadttheater orkestras buvo didesnis ir daug geresnis nei visi, su kuriais jis dirbo iki tol. Vienas iš ten dirbusių dirigentų buvo Arthuras Nikischas. Jis buvo labai garsus, o jaunasis Mahleris dažnai buvo kritikuojamas, nes labai skyrėsi nuo Nikišo ir jo dirigavimo būdo. Kai Nikišas sirgo, Mahleris dirigavo "Die Walküre" ir "Zygfrydą". Tai padėjo jam parodyti, kad jis yra puikus dirigentas. Jis susipažino su kompozitoriaus Carlo Marios von Weberio anūku, kuris davė jam nebaigtos Weberio operos "Die Drei Pintos" eskizus. Tuos eskizus buvo labai sunku skaityti, tačiau Mahleris užbaigė operą ir ją atliko. Jis taip pat kūrė savo kompozicijas ir susipažino su Richardu Straussu, su kuriuo artimai draugavo iki pat mirties.

Kylanti šlovė: Budapeštas ir Hamburgas

Svetainėje 1888 Mahleris gavo darbą Budapešto karališkojoje operoje. Nors tai buvo geras teatras, jis turėjo finansinių problemų. Vengrai norėjo, kad Mahleris sukurtų vengrų nacionalinę operą, kurioje būtų kuo daugiau vengrų dainininkų. Tačiau gerų vengrų dainininkų nebuvo daug. Operos trupė nemėgo vokiškų operų, pirmenybę teikė lengvajai operai ir baletui. Mahleris neturėjo daug laiko kurti, nes buvo pernelyg užsiėmęs administraciniais darbais. Todėl jis išvyko iš Budapešto. Tuo metu jau buvo mirę abu jo tėvai.

1891-1897 m. Mahleris dirbo dirigentu Hamburge. Čia veikė tarptautinio lygio operos trupė. Netrukus Mahleris tapo pasaulinės šlovės žvaigžde. Jis dirigavo daugybę operų ir orkestrinių koncertų. Jis dirigavo Londone 1892 ir buvo pakviestas dar kartą, tačiau nesutiko, nes norėjo turėti laiko kompozicijai. Vasaros mėnesius jis praleisdavo kurdamas, užrašydamas savo muziką trumpa partitūra (nerodydamas orkestruotės), o teatro sezono metu ją peržiūrėdavo ir orkestruodavo. Jo Antrosios simfonijos atlikimas Berlyne 1895 sulaukė didžiulės sėkmės.

Po tėvų mirties Mahleris išlaikė savo dvi seseris. Jis skatino savo brolį Otto tapti muzikantu, tačiau Otto nusižudė. Mahleris ir toliau rėmė abi savo seseris, kol jos ištekėjo už dviejų garsių brolių: Eduardas ir Arnoldas Rosė 1898 ir 1902.

Mahleris tapo labai garsus. Svetainėje 1897 jis išvyko į gastroles Maskvoje, Miunchene ir Budapešte. Tačiau jis labai norėjo įsidarbinti Vienoje, bet kadangi buvo žydas, ten jam būtų buvę labai sunku rasti darbą, todėl jis tapo Romos kataliku. Netrukus jis tapo Vienos kapelmeisteriu.

Viena 1897-1907 m.

Vienoje Mahleris netrukus išgarsėjo diriguodamas Wagneriui ir Mozartui. Jo draugas Guido Adleris sumokėjo už jo Pirmosios ir Trečiosios simfonijų išleidimą. Mahleris pakeitė Hansą Richterį filharmonijos koncertų dirigento pareigose. Mahleris pritraukdavo daugiau klausytojų, tačiau turėjo nesutarimų su atlikėjais. Jiems nepatiko kai kurios neįprastos jo idėjos, o jis buvo labai griežtas. Po ligos 1901 jis atsistatydino. Nusipirko namą Maiernigge, Karintijoje, kur vasaromis praleisdavo kompozicijas. Svetainėje . 1901 jis įsimylėjo Almą Schindler, kurios tėvas Antonas Schindleris buvo garsus peizažistas. Ji buvo beveik dvidešimčia metų jaunesnė už Mahlerį. Ji studijavo kompoziciją, tačiau Mahleris privertė ją mesti kompoziciją, kad galėtų atsidėti geros žmonos darbui. Dėl to jų santykiai buvo gana sudėtingi. Svetainėje 1910 Mahleris lankėsi pas psichoanalitiką Sigmundą Freudą. Froidas padėjo jam suprasti ne tik santuokos problemas, bet ir savo kūrybinę prigimtį. Dabar jis jautė didesnę meilę Almai nei kada nors anksčiau.

Hofoperio teatre Mahleris dirigavo daugelį didžiųjų operų, bet ne daug naujų. Jis norėjo diriguoti naują Richardo Strausso operą "Salomėja", tačiau cenzoriai neleido jos atlikti. Vis dėlto Mahlerio dirigavimo metai Vienoje buvo labai svarbūs, nes jam kilo daug naujų idėjų. Per savo žmoną jis susipažino su daugeliu menininkų, ypač susijusių su Sezession judėjimu. Vienas iš jų, Alfredas Rolleris, sukūrė scenografiją naujam "Tristano ir Izoldos" pastatymui. Jis tapo vyriausiuoju Mahlerio scenografu. Pagaliau Mahleris galėjo glaudžiai bendradarbiauti su žmogumi, kuris pritarė jo pažiūroms. Jie kartu pastatė daug operų: Fideleo", "Don Žuanas", "Pasikėsinimas į sereną", "Figaro vedybos", "Užburtoji fleita" ir "Ifigenija Aulidėje".

Dabar, kai buvo vedęs, Mahleris jautėsi daug saugesnis. Dėl to jis tapo kūrybingesnis. Aštuntąją simfoniją jis sukūrė labai greitai. Jai reikia didžiulio orkestro ir choro, todėl ji dažnai vadinama "Tūkstančio simfonija". Mahleris manė, kad tai geriausias jo kūrinys.

Mahleris niekada netapo mokytoju, tačiau daug padrąsino jaunuosius kompozitorius, tokius kaip Arnoldas Šenbergas, Albanas Bergas, Antonas Webernas ir Aleksandras Zemlinskis. Tačiau Vienoje buvo muzikos kritikų, kurie buvo nusiteikę prieš žydus ir apsunkino jo veiklą. Tinklalapyje 1907 jo vyresnioji dukra Marija mirė nuo skarlatinos. Po to sekė dar blogesnė žinia, kai Mahleriui buvo nustatyta širdies liga. Gydytojas pasakė, kad jis turi atsisakyti savo mėgstamų užsiėmimų: pasivaikščiojimų, važinėjimo dviračiu ir plaukimo. Mahleris padarė labai daug Vienos kultūriniam gyvenimui, tačiau nusprendė, kad atėjo laikas pasitraukti. Paskutinis jo diriguojamas kūrinys Vienoje buvo Antroji simfonija.

Paskutiniai metai: Niujorkas ir Europa

Mahleris buvo pakviestas į Ameriką diriguoti Niujorko Metropoliteno operoje. Tai labai skyrėsi nuo to, prie ko jis buvo pripratęs Europoje. Užuot dirbęs su grupe dainininkų, kurie dirbo kartu kaip komanda, Metropoliteno operoje operas dainavo didžiosios operos žvaigždės. Mahleris nesistengė to pakeisti. Jis netgi sutiko sumažinti Wagnerio operų repertuarą. Tada jis buvo pakviestas diriguoti Niujorko filharmonijos orkestrui, todėl pasitraukė iš "Metropolitan". Paskutinį kartą ten dirigavo kaip kviestinis menininkas.

Svetainėje 1909 jis baigė Devintąją simfoniją. Jis buvo labai užimtas diriguodamas Europoje. 1911 m. sausį Niujorke dirigavo savo Ketvirtąją simfoniją. Tada susirgo ir nusprendė vykti į Vieną. Ten atvyko gegužės 12 d., tačiau po kelių savaičių, būdamas 50 metų, mirė.

Nedidelis namelis Šteinbacho miestelyje prie Attersee ežero Austrijoje, kuriame Mahleris sukūrė Antrąją ir Trečiąją simfonijas

Jo muzika

Mahleris buvo vienas iš paskutiniųjų kompozitorių, priklausančių didžiajai Vokietijos ir Austrijos muzikos tradicijai. Nors daugelis vokiečių kompozitorių buvo parašę puikių simfonijų (pvz., L. van Beethovenas), Mahleris savo muzikoje rado kažką naujo. Jo simfonijose dažnai skamba ilgos melodijos, orkestras naudoja liaudies dainas ir naujus garsus. Didžiąją gyvenimo dalį Mahleris dirbo teatre, ir tai daro įtaką jo muzikinei kalbai. Geras pavyzdys - Simfonija Nr. 4, kuri prasideda laiminga G-dur tonacija, kur muzikoje aprašomas ankstyvasis gyvenimas, bet baigiasi E-dur, kur soprano solistė dainuoja apie dangiškuosius malonumus.

Mahleris labai domėjosi vokiečių liaudies dainomis ir sukūrė keletą orkestrinių dainų rinkinių. Jis ėmė eilėraščius iš rinkinio "Des Knaben Wunderhorn" ("Berniuko stebuklingas ragas"). Iš pradžių šios dainos buvo viduramžiškos, tačiau Mahleris, interpretuodamas jas per savo asmenybę, suteikė joms visai kitokį jausmą. Dainų kalba skamba jo simfonijose, iš kurių keturiose (Nr. 2, 3, 4 ir 8) naudojamas dainavimas. Jis parašė devynias simfonijas ir pradėjo dešimtąją, bet mirė jos nebaigęs.

Mahleris buvo puikus orkestruotojas. Kai kuriems vėlesniems jo kūriniams reikia labai didelio orkestro. Jis dažnai naudojo neįprastus efektus, pavyzdžiui, Pirmojoje simfonijoje kontraboso solo atlieka labai aukštas natas, o jam akompanuoja timpanai.

Jo orkestrinių dainų rinkinys "Das Lied von der Erde" ("Žemės daina") yra tarsi simfonija, tačiau jis nevadino jos simfonija. Taip pasielgė dėl prietarų: keli didieji kompozitoriai, tarp jų ir L. van Beethovenas, buvo parašę devynias simfonijas ir po to mirė.

Jo dirigavimas

Kaip dirigentas Mahleris padarė didžiulę įtaką Europos muzikiniam gyvenimui. Jis dažnai dirigavo savo paties kūrinius. Diriguodamas kitų kompozitorių kūrinius, jis juos atlikdavo pagal savo sumanymus. Jis netgi pakeitė kai kurių Beethoveno kūrinių orkestruotę. Jis nebuvo iš tų dirigentų, kurie stengėsi, kad muzika būtų kuo artimesnė kompozitoriaus norams. Jis visada norėjo, kad muzika skambėtų labai aiškiai.