Johann Sebastian Bach

Ankstyvasis gyvenimas

Bachas buvo kilęs iš labai muzikalios šeimos. Jo tėvas Johannas Ambrozijus Bachas buvo trimitininkas Saksonijos-Eizenacho dvare. Daugelis jo giminaičių buvo profesionalūs muzikantai: smuikininkai ir miesto muzikantai, vargonininkai, kantoriai (bažnyčios muzikos vadovai), dvaro muzikantai ir kapelmeisteriai (karališkojo dvaro muzikos vadovai). Dauguma jų grojo keliais instrumentais. Iš dvidešimties jo vaikų keli tapo gana garsiais kompozitoriais, ypač Carlas Philippas Emanuelis Bachas (1714-1788), Johannas Christianas Bachas (1735-1782), Johannas Christophas Friedrichas Bachas ir Wilhelmas Friedemannas Bachas (1710-1784).

Būdamas penkiolikos, jis išvyko į mažą Liuneburgo miestelį. Iš pradžių jis dainavo trimitą chore ir, kaip sakoma, turėjo labai gražų aukštą balsą, tačiau netrukus jo balsas tapo žemesnis, todėl jis pasitarnavo grodamas instrumentais. Jis mokėsi klausydamasis garsių vargonininkų, tokių kaip Reinckenas (1623-1722) ir Dietrichas Buxtehude (1637-1707). Pirmąjį darbą Bachas gavo 1703 m. Arnstadte. Tai buvo gerai apmokamas darbas jaunam, 18 metų sulaukusiam vaikinui. Bažnyčioje buvo pastatyti nauji vargonai, o Bachas jau daug žinojo apie vargonų statymą ir buvo puikus vargonininkas. Jo paprašė apžiūrėti naujuosius vargonus, o tada pasiūlė darbą. Bachas ten vargonininkavo ketverius metus. Jis sukūrė keletą vargonų kūrinių. Deja, susirinkusieji nebuvo pakankamai muzikalūs, kad jį pamėgtų. Jie nesuprato ornamentinių natų, kurias jis pridėdavo prie giesmių melodijų. Bachui gana nusibodo nuolat dėl to besiskundžiantys kunigai, todėl jis pasitraukė iš darbo ir įsidarbino kitame, netoli esančiame Miulhauzene. Po metų jis atsisakė šio darbo ir išvyko į didelį miestą Veimarą.

Veimaro metai (1708-1717)

Johannas Sebastianas tapo Saksonijos-Veimaro hercogo vargonininku. Hercogo dvare buvo koplyčia su vargonais. Tuo metu Bachas sukūrė daugelį savo didžiųjų vargonų kūrinių. Jis labai išgarsėjo kaip vargonininkas ir buvo kviečiamas groti kitose didelėse bažnyčiose bei konsultuoti vargonų statymo klausimais. Jam labai gerai sekėsi improvizuoti. Kartą jis buvo Drezdene tuo pačiu metu kaip ir prancūzų vargonininkas Louis Marchant. Turėjo įvykti šių dviejų vyrų varžybos, kuriose turėjo paaiškėti, kas geriau improvizuoja. Bachas dieną prieš tai repetavo, o Marchant'as jį išgirdo. Jis suprato, kad Bachas laimės, todėl išvyko.

1714 m. kunigaikštis paskyrė Bachą koncermeisteriu (koncertmeisteriu, už šį darbą buvo mokami didesni pinigai). 1714 m. jis turėjo rašyti kantatas bažnytinėms pamaldoms. 1717 m. jam buvo pasiūlytas darbas Cötheno mieste, kur jis būtų uždirbęs dar didesnį atlyginimą. Kunigaikštis supyko ir nenorėjo, kad jis išvyktų, bet Bachas primygtinai reikalavo, todėl kunigaikštis Bachą mėnesiui uždarė į kalėjimą. Galiausiai jis turėjo paleisti muzikantą.

Cöthen (1717-1723)

Cöthene Bachas dirbo pas princą Leopoldą. Kunigaikštis buvo labai muzikalus ir nuostabus žmogus. Bachas buvo kapelmeisteris (muzikos direktorius) ir su juo buvo gerai elgiamasi. Vargonai nebuvo labai geri ir jais mažai naudotasi, todėl šiuo laikotarpiu Bachas nerašė vargonų muzikos. Kunigaikštis turėjo orkestrą, o Bachas jam vadovavo. Beveik visi Bacho orkestriniai kūriniai buvo parašyti Cöthene: Brandenburgo koncertai, koncertai smuikui, orkestrinės siuitos, muzika smuikui ir violončelei solo, taip pat daug klavyrinės muzikos klavesinui ar klavikordui.

1719 m. į Angliją persikėlęs didysis kompozitorius Georgas Frydrichas Hendelis atvyko į Vokietiją aplankyti savo motinos. Bachas norėjo susitikti su Hendeliu, kuris buvo vos už 30 km, tačiau šie du garsūs muzikai taip ir nesusitiko. Hendelis norėjo praleisti savo ribotą laiką Vokietijoje su savo motina, kuri buvo sena ir silpna, žinodamas, kad tai bus paskutinis kartas, kai jis ją mato.

Pirmoji Bacho žmona Marija Barbara Bach mirė 1720 m. Pora susilaukė septynių vaikų. Netrukus jis vedė Anną Magdaleną, su kuria susilaukė dar trylikos vaikų. Tačiau keli jo vaikai mirė jauni.

Leipcigas (1723-1750)

1723 m. Bachas persikėlė į Leipcigą ir pradėjo dirbti kantoriumi labai didelėje miesto Šv.Tomo bažnyčioje. Būdamas kantorius, jis buvo atsakingas už visą muziką tiek Šv. Tomo, tiek kitoje netoliese esančioje bažnyčioje. Jis taip pat turėjo kurti muziką miestui. Tai buvo puikus darbas ir saugesnis nei darbas teisme. Mokyklose jo sūnūs mokėsi gerai. Leipcige Bachas liko iki pat mirties. Didžiąją laiko dalį jis mėgo savo darbą ir dirbo labai sunkiai. Sukūrė daug kantatų bažnytinėms pamaldoms. Šios pamaldos buvo labai ilgos, trukdavo apie tris valandas. Daugelis jo parašytų kantatų trukdavo apie 30 minučių, ir tai buvo tik viena pamaldų dalis! Jis turėjo padėjėjų, kurie grodavo vargonais. Bachas pats vadovavo chorui ir orkestrui. Tikriausiai chore buvo 16 giedotojų, o orkestre - 18 grojančiųjų. Jis parašė "Pasiją pagal Matą" ir "Pasiją pagal Joną". Abiejuose šiuose labai ilguose kūriniuose pasakojama apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Tai vieni garsiausių kada nors parašytų muzikos kūrinių. Jis taip pat rašė kantatas, skirtas ypatingoms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms ar laidotuvėms.

Gyvenimas ne visada buvo lengvas, kartais kildavo ginčų su bažnyčią valdančiais žmonėmis. Subdiakonas norėjo parinkti kai kurias giesmes, bet tai buvo kantoriaus darbas. Bachas buvo protingas žmogus ir jam pavykdavo pasiekti savo, nesusidarant priešų. Kitą kartą jis susiginčijo su mokyklos direktoriumi (Bachui teko šiek tiek mokytojauti bažnytinėje mokykloje) dėl to, kas gali parinkti choro sekcijų vadovus. Iš tikrųjų dėl to buvo kreiptasi į teismą, ir Bachas bylą laimėjo.

Bachas dažnai keliaudavo į kitus miestus. 1747 m. jis lankėsi Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo dvare netoli Berlyno. Karalius, muzikos mėgėjas, Bachui davė temą, pagal kurią jis turėjo improvizuoti klavesinu. Bachas atsisėdo ir pagal šią temą improvizavo fugą. Vėliau Bachas parašė labai ilgą kompoziciją fleitai, smuikui ir klavesinui su violončelės akompanimentu, susidedančią iš daugelio dalių, kurios visos buvo paremtos šia tema. Pabaigoje tema skamba 5 iš 6 balsų. Bachas ją pavadino "Muzikineaukair nusiuntė karaliui.

Bachas parašė daug fugų, galiausiai jis nusprendė parašyti rinkinį "Fugos menas". Jis ketino jį išleisti, bet mirė nespėjęs jo užbaigti (vėliau jo sūnus išleido šį rinkinį jo garbei kaip paskutinį Bacho išleistą kūrinį). Paskutiniaisiais gyvenimo metais ar dvejais, nepaisant dviejų akių operacijų, jis apako. XIX amžiuje Bachu susidomėjo daugiau žmonių, ir daugelis jo kūrinių buvo išleisti po to, kai jis buvo miręs daugiau nei prieš šimtą metų.