Sonatos forma: muzikos struktūra, ekspozicija, plėtotė ir rekapituliacija

Išmokite sonatos formą: ekspozicija, plėtotė, rekapituliacija — kaip jos veikia klasikinę muziką ir padeda geriau suprasti kūrinius.

Sonatos forma – tai muzikos kūrinio organizavimo būdas, atsiradęs ir plačiai išvystytas nuo klasicizmo laikų (nuo XVIII a. vidurio). Klausydami sonatos formos kūrinių lengviau suvoksite, kaip kompozicija vystoma laike, todėl pravartu turėti bent pagrindinių žinių apie skirtingas tonacijas ir jų tarpusavio santykius.

Sonatos forma naudojama ne tik sonatose. Ji taikoma ir simfonijų, koncertų, uvertiūrų bei įvairių kitų žanrų dalių struktūrai – ypač pirmoms daliims, kurios dažnai būna dinamiškos ir dramatiškos.

Baroko laikotarpiu kompozitoriai tokių formų dar nenaudojo būtent taip, kaip vėliau susiformavo sonatos forma, bet jau buvo naudojamos paprastesnės dvinarės formos. Pavyzdžiui, Bachas ir Hendelis rašė kūrinius su šokio judesiais, pavyzdžiui, menuetus. Tokie kūriniai dažnai buvo “dvinarės formos” – susidėdavo iš dviejų dalų (A ir B), kiekviena dalis galėjo būti pakartojama (ženklas dviguba takto linija, o tai reiškė, kad kiekviena dalis kartojosi). Tonacija ne visada išlikdavo statiška: pirmoji dalis galėjo moduliuoti, o antroji – vėl sugrįžti prie pirminės ar kitaip užbaigti frazę, kad kūrinys skambėtų išbaigtai.

Domenico Scarlatti parašė savo klavesino sonatas klavesinui, taip pat remdamasis dvinarės formos, tačiau įvedė daugiau ilgio, techninių iššūkių ir harmoninio drąsumo. Jo vieno judesio sonatos – daugiausia virtuozinės, kartais eksperimentinės – yra svarbus pereinamasis etapas į vėlesnę sonatos formos raidą: pirmoji tema skamba pagrindinėje tonacijoje, vėliau moduliuojama, o pabaigoje – sugrąžinama.

Haydnas, Mozartas ir Beethovenas išsamiai išvystė sonatos formos idėją ir praktiką. Tradiciškai sonatos formą sudaro trys pagrindinės dalys, dažnai vadinamos: ekspozicija, plėtotė ir rekapituliacija (dalį šių terminų galima sutikti skirtinguose šaltiniuose su šiek tiek kitokia terminija).

Sonatos formos pagrindinės dalys

• Ekspozicijoje pateikiama pagrindinė medžiaga: pirmoji tema ar temų grupė pagrindinėje tonacijoje, po to – kontrastinga antroji tema arba temos susijusioje tonacijoje (paprastai "dominuojančioje", t. y. tonacijoje, kurios skalės penktoji nata yra penktoji, arba santykinėje minorinėje tonacijoje). Jei pirmoji dalis yra minorinėje tonacijoje, antroji tema dažnai pasirodo santykinėje mažorinėje tonacijoje. Ekspozicijoje taip pat dažnai būna perėjimas arba "tiltas" (transition), kuris moduliuoja iš pagrindinės į antrosios temos tonaciją ir paruošia kontrastą. Dažnai ekspozicija yra pažymėta pakartojimu: A dalis kartojama, kad klausytojas geriau įsimintų temas.
• Plėtros dalyje muzika plėtojama ir transformuojama: temos dalys gali būti išskaidomos, permontuojamos, moduliuojama per kelias tonacijas, vystomi motyvai ir kuriama harmoninė įtampa. Plėtros skyrius yra vieta eksperimentui: čia kompozitorius gali žaisti su dinamika, tekstūra, ritmu ir disonansiniais sprendimais. Dėl nuolatinių moduliacijų muzika šioje dalyje dažnai jaučiasi nestabili; tai sukuria įtampą, kurios klausytojas laukia išsprendimo.
• Rekapituliuojant pakartojama ekspozicija, tačiau pagrindinis pokytis – antroji tema transponuojama į pagrindinę tonaciją, kad kūrinys baigtųsi harmoniniu užbaigimu. Tokiu būdu išsprendžiama plėtros metu sukaupta įtampa, o klausytojas jaučia atleidimą ir pabaigos užtikrintumą. Kartais rekapituliacija papildoma kita dalimi – kodą (coda), kuri pabrėžia užbaigimą, arba būna "klaidinga rekapituliacija" (false recapitulation), kai atrodo, kad grįžta raktinės temos, bet suklastota tonacija ir tik vėliau ateina tikras sugrįžimas.

Svarbūs elementai ir variacijos

Be trijų pagrindinių dalių, sonatos formoje dažnai sutinkami šie elementai:

• Įžanga (Introduction) – trumpa, lėtesnė dalis prieš ekspoziciją, sudedanti nuotaiką ir kartais pateikianti motyvus, kurie vėliau bus išplėtoti.
• Perėjimas / tiltas (Transition) – jungia pirmąją ir antrąją temas ekspozicijoje; dažnai moduliuoja į naują tonaciją.
• Užbaigimo dalis (Closing section) – ekspozicijos pabaigoje sustiprina antrosios temos tonaciją ir suformuoja tvirtą kadenciją prieš plėtotę.
• Koda – rekapituliacijos arba kūrinio gale sutvirtinanti pabaigos skyrius; gali vėl plėtoti medžiagą arba trumpai užbaigti kūrinį.
• Monothematinė sonata – kai antroji tema yra glaudžiai susijusi su pirmąja arba kilusi iš jos; tokiu atveju kontrastas gaunamas ne tiek tematikos, kiek tonacijos pasikeitimu.
• Koncertinė ypatybė – dviguba ekspozicija – koncertuose pirmoje ekspozicijoje solistas ne visada dalyvauja; orkestrinė ekspozicija pateikia temas, o solinė ekspozicija jas pakartoja ir dažnai prideda ornamentiką bei paryškinimus.

Praktiniai pastebėjimai klausytojui

Klausant sonatos formos kūrinio, naudinga atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

• Atpažinkite pirmąją temą – ji dažnai trumpa, ryški ir lengvai atpažįstama.
• Stebėkite, kada įvyksta tonalinis poslinkis (moduliacija) – tai dažnai žymi perėjimą prie antrosios temos.
• Ieškokite plėtotės: motyvo fragmentacija, dažnesnės moduliacijos, intensyvesnė dinamika ir kontrastai.
• Rekapituliacijoje palyginkite, kaip antroji tema pakeista, kad skambėtų pagrindinėje tonacijoje.
• Atkreipkite dėmesį į kodą: jis gali suteikti netikėtą užbaigimą arba sustiprinti pagrindinę idėją.

Istoriniai pavyzdžiai ir kūrinių analizė

Kompozitoriai skirtingai interpretavo ir kūrė sonatos formą. Pavyzdžiai padeda suprasti įvairovę:

• Haydnas – dažnai labai aiškiai struktūruoja temas, žaidžia su kontrastu ir forma, o jo simfonijose bei sonatose galima rasti pavyzdžių su ryškiomis ekspozicijomis ir humoristiškomis pabaigomis.
• Mozartas – meistriškai jungia melodinę eleganciją su formos aiškumu; jo fortepijoninės sonatos ir operų numeriai puikiai iliustruoja subalansuotą temų kontrastą ir sklandžias moduliacijas.
• Beethovenas – plėtojo temą ir motyvą labai dinamiškai; jo Penktosios simfonijos pirmoji dalis yra pavyzdys, kaip vienas trumpas motyvas (trumposios – trumposios – trumposios – ilgosios) gali būti nuosekliai išplėtotas viso kūrinio metu.
• Schubert, Chopin ir kiti romantikai plėtė formą, ilgindami plėtros ir rekapituliacijos dalis, įvesdami lyrines epizodes bei praturtindami harmoniją.
• XX a. kompozitoriai kartais laužė tradicijas: vieni išsaugojo struktūrą, bet keitė tonalumą; kiti perrašė formą radikaliai, naudodami temų fragmentaciją, atonališkumą ar naujas ritmines sistemas.

Apibendrinant: sonatos forma suteikia kompozitoriams galimybę kurti logiškai vystomas, dramatiškas ir emocingas struktūras. Nors klasikinė trijų dalių logika (ekspozicija – plėtotė – rekapituliacija) yra pati atpažįstamiausia, realūs kūriniai dažnai įveda modifikacijas, papildomas įžangas, kodas ar net „klaidingas“ sugrįžimas, todėl kiekvieną sonatos formos kūrinį verta analizuoti atskirai.

Jei norite, galiu pridėti trumpas analizės pavyzdžių santraukas (pvz., Beethovenas – 5-oji simfonija, Mozartas – fortepijono sonata K. 545, Haydnas – simfonijos pirmosios dalys) arba patarti, kaip klausytis konkrečių kūrinių žingsnis po žingsnio.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra sonatos forma?

K: Kaip kompozitoriai naudojo dvinarę formą baroko laikotarpiu?

K: Kas sukūrė sonatos formą?

K: Kas vyksta per ekspoziciją?

K: Kas vyksta per plėtotę?

K: Kaip Beethoveno Penktojoje simfonijoje kitaip naudojama sonatos forma?

Paieška pagal raidę