Sonatos forma
Sonatos forma - tai muzikos kūrinio organizavimo būdas. Ji buvo naudojama keliuose kūriniuose nuo klasicizmo laikų (nuo XVIII a. vidurio). Sonatos formos muzikos kūrinių klausymasis padės ją visapusiškai suprasti, be to, naudinga ką nors žinoti apie skirtingas tonacijas.
Sonatos forma naudojama ne tik sonatose. Tai gali būti simfonijų, koncertų, uvertiūrų ir kt. dalių forma.
Baroko laikotarpiu tokie kompozitoriai kaip Bachas ir Hendelis rašė kūrinius su šokio judesiais, pavyzdžiui, menuetus. Jie buvo "dvinarės formos". Tai reiškė, kad buvo dvi dalys. Šios dvi dalys dažnai būdavo vienodo ilgio, jas skyrė dviguba takto linija, o tai reiškė, kad kiekviena dalis kartojosi. Muzikoje ne visą laiką skambėdavo ta pati tonacija. Pirmoji dalis galėjo moduliuoti (keisti tonaciją), o po to antroji dalis palaipsniui vėl moduliuodavo, kad pabaigoje skambėtų išbaigtai.
Domenico Scarlatti parašė sonatas klavesinui, taip pat dvinarės formos, tačiau ilgesnes ir sudėtingesnes. Pirmoji dalis prasidėdavo pagrindinėje tonacijoje skambančia tema, po to moduliuodavo į kitą tonaciją, kad būtų kontrastas. Antroji dalis galėjo būti ilgesnė už pirmąją antrąją, pradedant moduliacija į tolimas tonacijas ir grįžtant atgal pakartoti pagrindinės temos. Toks kūrinys yra sonatos formos pradžia.
Haydnas, Mozartas ir Beethovenas išplėtojo sonatos formos idėją. Sonatos formos dalį sudaro trys dalys, vadinamos: "ekspozicija", "plėtotė" ir "rekapitacija".
- Ekspozicijoje girdime visą pagrindinę medžiagą: pirmąją melodiją (arba melodijų grupę) pagrindinėje tonacijoje, po to kontrastingą melodiją arba melodijas susijusioje tonacijoje (paprastai "dominuojančioje", t. y. pagrindinėje tonacijoje esančioje tonacijoje, kurios skalės penktoji nata yra penktoji, arba santykinėje minorinėje tonacijoje). Arba, jei pirmoji dalis yra minorinėje tonacijoje, dažnai galima išgirsti antrąją temą ar temas santykinėje mažorinėje tonacijoje.
- Plėtros dalyje muzika plėtojama, pereinant į kelias skirtingas tonacijas. Muzika čia jaučiasi nestabili. Jaučiama įtampa. Klausytojas nori grįžti į pagrindinę tonaciją.
- Rekapituliuojant pakartojama ekspozicija, tačiau į pabaigą ji pasikeičia, kad baigtųsi pagrindinėje tonacijoje. Atrodo, kad įtampa dingo ir klausytojas jaučiasi laimingas.
Šį muzikos kūrinio kūrimo būdą nuo XVIII a. vidurio iki pat XX a. naudojo beveik visi kompozitoriai. Tai suteikia galimybę sukurti labai dramatišką kūrinį. Žinoma, kompozitoriai kartais jį naudoja skirtingai. Dažnai vystymo pojūtis jaučiamas viso kūrinio metu, ne tik vadinamojoje "vystymo dalyje". Beethoveno Penktosios simfonijos pirmojoje dalyje visą laiką plėtojama pradžioje girdėta garsioji idėja: pirmosios keturios natos (trumposios - trumposios - trumposios - ilgosios). Net ir kitos trys dalys toliau plėtoja šią idėją.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra sonatos forma?
Atsakymas: Sonatos forma - tai muzikos kūrinio organizavimo būdas, naudojamas nuo klasicizmo laikų. Ji gali būti naudojama simfonijų, koncertų, uvertiūrų ir kitoms dalims.
K: Kaip kompozitoriai naudojo dvinarę formą baroko laikotarpiu?
A: Baroko laikotarpiu tokie kompozitoriai kaip Bachas ir Hendelis kūrinius su šokio judesiais, pavyzdžiui, menuetus, rašė "dvinarės formos" kūriniais. Tai reiškė, kad buvo dvi dalys, kurios dažnai buvo vienodo ilgio ir atskirtos dviguba takto linija. Muzikoje nebuvo vienos tonacijos, o tarp atskirų dalių buvo moduliuojama (keičiama tonacija) ir vėl baigiama pagrindine tonacija.
K: Kas sukūrė sonatos formą?
A: Haydnas, Mozartas ir Beethovenas toliau plėtojo sonatos formą. Sonatos formos dalį sudaro trys dalys, vadinamos "ekspozicija", "plėtote" ir "rečituliacija".
K: Kas vyksta per ekspoziciją?
A: Per ekspoziciją pirmiausia girdime visą pagrindinę medžiagą - paprastai vieną ar kelias temas - pagrindinėje tonacijoje, paskui kontrastingas melodijas arba melodijas giminingoje tonacijoje (paprastai dominuojančioje arba santykinėje minorinėje).
K: Kas vyksta per plėtotę?
A: Plėtojimo metu muzika toliau plėtojama pereinant į kelias skirtingas tonacijas, taip sukuriant įtampą, o rekapituliuojant grįžtama į pagrindinę tonaciją.
K: Kaip Beethoveno Penktojoje simfonijoje kitaip naudojama sonatos forma?
A: Beethoveno Penktoji simfonija visą laiką plėtoja savo garsųjį keturių natų motyvą, o ne naudoja jį tik plėtojimo dalyje, kaip kiti kūriniai. Netgi kitos trys dalys taip pat plėtoja šią idėją visą savo trukmę.
