Wolfgang Amadeus Mozart

Gyvenimas

Šeima ir ankstyvasis amžius

Volfgangas Amadėjus Mocartas (Wolfi arba Wolferl) gimė Zalcburge, Austrijoje, Leopoldo ir Anos Marijos Mocartų šeimoje. Leopoldas buvo Zalcburgo arkivyskupo orkestro smuikininkas ir bestseleriu tapusio grojimo smuiku įvado autorius.

Jaunasis Mozartas labai anksti parodė didelį muzikinį talentą. Būdamas penkerių metų, jis grojo klavesinu ir smuiku, rašė nedidelius muzikinius kūrinius.

Mozarto sesuo Marianna ("Nannerl") buvo talentinga jaunuolė. Abu vaikai muzikinį ir akademinį išsilavinimą gavo iš tėvo. Kelerius metus šeima keliavo po Europą, koncertuodama karališkiesiems asmenims ir aristokratams.

Mozartas koncertavo Miunchene, Prahoje, Paryžiuje, Hagoje ir Londone. Londone jis koncertavo karaliui Jurgiui III. Jis susipažino su kompozitoriumi Johannu Christianu Bachu, vienu iš Johanno Sebastiano Bacho sūnų. Jis atsisėdo ant Johanno Christiano Bacho (1735-1782) kelio ir improvizavo fugą. Ir čia, būdamas aštuonerių, išgirdo atliekamas dvi pirmąsias savo fizines simfonijas.

Galiausiai Mozartai grįžo į Zalcburgą. Tačiau 1768 m. jie vėl išvyko į Vieną, kur dvylikametis Volfgangas pastatė savo pirmąją operą "Bastien und Bastienne". Tuo metu jis užsikrėtė raupais. Jis pasveiko, bet jo veidas visam gyvenimui buvo paženklintas dėmėmis. Jis išvyko į Italiją, kur išgirdo daugelio garsių italų kompozitorių, tarp jų ir Gregorio Allegri, parašiusio kūrinį "Miserere", muziką. Šis kūrinys buvo parašytas popiežiui, kad jį giedotų Vatikano choras. Niekam nebuvo leista pamatyti parašytos muzikos, kad jos negalėtų giedoti joks kitas choras. Mozartas vieną kartą išgirdo kūrinį ir tada viską užrašė iš atminties. Jis susitiko su popiežiumi ir buvo apdovanotas riterio titulu (Auksinės ieties ordinu).

1777 m. jis kartu su motina išvyko į kelionę. Manheime jis įsimylėjo Aloyzą Weber. Jai buvo 16 metų ir ji mokėsi dainavimo. Mocartas norėjo ją nusivežti į Italiją ir išgarsinti, tačiau tėvas šiuos planus sustabdė. 1778 m. Mozartas su motina jau buvo Paryžiuje. Ten jo motina mirė.

Mozartas Vienoje

Jaunystėje Mozartas parašė keletą nedidelių operų, tačiau pirmoji tikrai svarbi jo opera buvo "Idomenėjas". Pirmą kartą ji buvo atlikta 1780 m. Miunchene. Kitais metais jis išvyko į Vieną. Tuo metu jis, kaip ir jo tėvas, dirbo Zalcburgo arkivyskupui. Grįžęs į Zalcburgą jis susiginčijo su arkivyskupu, kuris iš tikrųjų jį išvarė. Mozartas išvyko į Vieną, kur praleido visą likusį gyvenimą.

1782 m. jis vedė Konstanciją Vėber (Constanze Weber), vieną iš trijų jaunesnių Aloyzos (kuri tuo metu jau buvo ištekėjusi už kito vyro) seserų. Jie turėjo susilaukti septynių vaikų, tačiau penki iš jų mirė vaikystėje. Mozarto tėvas nepritarė šiai santuokai. Constanze buvo mylinti žmona, tačiau, kaip ir Mozartas, nemokėjo rūpintis pinigais, todėl jie dažnai gyveno labai skurdžiai.

Tais pačiais 1782 m. Mozartas parašė dar vieną labai sėkmingą operą: Pagrobimas iš Seralio" ("Die Entführung aus dem Serail"). Vienoje garsioje istorijoje pasakojama, kad imperatorius, išklausęs operą, pasakė Mozartui, jog joje "per daug natų". Mozartas atsakė: "Tik tiek, kiek reikia, Jūsų Didenybe".

Mozartas pradėjo koncertų ciklą, kuriame grojo savo fortepijoninius koncertus, diriguodamas nuo klaviatūros. Jis susipažino su kompozitoriumi Josephu Haydnu ir abu vyrai tapo dideliais draugais, dažnai kartu grodavo styginių kvartete. Vieną dieną Haydnas pasakė Leopoldui Mocartui: "Dievo akivaizdoje ir kaip sąžiningas žmogus sakau jums, kad jūsų sūnus yra didžiausias man žinomas kompozitorius nei asmeniškai, nei vardu. Jis turi skonį ir, dar daugiau, giliausią kompozicijos išmanymą." Mozartas priklausė tai pačiai masonų ložei kaip ir Haydnas, ir kai kuriuos savo styginių kvartetus dedikavo jam.

Po kelerių metų Vienos publika nesulaukė didelio Mozarto palaikymo, todėl jis dažnai vykdavo į Prahą, kur publika jį mėgo. Jo opera "Figarovedybos" buvo labai populiari, o 1787 m. jis ten pirmą kartą parodė savo operą "Don Žuanas".

Paskutinė liga ir mirtis

Apie paskutinę Mozarto ligą ir mirtį pasakojama keletas istorijų, todėl nelengva tiksliai nustatyti, kas nutiko. Jis kūrė operą "Stebuklingoji fleita", kuri yra vienas geriausių jo kūrinių ir šiandien labai populiari. Ji parašyta vokiečių, o ne italų kalba, kaip dauguma kitų jo operų. Kai kuriais atžvilgiais ji primena anglišką pantomimą. Tuo pat metu, kai jis kūrė šią operą, nepažįstamas žmogus paprašė jo sukurti requiem. Jam buvo liepta tai parašyti slapta. Paskui buvo paprašytas parašyti itališką operą "La Clemenza di Tito", kuri 1791 m. rugsėjį buvo atlikta Prahoje. Rugsėjo pabaigoje pirmą kartą buvo parodyta "Magiškoji fleita". Vėliau Mozartas labai daug dirbo prie "Requiem". Jis turėjo suprasti, kad jau labai serga ir kad tam tikra prasme requiem (mišios už mirusiuosius) yra už jį patį. Jis mirė Vienoje, nespėjęs jo užbaigti. Konstancija paprašė kito kompozitoriaus, vardu Franzas Xaveras Süssmayras, užbaigti kūrinį. Mozartas buvo palaidotas Sankt Markso kapinėse.

Mozarto muzika

Mozarto, kaip ir Haydno, muzika yra geriausias klasikinio stiliaus pavyzdys. Tuo metu, kai Mozartas pradėjo kurti, baroko laikotarpis kaip tik ėjo į pabaigą. Keitėsi muzikos skoniai. Forma, pusiausvyra ir elegancija buvo laikomi svarbesniais už kontrapunktą. Mozartas buvo pirmasis didis kompozitorius, parašęs muziką fortepijonui - instrumentui, kuris dar tik populiarėjo. Jis rašė beveik visų rūšių muziką: simfonijas, operas, solinius koncertus, kamerinę muziką, ypač styginių kvartetus ir styginių kvintetus, ir fortepijoninę sonatą. Jis taip pat parašė daug religinės muzikos, įskaitant mišias, ir populiariosios muzikos, pavyzdžiui, šokių, divertismentų ir serenadų.

Kai Mozartas buvo jaunas, simfonija paprastai būdavo trumpas, paprastas kūrinys pramogai. Mozartas simfoniją pavertė kruopščiai parengtu, iki pusvalandžio trunkančiu kūriniu. Trys paskutinės jo simfonijos yra ypač puikūs šedevrai. Jo koncertai, ypač fortepijoniniai koncertai, yra daug pažangesni už viską, kas buvo parašyta anksčiau. Nors Mozartas kartais elgdavosi išties vaikiškai, jis puikiai suprato žmogaus charakterį. Tai aiškiai matyti jo operose, kuriose jis įvedė daugybę subtilių efektų, apibūdinančių siužeto veikėjus.

Mozarto operos yra vieni didžiausių jo kūrinių. Jis puikiai suprato žmonių charakterius ir sugebėjo parašyti muziką, kuri viską papasakoja apie operų veikėjų asmenybes. Trys operos, kuriose jis panaudojo Lorenco da Pontės žodžius: Don Giovanni", "Figaro vedybos" ("Le Nozze di Figaro") ir "Cosi fan tutte", kiekvienoje iš jų yra labai išradingų ansamblių, kuriuose vienu metu dainuoja keli personažai ir kiekvienas iš jų parodo savo požiūrį į situaciją.

Mozartas parašė ne tik daugybę didingų šedevrų, bet ir populiaraus stiliaus kūrinių, tarp kurių yra šiandien visiems žinomų melodijų. Visur žinoma jo serenada "Eine kleine Nachtmusik K525", Turkiškas rondo iš Fortepijoninės sonatos a K331, Simfonijos Nr. 40 g-moll K550 įžanga ir Paukštininko giesmė iš "Magiškosios fleitos" K620.

Leopoldas, Volfgangas ir Nannerl, apie 1763 m.


Nebaigtas Mozarto portretas, 1782 m.

Darbų katalogas

Praėjus kuriam laikui po Mozarto mirties žmogus, vardu Köchelis, išstudijavo visus Mozarto kūrinius, pabandė juos chronologiškai sudėlioti ir suteikė jiems numerį. Numeris padeda tiksliai žinoti, apie kurį kūrinį kalbama, pavyzdžiui, Simfonija g-moll K183 nėra tas pats kūrinys kaip Simfonija g-moll K550 (K reiškia Köchel. Kartais rašoma "KV550", reiškianti "Köchel Verzeichnis", t. y. "Köchel katalogas"). Didžiausias Köchelio numeris yra 626 - jo rekviem mišios.

Susiję puslapiai

• Amadeus (filmas)