Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750) — vokiečių baroko kompozitorius ir vargonininkas
Johannas Sebastianas Bachas — baroko genijus: nuo Toccata ir fuga iki Pasijų ir Brandenburgo koncertų; religinės ir instrumentinės muzikos meistras, palikęs amžiną palikimą.
Johannas Sebastianas Bachas (1685 m. kovo 31 d. Eizenache - 1750 m. liepos 28 d. Leipcige; tariama BAHK) buvo vokiečių kompozitorius ir vargonininkas, vienas reikšmingiausių baroko epochos muzikos kūrėjų. Jo vokaliniai ir instrumentiniai darbai — nuo didžiulių bažnytinių kūrinių iki intymių fortepijoninių varijacijų — reikšmingai paveikė vėlesnę vakarų muzikos tradiciją. Labiausiai žinomi jo kūriniai yra Toccata ir fuga d-moll, Pasija pagal Matą, Pasija pagal Joną, Mišios h-moll ir Brandenburgo koncertai.
Gyvenimas ir karjera
Bachas gimė muzikantų šeimoje ir savo karjerą pradėjo anksti. Per savo gyvenimą jis dirbo įvairiose muzikos ir dvasininkų pareigose:
- jaunystėje dirbo Arnstadte (1703–1707) ir Mühlhausene (1707–1708),
- Weimare (1708–1717) tarnavo kaip vargonininkas ir koncertmeistras,
- Köthene (1717–1723) buvo princų kapelmeisteris, kur sukūrė daug instrumentinės muzikos,
- nuo 1723 m. iki mirties Leipcige jis buvo Thomaskantor ir Director Musices, atsakingas už mokyklos ir bažnyčios muziką.
Svarbiausi kūriniai ir žanrai
Bachas rašė beveik visuose baroko muzikos žanruose, išskyrus operą. Jo kūryboje ryškūs tiek dideli vokaliniai ir instrumentiniai ansambliai, tiek solinės klaviatūros kompozicijos. Svarbiausi pavyzdžiai:
- Brandenburgo koncertai — kolekcija orkestrinių koncertų, demonstravusių meistrišką instrumentaciją;
- Mišios h-moll ir Pasijos pagal Matą ir Joną — monumentalūs sakralinės muzikos kūriniai;
- Das Wohltemperierte Klavier (Gerai temperuotas klaviatūras) — preludijų ir fugų ciklai fortepijonui, svarbūs pedagogikai ir harmonijos raidos istorijai;
- Goldberg Variations — variacijos klaviatūrai, techninės ir išraiškingos sudėties;
- organinės kompozicijos (įskaitant Toccata ir fugą d-moll) ir choraliniai preludijai — svarbi organo literatūra;
- Die Kunst der Fuge (Fugos menas) — kontrapunkto tyrinėjimas, nevisiškai užbaigtas, bet labai įtakingas.
Stilius ir muzikos kalba
Bacho muzika pasižymi sudėtingu kontrapunktu, nuostabia fugų meistrystė ir giliais harmoniniais sprendimais. Jis dažnai naudojo liuteroniškus choralo motyvus ir muzikinius simbolius, sujungdamas teologinę prasmę su griežtu muzikiniu gydymu. Nors paskutinėse jo gyvenimo dekadose daugelis kompozitorių pereidinėjo prie naujojo stiliaus, vadinamo klasicizmu, Bachas išliko ištikimas baroko principams; tuo metu kai kas jį laikė senamadišku, bet vėlesni amžiai įvertino jo meistriškumą ir kūrybinę gilumą.
Įtaka ir palikimas
Bacho įtaka yra milžiniška: jo polifoninė technika ir formos sprendimai tapo pamatiniais vėlesnei instrumentinei ir vokalinei muzikai. 19 a. pradžioje jo kūryba buvo iš dalies pamiršta, bet ją atgaivino XIX a. kompozitoriai ir dirigentai — žymiausias pavyzdys yra Felikso Mendelsono atgaivinimas su Pasija pagal Matą 1829 m. Dėl savo reikšmės muzikoje Bachas dažnai minimas kartu su Mocartu ir Bethovenu kaip vienas iš didžiausių kompozitorių.
Asmeninis gyvenimas ir vėlesni metai
Bachas buvo daugialypis žmogus: aktyvus pedagogas, daugiavaikis šeimos galva — kai kurie jo sūnūs, pvz., Carl Philipp Emanuel Bach ir Johann Christian Bach, taip pat tapo svarbiais kompozitoriais ir turėjo didelę įtaką klasicizmo raidai. Vėlesniais metais Bachas smarkiai kentėjo nuo regėjimo sutrikimų; 1750 m. jis patyrė akių operacijas ir netrukus po to mirė. Palaidotas Leipcige — konkreti kapo vieta išliko nežinoma iki archeologinių Tyrimų XIX–XX a. pradžioje.
Bacho kūryba tebėra nuolatinė akademinių tyrimų, koncertų repertuaro ir klausytojų susidomėjimo tema: jo muzika mokoma konservatorijose, atliekama bažnyčiose ir koncertų salėse visame pasaulyje, o jos įtaiga ir meistriškumas išlieka aktualūs šiandien.
1750 m. Bachas, nežinomo dailininko
Ankstyvasis gyvenimas
Bachas buvo kilęs iš labai muzikalios šeimos. Jo tėvas Johannas Ambrozijus Bachas buvo trimitininkas Saksonijos-Eizenacho dvare. Daugelis jo giminaičių buvo profesionalūs muzikantai: smuikininkai ir miesto muzikantai, vargonininkai, kantoriai (bažnyčios muzikos vadovai), dvaro muzikantai ir kapelmeisteriai (karališkojo dvaro muzikos vadovai). Dauguma jų grojo keliais instrumentais. Iš dvidešimties jo vaikų keli tapo gana garsiais kompozitoriais, ypač Carlas Philippas Emanuelis Bachas (1714-1788), Johannas Christianas Bachas (1735-1782), Johannas Christophas Friedrichas Bachas ir Wilhelmas Friedemannas Bachas (1710-1784).
Būdamas penkiolikos, jis išvyko į mažą Liuneburgo miestelį. Iš pradžių jis dainavo trimitą chore ir, kaip sakoma, turėjo labai gražų aukštą balsą, tačiau netrukus jo balsas tapo žemesnis, todėl jis pasitarnavo grodamas instrumentais. Jis mokėsi klausydamasis garsių vargonininkų, tokių kaip Reinckenas (1623-1722) ir Dietrichas Buxtehude (1637-1707). Pirmąjį darbą Bachas gavo 1703 m. Arnstadte. Tai buvo gerai apmokamas darbas jaunam, 18 metų sulaukusiam vaikinui. Bažnyčioje buvo pastatyti nauji vargonai, o Bachas jau daug žinojo apie vargonų statymą ir buvo puikus vargonininkas. Jo paprašė apžiūrėti naujuosius vargonus, o tada pasiūlė darbą. Bachas ten vargonininkavo ketverius metus. Jis sukūrė keletą vargonų kūrinių. Deja, susirinkusieji nebuvo pakankamai muzikalūs, kad jį pamėgtų. Jie nesuprato ornamentinių natų, kurias jis pridėdavo prie giesmių melodijų. Bachui gana nusibodo nuolat dėl to besiskundžiantys kunigai, todėl jis pasitraukė iš darbo ir įsidarbino kitame, netoli esančiame Miulhauzene. Po metų jis atsisakė šio darbo ir išvyko į didelį miestą Veimarą.
Veimaro metai (1708-1717)
Johannas Sebastianas tapo Saksonijos-Veimaro hercogo vargonininku. Hercogo dvare buvo koplyčia su vargonais. Tuo metu Bachas sukūrė daugelį savo didžiųjų vargonų kūrinių. Jis labai išgarsėjo kaip vargonininkas ir buvo kviečiamas groti kitose didelėse bažnyčiose bei konsultuoti vargonų statymo klausimais. Jam labai gerai sekėsi improvizuoti. Kartą jis buvo Drezdene tuo pačiu metu kaip ir prancūzų vargonininkas Louis Marchant. Turėjo įvykti šių dviejų vyrų varžybos, kuriose turėjo paaiškėti, kas geriau improvizuoja. Bachas dieną prieš tai repetavo, o Marchant'as jį išgirdo. Jis suprato, kad Bachas laimės, todėl išvyko.
1714 m. kunigaikštis paskyrė Bachą koncermeisteriu (koncertmeisteriu, už šį darbą buvo mokami didesni pinigai). 1714 m. jis turėjo rašyti kantatas bažnytinėms pamaldoms. 1717 m. jam buvo pasiūlytas darbas Cötheno mieste, kur jis būtų uždirbęs dar didesnį atlyginimą. Kunigaikštis supyko ir nenorėjo, kad jis išvyktų, bet Bachas primygtinai reikalavo, todėl kunigaikštis Bachą mėnesiui uždarė į kalėjimą. Galiausiai jis turėjo paleisti muzikantą.
J. S. Bachas 1715 m.
Cöthen (1717-1723)
Cöthene Bachas dirbo pas princą Leopoldą. Kunigaikštis buvo labai muzikalus ir nuostabus žmogus. Bachas buvo kapelmeisteris (muzikos direktorius) ir su juo buvo gerai elgiamasi. Vargonai nebuvo labai geri ir jais mažai naudotasi, todėl šiuo laikotarpiu Bachas nerašė vargonų muzikos. Kunigaikštis turėjo orkestrą, o Bachas jam vadovavo. Beveik visi Bacho orkestriniai kūriniai buvo parašyti Cöthene: Brandenburgo koncertai, koncertai smuikui, orkestrinės siuitos, muzika smuikui ir violončelei solo, taip pat daug klavyrinės muzikos klavesinui ar klavikordui.
1719 m. į Angliją persikėlęs didysis kompozitorius Georgas Frydrichas Hendelis atvyko į Vokietiją aplankyti savo motinos. Bachas norėjo susitikti su Hendeliu, kuris buvo vos už 30 km, tačiau šie du garsūs muzikai taip ir nesusitiko. Hendelis norėjo praleisti savo ribotą laiką Vokietijoje su savo motina, kuri buvo sena ir silpna, žinodamas, kad tai bus paskutinis kartas, kai jis ją mato.
Pirmoji Bacho žmona Marija Barbara Bach mirė 1720 m. Pora susilaukė septynių vaikų. Netrukus jis vedė Anną Magdaleną, su kuria susilaukė dar trylikos vaikų. Tačiau keli jo vaikai mirė jauni.
Leipcigas (1723-1750)
1723 m. Bachas persikėlė į Leipcigą ir pradėjo dirbti kantoriumi labai didelėje miesto Šv.Tomo bažnyčioje. Būdamas kantorius, jis buvo atsakingas už visą muziką tiek Šv. Tomo, tiek kitoje netoliese esančioje bažnyčioje. Jis taip pat turėjo kurti muziką miestui. Tai buvo puikus darbas ir saugesnis nei darbas teisme. Mokyklose jo sūnūs mokėsi gerai. Leipcige Bachas liko iki pat mirties. Didžiąją laiko dalį jis mėgo savo darbą ir dirbo labai sunkiai. Sukūrė daug kantatų bažnytinėms pamaldoms. Šios pamaldos buvo labai ilgos, trukdavo apie tris valandas. Daugelis jo parašytų kantatų trukdavo apie 30 minučių, ir tai buvo tik viena pamaldų dalis! Jis turėjo padėjėjų, kurie grodavo vargonais. Bachas pats vadovavo chorui ir orkestrui. Tikriausiai chore buvo 16 giedotojų, o orkestre - 18 grojančiųjų. Jis parašė "Pasiją pagal Matą" ir "Pasiją pagal Joną". Abiejuose šiuose labai ilguose kūriniuose pasakojama apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Tai vieni garsiausių kada nors parašytų muzikos kūrinių. Jis taip pat rašė kantatas, skirtas ypatingoms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms ar laidotuvėms.
Gyvenimas ne visada buvo lengvas, kartais kildavo ginčų su bažnyčią valdančiais žmonėmis. Subdiakonas norėjo parinkti kai kurias giesmes, bet tai buvo kantoriaus darbas. Bachas buvo protingas žmogus ir jam pavykdavo pasiekti savo, nesusidarant priešų. Kitą kartą jis susiginčijo su mokyklos direktoriumi (Bachui teko šiek tiek mokytojauti bažnytinėje mokykloje) dėl to, kas gali parinkti choro sekcijų vadovus. Iš tikrųjų dėl to buvo kreiptasi į teismą, ir Bachas bylą laimėjo.
Bachas dažnai keliaudavo į kitus miestus. 1747 m. jis lankėsi Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo dvare netoli Berlyno. Karalius, muzikos mėgėjas, Bachui davė temą, pagal kurią jis turėjo improvizuoti klavesinu. Bachas atsisėdo ir pagal šią temą improvizavo fugą. Vėliau Bachas parašė labai ilgą kompoziciją fleitai, smuikui ir klavesinui su violončelės akompanimentu, susidedančią iš daugelio dalių, kurios visos buvo paremtos šia tema. Pabaigoje tema skamba 5 iš 6 balsų. Bachas ją pavadino "Muzikineaukair nusiuntė karaliui.
Bachas parašė daug fugų, galiausiai jis nusprendė parašyti rinkinį "Fugos menas". Jis ketino jį išleisti, bet mirė nespėjęs jo užbaigti (vėliau jo sūnus išleido šį rinkinį jo garbei kaip paskutinį Bacho išleistą kūrinį). Paskutiniaisiais gyvenimo metais ar dvejais, nepaisant dviejų akių operacijų, jis apako. XIX amžiuje Bachu susidomėjo daugiau žmonių, ir daugelis jo kūrinių buvo išleisti po to, kai jis buvo miręs daugiau nei prieš šimtą metų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kada ir kur gimė Johannas Sebastianas Bachas?
A: Johanas Sebastianas Bachas gimė 1685 m. kovo 31 d. Eizenache, Vokietijoje.
K: Kuo labiausiai išgarsėjo Johannas Sebastianas Bachas?
A: Johanas Sebastianas Bachas labiausiai išgarsėjo savo kūriniais Toccata ir fuga d-moll, Pasija pagal Matą, Pasija pagal Joną, Mišios h-moll ir Brandenburgo koncertai.
K: Kur Johannas Sebastianas Bachas dirbo didžiąją savo gyvenimo dalį?
A: Didžiąją gyvenimo dalį Johannas Sebastianas Bachas dirbo bažnyčioje, kur turėjo rašyti bažnytinę muziką.
K: Kokią muziką rašė Johannas Sebastianas Bachas?
A: Johannas Sebastianas Bachas rašė beveik visų rūšių muziką, išskyrus operą.
K: Ar Johannas Sebastianas Bachas visada rašė baroko stiliumi?
A: Taip, Johannas Sebastianas Bachas visada rašė baroko stiliumi, net ir tada, kai dauguma kompozitorių rašė nauju stiliumi, vadinamu klasicizmu.
K: Kaip Johannas Sebastianas Bachas vertinamas šiandien?
A: Johannas Sebastianas Bachas kartu su Mocartu ir Bethovenu laikomas vienu didžiausių kada nors gyvenusių kompozitorių.
K: Kur Johannas Sebastianas Bachas parašė daugiausia kamerinės muzikos ir muzikos orkestrui?
A: Johannas Sebastianas Bachas didžiąją dalį savo kamerinės ir orkestrinės muzikos parašė dirbdamas didikų dvaruose.
Ieškoti