Klavesinas – kas tai: istorija, konstrukcija ir garsas

Atraskite klavesiną: istorija, konstrukcija ir unikalus baroko garsas — nuo virginalų iki didžiųjų manualų, garsiausi kūriniai ir Bacho palikimas.

Klavesinai – tai senieji klavišiniai instrumentai, kurių garsas sklinda stygas traukiant būgneliu (pliustriuku, plectrum). Manoma, kad klavesinai išsivystė iš psalterijos, kai prie jo buvo pritvirtinta klaviatūra. Jie skiriasi nuo klavikordo, kurio stygos mušamos, todėl fortepijonas artimesnis klavikordui nei klavesinui. Fortepijonu galima valdyti garsumą spaudžiant klavišus skirtinga jėga; klavesinu garsumo valdyti neįmanoma – kiekvienas nuteiktas plėstukas visada suteikia panašų garso stiprumą. Tačiau didesniuose klavesinuose dažnai būdavo kelios „stotelės“ (registracijos), kiekviena skleidžianti kitokį tembrą. Didžiausi instrumentai turi du manualus (klaviatūras), todėl dešine ranka galima groti vienu manualu, o kaire – kitu, tyliau arba su kitokiu tembru, taip sukuriant kontrastą ir derinant akompanuojančias bei melodines partijas.

Konstrukcija ir veikimo principas

Klavesino viduje yra nubrėžtos eilės stygų, kurios, užgrojus klavišą, yra traukiamos mažais plectrum tipo elementais (pliustrukais). Tradiciškai plectrum būdavo gaminamas iš paukščio plunksnos (pvz., žvirblio ar varnos), vėliau – iš odos ar plastiko. Kiekvienas klavišas per mechanizmą pakelia mažą kotelį (jack), ant kurio pritvirtintas plectrum; kotelis traukia stygą ir tučtuojau nukrenta atgal, leisdamas styga skambėti.

• Stygos ir grifas: stygos dažniausiai buvo varinės ar plieno, skirtingo ilgio ir storio, kas suteikia skirtingas oktavas ir tembrus.
• Manualai ir registracija: dvivieliai klavesinai leidžia jungti ar atskirti manualus, o registracijos (stopai) įjungia skirtingas stygų grupes ar papildomus sonorus (pvz., lute stop).
• Medžiagos ir dėžė: korpusas gali būti masyvus arba lengvesnis – nuo didelio koncertinio klavesino iki mažo stalo instrumento.

Tipai ir formos

Kai kurie mažesni instrumentai vadinti „virginalais“ – pavadinimo kilmė nėra visai aiški; viena iš hipotezių sieja ją su jaunos panelės grojimu, kita – su lotynišku žodžiu „virga“ (lazdelė). Taip pat buvo spinetų, kurie dažnai būdavo labai maži ir kartais sparno formos; juos buvo galima paimti ir padėti ant stalo. Be to, egzistuoja įvairūs regionalūs variantai: vienur daugiau paplitę buvo plokšti virginalai, kitur – kampiniai spinetai, trečiose vietovėse – didesni koncertiniai instrumentai su dviem manualais.

Muzikinė rolė ir repertuaras

Renesanso ir baroko epochų muzikoje klavesinai užėmė svarbią vietą. Jie buvo naudojami tiek kaip soliniai instrumentai, tiek kaip naudojami orkestrui ar kameriniam ansambliui akomponuoti. Stambus repertuaras susiformavo XVII–XVIII a., ypač klavesino sonatos, preliudai, fugos, variations ir šokių ciklai.

Žymiausi klavesino muzikos kompozitoriai yra Williamas Byrdas (1543–1623), François Couperinas (1668–1733), Domenico Scarlatti (1685–1757) ir Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750). Pastarasis parašė "Gerai temperuotą klavyrą", kuriame yra preliudų ir fugų kiekvienoje mažorinėje ir minorinėje tonacijoje. Bachas siekė parodyti, kaip klavišinius instrumentus galima derinti taip, kad būtų įmanoma groti bet kuria tonacija – tai prisidėjo prie pereinamojo į gerai temperamentavimo praktikos plėtros nuo senesnių viduramžių ir renesanso temperamento būdų.

Groti klavesinu – technika ir išraiška

Nors klavesinu negalima kontroliuoti dinaminių niuansų tiesioginiu spaudimu, atlikėjai taikė kitus raiškos būdus:

• ornamentika (trillai, mordentai, pralltrilleriai), kuri baroko stilistiką daro itin ekspresyvų;
• registracijos keitimas – skirtingų stotelių naudojimas per kūrinį;
• manuelaus perjungimas – pereinant nuo vieno manualo prie kito pasiekiami tembriniai kontrastai;
• artikulacija ir tempiamumas – tikslus frazavimas, tempo variacijos bei staccato/legato efektai.

Tuningas, temperamentai ir atlikimo praktika

Ankstyvieji instrumentai dažnai buvo derinami pagal kitokius temperamentus nei šiuolaikinis lygiatemperis; dažni buvo vidutinio tono (meantone) ar regioniniai variantai. Baroko atlikėjai ir šių dienų istorinio atlikimo entuziastai dažnai naudoja originalius temperamentus, kad atgaivintų autentišką skambesį ir harmoningas spalvas, kurias kompozitoriai turėjo omenyje.

Modernus atgimimas ir restauracija

XX a. antroje pusėje išaugo susidomėjimas istorine muzika ir autentiška atlikimo praktika. Buvo pradėta restauruoti senus klavesinus ir statyti jų tiksliai atkurtas kopijas. Šiuolaikiniai instrumentų meistrai naudoja tradicines medžiagas ir technologijas, o atlikėjai specializuojasi baroko klavesino repertuare. Muziejuose ir specializuotose koncertų salėse galima išgirsti originalius ar rekonstruktus instrumentus.

Santrauka

Klavesinas – tai instrumentas, kurio skambesį lemia stygų traukimas plectrum, turintis unikalią tembrinę paletę ir svarbią vietą renesanso bei baroko muzikoje. Nors jo dinaminės galimybės ribotos, klavesinas pasižymi daugybe išraiškos priemonių: registracija, ornamentika, manualų kontrastais ir temperamentų įvairove. Dabar klavesinai vėl sulaukia dėmesio tiek atlikėjų, tiek klausytojų, dėka istorinės raidos tyrimų ir meistrystės atgimimo.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra klavesinas?

K: Kuo jis skiriasi nuo klavikordo?

K: Kaip grojimas fortepijonu skiriasi nuo grojimo klavesinu?

K: Kaip vadinosi kai kurie mažesni klavesinų tipai?

K: Kada klavesinas buvo pradėtas populiariai naudoti muzikoje?

K: Kas parašė "Gerai temperuotą klavyrą"?

K: Koks buvo jo tikslas?

Paieška pagal raidę