Tristanas ir Izolda — Richardo Wagnerio trijų veiksmų opera (1865)
Gilus Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda“ — dramatiška meilė, harmonijų revoliucija, 1865 premjera Miunchene ir jos milžiniška įtaka romantinei muzikai.
"Tristanas ir Izolda" (Tristan und Isolde) - Richardo Wagnerio trijų veiksmų opera. Kaip visada, R. Wagneris pats parašė operos žodžius. Jis paėmė garsią seną legendą, kurią papasakojo vokiečių poetas Gotfrydas fon Štrasburgas (Gottfried von Strassburg)
Vagneris operą kūrė 1857-1859 m. Pirmą kartą ji buvo atlikta 1865 m. birželio 10 d. Miunchene, diriguojant Hansui von Bülowui. Daugelis muzikų mano, kad tai geriausia XIX a. opera. Vagnerio dramatiškas istorijos traktavimas padarė didžiulę įtaką daugeliui to meto kompozitorių. Jo harmonijos taip pat buvo nepaprastai svarbi romantinės muzikos kalbos raida. Ne visiems ji patiko. Ypač muzikos kritikas Eduardas Hanslickas sakė, kad negali jos suprasti.
Tristano ir Izoldos istorija buvo vienas didžiųjų viduramžių ir Renesanso laikų romanų. Šią istoriją pasakojo keli poetai, ir kiekvienas iš jų šiek tiek kitaip. Riteriškumo ir kurtuazinės meilės temos visada išlieka.
Muzikinės naujovės ir stilius
Wagneris šioje operoje naudoja keletą svarbių techninių naujovių, kurios pamažu pakeitė vakarietiškos operos kalbą. Svarbiausios ypatybės:
- Leitmotyvas: Wagneris vysto idėją apie trumpus muzikinio charakterio motyivius, kurie grįžta, transformuojasi ir sieja veiksmus bei veikėjus.
- Chromatinė harmonija ir „Tristano akordas“: operoje pasirodo ryškus chromatinis harmoninis dėmuo, vėliau vadinamas „Tristano akordu“, kuriame užkoduotas ilgesys ir nesprendžiama tonalumo įtampa. Šis harmoninis sprendimas labai paveikė vėlesnius kompozitorius.
- „Endless melody“ (be galo melodija): vietoj tradicinių arijų ir numerių Vagneris vartoja nuolat tekantį muzikinį audinį, kuris organiškai jungia dialogą, orkestrą ir veiksmą.
- Orkestracija ir spalvos: orkestracija labai išplėtota; orkestro vaidmuo — ne tik akompanuoti, bet ir komentaruoti, perteikti psichologiją bei simboliką.
Trumpas siužetas
Opera pasakoja apie tragišką Tristaną ir Izoldą meilę, kuri išaušta po to, kai Izoldai ir Tristanui netyčia duodamas meilės nuodų (ar meilės gėrimas — pagal skirtingas tradicijas). Pagrindiniai siužeto taškai:
- Tristanas — riteris, parveža jaunąją Izoldą karaliui Marke'ui kaip jo žmoną.
- Izolda ir Tristanas pavartoję meilės gėrimą įsimyli vienas kitą be atsisakymo ir sąžinės. Jų aistra kyla prieš karališkąją valdžią ir riterišką ištikimybę.
- Trečiajame veiksmе meilė kulminuoja, tačiau ir tragedija — Tristanas patiria mirtiną sužeidimą; Izolda atranda mirusį Tristaną ir savo giesme („Liebestod“) simboliškai susijungia su juo mirtimi.
Vaidmenys ir atlikimas
Pagrindiniai vaidmenys dažniausiai skiriami šių balsų tipams:
- Tristanas — tenor
- Izolda — soprano (dramatiška soprano su plačiu nuolydžiu)
- Marke — baritonas
Operos trukmė priklauso nuo atlikimo variacijos, bet įprastai svyruoja apie 3–4 valandas. Dėl didelio orkestro ir sudėtingų partijų tai reikalauja profesionalių solistų ir patyrusio dirigento.
Premjera, priėmimas ir įtaka
Premjera įvyko 1865 m. birželio 10 d. Miunchene, diriguojant Hansui von Bülowui. Iš karto opera sulaukė mišrių reakcijų: vieni vertino kūrinio drąsą ir naujumą, kiti — kritikavo dėl „nesuprantamo“ harmoninio ir stilistinio sprendimo. Eduardas Hanslickas buvo vienas garsiausių kritikų, atvirai nepritariančių. Tačiau per laiką operos reikšmė tik augo; ji tapo vienu svarbiausių XIX a. muzikinės literatūros šedevru.
Wagnerio įtaka buvo plati — jo idėjos turėjo įtakos tokiais kompozitoriams kaip Gustav Mahleris, Claude Debussy, Arnoldas Schoenbergas ir kitiems XX a. tolygios harmonijos bei ekspresijos ieškotojams. „Tristanas ir Izolda“ dažnai laikomas posūkiu link modernios muzikos ir komponavimo laisvės, kuriai nebebūtinos įprastos tonacijos ribos.
Repertoaro vieta ir istorinė reikšmė
„Tristanas ir Izolda“ užima ypatingą vietą operos repertuare dėl savo filosofinio gylio, muzikinių naujovių ir intensyvios emocinės valdos. Dėl savo sudėtingumo ir reikalavimų atlikėjams ji retai atliekama kasdien — kiekvienas pastatymas tampa reikšmingu operos gyvenimo įvykiu, o geriausi įrašai ir režisūros sprendimai yra nuolat aptariami muzikologų ir kritikų.
Trumpai sakant, ši Wagnerio opera — ne tik tragiška meilės drama, bet ir svarbi muzikinės kalbos kertinė plokštė, padariusi ilgalaikę įtaką vėlesnei muzikos raidai.
Operos istorija
I veiksmas
Airijos princesė Izolda ir jos tarnaitė Brangenė yra Tristano laive, plukdomame į karaliaus Marko žemes Kornvalyje, kur Izolda bus ištekinta už karaliaus. Operą pradeda jaunas jūreivis, dainuojantis apie "laukinę airių mergelę". Izolda mano, kad jis dainuoja apie ją. Ji supyksta ir nori, kad jūra pakiltų ir nuskandintų laivą, pražudydama visus laive esančius žmones. Ypač ji pyksta ant riterio Tristano, kuris veža ją pas karalių. Ji prašo tarnaitės, kad ši iškviestų Tristaną, bet jis neateina, nes vairuoja laivą. Jo pakalikas Kurvenalas piktai kalba su Brangaene, primindamas jai, kad Tristanas nužudė ankstesnį Izoldos sužadėtinį Moroldą, o jo galvą išsiuntė į Airiją.
Brangenė grįžta pas Izoldą papasakoti jai apie tai, kas buvo pasakyta. Izolda liūdnai pasakoja, kad po Moroldo mirties pas ją atvedė vyrą, vardu Tantris, nes jis buvo sunkiai sužeistas, ir kad ji, pasitelkusi savo gydomąsias galias, jį pagydė. Tačiau paskui ji sužinojo, kad tikrasis jo vardas buvo Tristanas. Jis buvo didžiausias Airijos priešas ir būtent jis nužudė Moroldą. Izolda bandė jį nužudyti kardu, bet kai Tristanas pažvelgė jai į akis, jos širdis prisipildė meilės ir ji numetė kardą. Tristanui buvo leista grįžti į Kornvalį. Tačiau dabar atrodė, kad jis papasakojo savo dėdei karaliui Markui viską apie gražuolę Izoldą ir atvyko jos pasiimti, kad dėdė galėtų ją vesti. Brangenybė bando įtikinti Izoldą, kad Tristanas elgiasi garbingai, norėdamas padaryti ją Airijos karaliene, tačiau Izolda nesiklauso. Ji supyksta ir nori, kad jis išgertų eliksyro, kurį jos motina buvo numačiusi karaliui Markui ir Izoldai kaip meilės eliksyrą, tačiau Tristanui tai būtų mirtis.
Dabar pasirodo Kurvenalas ir sako, kad Tristanas vis dėlto sutiko pasimatyti su Izolda. Kai jis atvyksta, Izolda jam sako, kad dabar ji žino, jog jis buvo Tantris ir kad jis skolingas jai savo gyvybę. Tristanas sutinka išgerti eliksyro, kurį dabar paruošė Brangenė, nors žino, kad jis gali jį nužudyti. Kai jis geria, Izolda išplėšia iš jo likusią eliksyro dalį ir išgeria pati. Jie abu tiki, kad netrukus mirs, ir prisipažįsta vienas kitam meilę. Kurvenalas ateina ir sako, kad atvyksta karalius Markė. Izolda klausia Brangenės, kokį eliksyrą ji paruošė, ir išgirsta, kad tai buvo ne mirties nuodai, o meilės eliksyras. Lauke jūreiviai sveikina atvykstantį karalių Marką.
II veiksmas
Grupė medžioja naktį. Karaliaus Markės pilis tuščia, išskyrus Izoldą ir Brangeną, kurios stovi prie uždegto deglo. Izolda vis galvoja, kad medžioklės ragai yra pakankamai toli, kad ji galėtų užgesinti liepsną, duodama ženklą Tristanui prisijungti prie jos. Brangenė įspėja Izoldą, kad vienas iš karaliaus Marko riterių Melotas matė, kaip Tristanas ir Izolda meiliai žvelgia vienas į kitą. Tačiau Izolda mano, kad Melotas yra geriausias Tristano draugas, ir trokšdama pamatyti Tristaną užgesina liepsnas. Brangenė nueina prie pilies sienų ir stebi, kaip atvyksta Tristanas.
Dabar Tristanas ir Izolda gali vienas kitam pasakyti, kad yra beprotiškai įsimylėję. Jie nepastebi, kad naktis baigiasi, ir Melotas veda Markę, kad ši rastų abu įsimylėjėlius susikibusius vienas kitam už rankų. Markė beviltiškai liūdi, nes Tristanas buvo išduotas, taip pat dėl to, kad jis pats pamilo Izoldą.
Tristanas klausia Izoldos, ar ji vėl seks paskui jį į naktį, ir ji sutinka. Melotas ir Tristanas kaunasi, tačiau Tristanas meta kardą į šoną ir Melotas jį sunkiai sužeidžia.
III veiksmas
Kurvenalas parsivežė Tristaną namo į savo pilį Kareole, Bretanėje. Ganytojas groja liūdną melodiją pypke ir klausia, ar Tristanas pabudo. Kurvenalas sako, kad Tristaną gali išgelbėti tik Izoldos atvykimas. Piemuo sako, kad jis budės ir gros linksmą melodiją, kad pažymėtų bet kokio laivo atvykimą. Dabar Tristanas pabunda ir nuliūsta, kad jau diena. Jo liūdesys virsta džiaugsmu, kai Kurvenalas jam pasako, kad Izolda atvyksta. Jis klausia, ar jos laivas matomas, bet girdisi tik liūdna piemens melodija.
Tristanas vėl nusileidžia atgal. Jis prisimena, kad piemens melodiją jis girdėjo, kai mirė jo tėvas, o paskui ir motina. Jis sutrinka. Dabar piemuo trimituoja apie Izoldos laivo atvykimą, ir kai Kurvenalas skuba jos pasitikti, Tristanas susijaudinęs nuplėšia tvarsčius nuo savo žaizdų. Izoldai atvykus prie jo, Tristanas miršta tardamas jos vardą.
Izolda griūna šalia jo, kai paskelbiama, kad pasirodė kitas laivas. Kurvenalas pamato atvykstančius Melotą, Markę ir Brangeną ir įsiutęs puola Melotą, nes šis nužudė Tristaną. Kovoje žūsta ir Melotas, ir Kurvenalas. Markė ir Brangenė pagaliau pasiekia Tristaną ir Izoldą. Markė baisiai nuliūsta. Jis paaiškina, kad apie meilės eliksyrą išgirdo iš Brangenės ir atvyko, nes nusprendė, kad Tristanas ir Izolda turi susivienyti. Izolda, regis, atsibunda, bet paskutinėje arijoje, aprašydama prisikėlusio Tristano viziją ("Liebestodas"), miršta iš sielvarto.
Ferdinando Leeke's "Tristanas ir Izolda
Tristano akordas
Pats pirmasis kūrinio akordas yra labai garsus. Jis tapo žinomas kaip Tristano akordas. Nors jis buvo naudotas ir anksčiau, tačiau tai, kaip Wagneris jį čia panaudojo, buvo visiškai nauja. Dėl jo harmonija tampa labai miglota, ir klausytojas daugybę taktų nežino, kokia tonacija skamba muzika. Tai sukuria didelę įtampą. Tokių momentų operoje yra ir daugiau. Įtampa tvyro per visą operą. Istorija pasakoja apie įtampą, kuri gali atslūgti tik per mirtį.
Preliudas ir Liebestodas
Preliudas ir Liebestodas - tai koncertinė uvertiūros versija ir Wagnerio aranžuota Izoldos 3 veiksmo arija, kuri pirmą kartą buvo atlikta 1862 m., prieš pirmąjį operos atlikimą 1865 m. Liebestodą galima atlikti tiek grynai orkestrine versija, tiek sopranui dainuojant Izoldos atgimusio Tristano viziją.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas parašė žodžius operai "Tristanas ir Izolda"?
A: Vagneris pats parašė žodžius operai.
K: Iš ko Vagneris paėmė garsiąją seną legendą savo operai?
A: Vagneris paėmė garsiąją seną legendą iš vokiečių poeto Gotfrydo fon Štrasburgo.
K: Kada Vagneris sukūrė operą "Tristanas ir Izolda"?
A: Vagneris sukūrė operą 1857-1859 m.
K: Kada ir kur pirmą kartą buvo parodyta opera "Tristanas ir Izolda"?
A: Pirmą kartą opera "Tristanas ir Izolda" buvo parodyta 1865 m. birželio 10 d. Miunchene, diriguojant Hansui von Bülowui.
K: Kokia "Tristano ir Izoldos" reikšmė muzikos pasaulyje?
A: Daugelis muzikų "Tristaną ir Izoldą" laiko didžiausia XIX a. opera, o Vagnerio dramatiškas istorijos traktavimas padarė didžiulę įtaką daugeliui to meto kompozitorių. Jo harmonijos taip pat buvo itin svarbus romantizmo muzikos kalbos pokytis.
Klausimas: Ar visiems patiko opera "Tristanas ir Izolda"?
A: Ne, ne visiems ji patiko. Ypač muzikos kritikas Eduardas Hanslickas sakė, kad negali jos suprasti.
K: Apie ką pasakojama operoje "Tristanas ir Izolda" ir kokios temos joje skamba?
A: Tristano ir Izoldos istorija yra vienas didžiųjų viduramžių ir Renesanso laikų romanų. Šią istoriją pasakojo keli poetai, ir kiekvienas iš jų ją papasakojo šiek tiek kitaip. Riteriškumo ir kurtuazinės meilės temos visada išlieka.
Ieškoti