Romantinė muzika: apibrėžimas, istorija ir pagrindinės savybės

Atraskite romantinės muzikos apibrėžimą, istoriją ir pagrindines savybes — nuo programinės muzikos iki žymių kompozitorių ir jų emociškai įkvepiančių kūrinių.

Romantinė muzika - tai muzika, sukurta XIX amžiuje. Šį laikotarpį muzikantai vadina romantizmo laikotarpiu. Literatūroje ir kai kuriuose kituose menuose dažnai sakoma, kad "romantizmo laikotarpis" prasideda ir baigiasi anksčiau: maždaug nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. vidurio.

Klasicizmo laikotarpiu menininkai mėgo matyti aiškias formas. XVIII a. architektūroje beveik visada daug simetrijos. Geras to pavyzdys - Versalio rūmų sodai su labai tvarkingais tiesių takų, apskritų tvenkinių ir tvarkingai apkarpytų gyvatvorių modeliais.

Klasikinės muzikos kompozitoriai, tokie kaip Haydnas, Mozartas, Beethovenas ir Schubertas, mėgo kurti aiškaus plano muziką, pavyzdžiui, sonatos formą.

Romantizmo laikotarpiu menininkai manė, kad jausmai ir aistros yra svarbesni už formalius planus. Tai matyti iš Capability Browno suprojektuotų sodų, pavyzdžiui, Blenheimo rūmuose Oksforde. Sodai sukurti taip, kad susilietų su gamta.

Muzikoje romantizmo kompozitoriai vis dar gali naudoti tokius planus kaip sonatos forma, tačiau jausmai ir aistros yra svarbūs. Jie dažnai rašo vadinamąją programinę muziką, t. y. muziką, kuri ką nors aprašo arba pasakoja istoriją. Beethoveno Šeštoji simfonija vadinama "Pastoraline", o tai reiškia, kad joje kalbama apie kaimą. Nors Beethovenas paprastai vadinamas klasicizmo laikotarpio kompozitoriumi, jis taip pat yra ankstyvasis romantikas. Vėlesni kompozitoriai, tokie kaip Feliksas Mendelsonas, parašė tokius kūrinius kaip "Hebridų uvertiūra", kurioje aprašoma jūra, atplaukianti į Fingalo olą Vidinių Hebridų salose Škotijoje. Hectoras Berliozas (1803-1869) parašė daug muzikos, kurioje pasakojama istorija. Jo Fantastinė simfonija pasakoja apie beprotiškai įsimylėjusį menininką. Visas Berliozo gyvenimo būdas buvo laukinis ir romantiškas. Jis įsimylėjo aktorę, kurią pamatė scenoje vaidinančią Džuljetą Šekspyro "Romeo ir Džuljetoje", ir iš tikrųjų ją vedė! Kiti kompozitoriai, parašę daug programinės muzikos, yra Franzas Lisztas (1811-1886) ir Richardas Straussas (1864-1949). Straussas visada rašė vėlyvojo romantizmo stiliumi, nors gyveno ir XX amžiuje.

Romantizmo laikotarpis taip pat buvo nacionalizmo laikotarpis. "Nacionalizmas reiškia didžiavimąsi savo šalimi. XIX a. susiformavo daugybė mums žinomų Europos šalių. Muzikoje daug kompozitorių rašė savo šaliai būdingą muziką. Dažnai jie tai darydavo naudodami liaudies muziką. Antonínas Dvořákas (1841-1904) ir Bedřichas Smetana (1824-1884) rašė muziką, kuri skamba labai čekiškai. Piotras Čaikovskis (1840-1893) rašė muziką, kurioje skambėjo rusų liaudies dainos. Gustavas Mahleris (1860-1911) savo simfonijose naudojo vokiečių liaudies dainas, o Ralphas Vaughanas Williamsas (1872-1958) rinko anglų liaudies dainas ir įtraukė jas į savo muziką. Vienas iš tokių kūrinių buvo Fantazija pagal garsiąją "Greensleeves" melodiją.

Papildoma istorija ir laiko rėmai

Romantizmo muzika dominuoja maždaug nuo XIX a. pradžios iki XX a. pradžios, nors ribos nėra griežtos: kai kurie kompozitoriai laikomi ankstyvaisiais romantikais, kiti – vėlyvaisiais, o dar kiti pereina į modernizmo stilius. Romantizmas susiformavo kaip reakcija į klasicizmo idealus – aiškumą, proporcijas ir racionalumą – ir akcentavo jausmą, individualumą bei gamtos ar mito išraišką.

Pagrindinės savybės

• Emocinis išraiškingumas: muzika stengiasi perteikti intensyvias nuotaikas, aistras, ilgesį ar nostalgiją.
• Individualizmas: kompozitoriai ir atlikėjai pabrėžė asmeninį kūrybos braižą ir interpretaciją.
• Harmoniniai išplėtimai: stipresnis chromatikos ir modulacijų naudojimas, įvairesnės tonalumo permainos ir kartais sudėtingesnės funkcionalios harmonijos.
• Platesnė orkestracija: orkestrai išsiplėtė, atsirado naujos tembro galimybės ir detali orkestravimo technika.
• Novatoriškos formos: tradicinės formos (simfonija, sonata) išlaikomos, bet plečiamos; atsiranda programinė simfonija, simfoninė poema, solo koncertai ir naujos miniatiūros.
• Virtuoziteto kultas: solistai, ypač pianistai ir smuikininkai, kaip Paganini ir Lisztas, tapo žvaigždėmis.
• Rubato ir laisvesnė tempo interpretacija: atlikime dažnas tempo lankstumas, ekspresyvus frazavimas.

Formos, žanrai ir instrumentai

Romantizmo laikotarpiu populiarūs žanrai: simfonija, koncertas, operos ir baleto kūriniai, kamerinė muzika, solo pianino muzika (nocturnai, ballados, etudės), taip pat dainos (liedas). Pianinas tapo pagrindiniu individualios išraiškos instrumentu – Frydrichas Chopinas, Franzas Lisztas ir Robertas Šumanas parašė daugybę monumentalios pianino literatūros. Orkestrinė paletė išsiplėtė su plačiu pučiamųjų ir mušamųjų naudojimu, o vokalinė muzika (liedai, arijos) pabrėžė teksto ir melodijos santykį.

Programinė muzika ir nacionalizmas

Programinė muzika – kūriniai, vaizduojantys istorijas, vaizdus ar veikėjus – tapo vienu iš romantizmo ženklų. Kaip minėta, Hectoras Berliozas parašė Fantastinę simfoniją, o Feliksas Mendelsonas, Franzas Lisztas (ir vėliau Richardas Straussas) kūrė simfonines poemos ar uvertiūras, kuriose muzika atpasakoja siužetą arba vaizdą.

Nacionalizmas reiškė savitą muzikos vartojimą tautinių melodijų, ritmų ir instrumentacijos pavidalu. Tai matyti iš kompozitorių, kurie rinko ir perdirbo liaudies muziką, kad suteiktų savo kūriniams tautinį charakterį: Antonínas Dvořákas (, Bedřichas Smetana, Piotras Čaikovskis, Gustavas Mahleris, Ralphas Vaughanas Williamsas ir kt.

Žymūs kompozitoriai ir pavyzdžiai

• Lyginant klasicizmą ir romantizmą: Haydnas, Mozartas ir Beethovenas (ypač Beethovenas kaip pereinamosios figūra) – nuo griežtų formų link didesnės emocinės laisvės.
• Programinės muzikos meistrai: Hectoras Berliozas, Franzas Lisztas, Richardas Straussas.
• Virtuozai ir solinė literatūra: Fryderykas Chopinas (pianino miniatiūros), Franzas Lisztas (koncertai ir etudės), Niccolò Paganini (smuikas).
• Nacionalistai: Bedřichas Smetana, Antonín Dvořákas, Piotras Čaikovskis, Edvardas Grigas (Norvegija), Manuelis de Falla (Ispanija) ir kt.
• Dainos (liedas): Franz Schubert (žinoma dėl vokalinės literatūros), Robertas Šumanas, Johannes Brahmsas.

Atlikimas ir interpretacija

Romantizmo repertuaras reikalauja didelio emocinio įsitraukimo: frazavimo, dinamikos kontrastų, tempo variacijų (rubato) ir spalvingos orkestracijos perteikimo. Dėl to romantizmo muzika tiek reikalauja techninių atlikimo gebėjimų, tiek stiprios meninės interpretacijos.

Paveldas ir įtaka

Romantizmo muzika padėjo išplėsti tiek muzikines formas, tiek orkestracijos galimybes, o emocionalumo ir tautinės tapatybės akcentai turėjo didelę įtaką XX a. kompozitoriams. Nors vėliau atsirado modernistinės ir avangardinės kryptys, daugelis romantizmo idėjų – ekspresija, programiškumas, tautiškumo pažeminimas – liko svarbios ir vėlesnių epochų kūryboje.

Santrauka: romantinė muzika – tai ekspresijos, individualumo, spalvotos orkestracijos ir dažnai programinio naratyvo muzika, susiformavusi XIX a. ir turėjusi ilgalaikį poveikį vėlesnei vakarų muzikos raidai.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra romantinė muzika?

K: Kaip klasicizmo laikotarpio menininkai vertino formas?

K: Kaip romantizmo laikotarpio menininkai vertino formas?

K: Kas buvo ankstyvasis romantizmo muzikos kompozitorius?

K: Ką reiškia nacionalizmas, kalbant apie XIX a. Europos šalis?

K: Kas yra keletas kompozitorių, kurie rašė programinę muziką, pavyzdžių?

Paieška pagal raidę