Idomenėjas — Mozarto opera seria (1781): istorija, siužetas ir reikšmė
Mozarto "Idomenėjas" (1781): opera seria — istorija, siužetas, muzikinė ir kultūrinė reikšmė, premjera Miunchene ir operos vieta Mozarto kūryboje.
"Idomenėjas" - tai Wolfgango Amadeus Mozarto opera seria, parašyta italų kalba. Libretą (žodžius) parašė Giambattista Varesco, remdamasis dalimis į prancūzišką Antoine'o Danchet kūrinį. 1780 m. Bavarijos kurfiurstas paprašė Mozarto ir Varesco paruošti operą dvaro karnavalui, ir taip gimė Idomenėjas – vienas svarbiausių jaunystės Mozarto draminių kūrinių.
Premjera ir pirmasis priėmimas
Pirmą kartą "Idomenėjas" buvo atliktas Miunchene 1781 m. sausio 29 d. Kompozitorui tuo metu buvo 24 metai. Premjera buvo sėkminga: publika ir kritikų sluoksniai atkreipė dėmesį į Mozarto orkestracijos meistriškumą, įtaigų chorų naudojimą ir dramatišką charakterių piešinį. Tai buvo viena pirmųjų Mozarto didžiųjų rimtųjų operų, kuri iš karto parodė jo gebėjimą sujungti vokalinę lyriką su scenišku dramatizmu.
Siužetas trumpai
Veiksmas vyksta Kretoje po Trojos karo. Karalius Idomeneo grįžta iš karo ir, susidūręs su audra, prisiekia dievui Neptūnui paaukoti pirmą sutiktą gyvą būtybę mainais už išsigelbėjimą. Deja, pirmasis sutiktasis yra jo sūnus Idamantas. Tuo pačiu metu Idamantas yra įsimylėjęs trojietę Iliją, o Elektra (Agamemnono duktė) kenčia dėl atstūmimo ir keršija. Konfliktas eskaluojasi: Idomenejo priesaika grumiasi su tėviška meile, atsiranda orakulo ir dieviškos grėsmės (jūrų pabaisa), o operos pabaigoje sprendžiasi likimas – Idomenejas turi priimti aukojimo, atsakomybės ir valdžios dilemas. Beveik visuomet Mozarto versijose pabaiga būna išlaisvinanti: Idomenejas atsisako sosto arba atgailauja, leidžiant jaunimui susituokti ir atkurti taiką.
Personažai ir jų balsai
- Idomeneo – Kretos karalius (tenoras)
- Idamantas – jo sūnus (iš pradžių kastratas; šiuolaikinėse pastatymuose dažnai atliekamas mezzo-soprano arba tenoro balsu)
- Ilija – Trojos princese, Idamanto mylimoji (sopranas)
- Elektra – Agamemnono duktė, įsimylėjusi Idamantą (sopranas)
- Arbace – Idomenejo iždininkas / patikėtinis (tenoras)
- Šventikas / šventikė Neptūno – (boso arba sopranų partijos, priklausomai nuo scenoje numatytų vaidmenų)
Muzikinės ypatybės
"Idomenėjas" jungia klasikinės italų rečitatyvų ir virtuozinių arijų tradicijas su platesniu orkestriniu ir choro panaudojimu, kuris labiau primena prancūzų operą. Mozartas naudoja:
- aiškiai individualizuotas arijas, atspindinčias personažų psichologiją;
- accompagnato recitativus dramatiškesnėms scenoms, kuriuose orkestras aktyviai dalyvauja;
- chorus, maršus ir baletus – elementus, kuriuos Mozartas perėmė iš prancūzų operos praktikos;
- įvairiapusę orkestraciją (pučiamuosius, ragus, stygas), kuri stiprina atmosferą ir įtampą;
- Glucko įtakos taktiką – muzikinės vienovės (teatro ir muzikinio veiksmo sujungimo) siekį.
Libretas ir bendradarbiavimas su Varesco
Varesco pateikė itališką tekstą, kuriame matomos prancūziškos tragédies lyriques tradicijos pėdsakai. Mozartas neretai kritikavo libreto sprendimus – jis rašė apie ilgus, kartais lėtus recitatyvus ir kai kurias kalbos formules; vis dėlto Varesco tekstas suteikė scenai tvirtą mitologinį pagrindą, o Mozarto muzika užpildė siužetą emocine ir dramaturgine gelme.
Istorinė reikšmė ir vėlesnė likimas
Idomenėjas vaidina svarbų vaidmenį Mozarto operinio žanro evoliucijoje. Tai viena pirmųjų jo rimtųjų stiliaus operų, kurioje aiškiai matyti jo gebėjimas sujungti vokalinius solo numerius, chorą ir orkestrą į vieningą scenišką pasakojimą. Operos muzikinė kalba – emocinga, kartais dramatiška, kartais lyrinė – rodo Mozarto brandą, nors jam dar buvo likę esminių kūrybinių žingsnių ateityje (pvz., Don Giovanni, La Clemenza di Tito, "Stebuklingoji fleita").
Po premjeros kūrinys turėjo tiek sėkmių, tiek pripažinimo ribotumų: XIX a. operų repertuare jis dažnai buvo pamirštas, tačiau XX a. ir vėliau patyrė atgimimą dėl istorinio susidomėjimo klasicizmo operomis ir originalios instrumentacijos. Šiandien Idomenėjas vertinamas kaip svarbus Mozarto ankstyvosios brandos liudijimas ir dažnai statomas kaip įdomus tarpsnis tarp barokinės / klasicistinės tragedijos tradicijų ir modernios dramatiškos operos.
Kodėl verta klausytis / žiūrėti
- Operoje stulbina Mozarto gebėjimas perteikti sudėtingus jausmus – kaltę, tėvišką meilę, aistrą ir keršto troškimą – per muziką.
- Orkestro ir choro partijos atskleidžia kompozitoriaus novatorišką požiūrį į sceninę dramą.
- Sceninis mišinys (itališkas vokalas + prancūziškos sceninės priemonės) suteikia kūriniui unikalų spalvinį ir dramaturginį profilio.
Apibendrinant: Idomenėjas – tai Mozarto ankstyvosios brandos operos pavyzdys, kuriame susipina tradicijos ir naujovės, o muzikinis bei dramatinis sprendimas dar ilgai turėjo įtakos Vakarų operos raidai.
Operos istorija
1 veiksmas
Senovės graikų pasakojimu paremtos istorijos veiksmas vyksta Kretos saloje netrukus po Trojos karo. Ilija yra Trojos karaliaus Priamo, pralaimėjusio karą, duktė. Ilija buvo išvežta į Kretą. Ji myli princą Idamantą, Kretos karaliaus Idomenėjo sūnų, bet nenori jam pasakyti apie savo meilę. Idamantė yra malonus ir išlaisvina Trojos belaisvius. Jis pasako Ilijai, kad ne jo kaltė, jog jų tėvai buvo priešai. Ir trojėnai, ir kretiečiai (Kretos gyventojai) džiaugiasi sugrįžusia taika, tačiau graikų karaliaus Agamemnono duktė Elektra pavydi Ilijai. Ji pyksta, kad Idamantė buvo maloni ir paleido belaisvius į laisvę. Arbace, patikimas karaliaus draugas, atneša žinią, kad grįždamas iš Trojos į Kretą Idomenėjas nuskendo jūroje. Elektra, nerimaudama, kad netrukus Kretos karaliene taps trojietė Ilija, jaučia, kaip ją kankina Hado šėlsmas.
Idomenėjas ne pasiklysta jūroje, bet jį išgelbsti Neptūnas (jūros dievas) ir jis išplaukia į Kretos paplūdimį. Ten jis prisimena Neptūnui duotą pažadą: pažadėjo paaukoti (nužudyti dievams) pirmą sutiktą būtybę, nesvarbu, ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas. Pirmasis sutiktas žmogus yra jo paties sūnus Idamantė. Kadangi jiedu ilgai nesimatė, iš pradžių vienas kito neatpažįsta. Kai Idomenėjas pagaliau supranta, kad tai jo paties sūnus, kurį jis turi nužudyti, jis liepia Idamantei išvykti ir daugiau niekada jo nematyti. Idamantė nesupranta, kodėl tėvas taip sako. Jis baisiai nusimena, bet pabėga. Kretos kariai išlipa iš Idomenėjo laivo, juos pasitinka žmonos ir visi šlovina Neptūną.
2 veiksmas
Karaliaus rūmuose Idomenėjas klausia Arbačės, ką jis turėtų daryti, nes nepakluso dievui. Arbace sako, kad Neptūnas būtų laimingas, jei būtų paaukota dar viena auka, jei tik Idamantė būtų išsiųstas į tremtį (į kitą šalį). Idomenėjas liepia sūnui nusivežti Elektrą į jos namus - Argą. Idomeneo geri žodžiai Ilijai priverčia ją labai maloniai pasakyti, kad dėl to, jog ji viską prarado, jis bus jos tėvas, o Kreta - jos šalis. Jai išvykstant Idomenėjas supranta, kad Idamantės išsiuntimas į tremtį padarė Iliją nelaimingą. Elektra džiaugiasi, kad su Idamante išvyksta į Argosą.
Sidono uoste Idomenėjas atsisveikina su sūnumi ir liepia jam valdyti kaip geram karaliui. Tačiau prieš laivui išplaukiant prasideda audra ir pasirodo jūros gyvatė. Tai Neptūno pasiuntinys, kuris pyksta ant Idomenėjo. Idomenėjas paaukoja dievui savo gyvybę.
3 veiksmas
Karališkajame sode Ilija prašo švelnaus vėjo, kad šis nuneštų jos meilę Idamantei. Idamantė atsako, kad turi eiti kovoti su gyvate. Kai jis sako, kad norėtų mirti, nes Ilija jo nemyli. Tai priverčia Iliją pasakyti jam, kad ji jį myli. Juos nustebina Elektra ir Idomenėjas. Kai Idamantė klausia tėvo, kodėl šis jį išsiunčia, Idomenėjas negali jam pasakyti tiesos. Ilja prašo Elektros gerumo, bet Elektra dabar beprotiškai pavydi Ilijui ir nori atkeršyti. Arbace atvyksta su žinia, kad žmonės, vadovaujami vyriausiojo Neptūno kunigo, šaukia, jog nori Idomenėjo. Vyriausiasis kunigas pasakoja karaliui, kad Neptūno pabaisa viską naikina, ir prašo Idomenėjo pasakyti vardą žmogaus, kurio aukos reikalauja dievas. Kai karalius pasako, kad auka yra jo paties sūnus, žmonės pasibaisėja.
Prie šventyklos karalius ir vyriausiasis kunigas kartu su Neptūno kunigais meldžiasi, kad dievas būtų malonus ir gailestingas. Arbace atneša žinią, kad Idamantė nužudė pabaisą. Dabar Idomenėjas nerimauja, kad Neptūnas norės dar didesnio keršto. Idamantė įeina apsirengęs aukos drabužiais ir sako, kad supranta tėvo baisius rūpesčius ir yra pasirengęs mirti. idamantė tragiškai atsisveikina su savo sūnumi ir jau ketina jį nužudyti, kai į priekį išeina Ilija ir pasisiūlo mirti vietoj jo. Neptūnas persigalvoja. Girdime jo balsą, sakantį, kad jei Idomenėjas atsisakys būti karaliumi ir leis Idamantui ir Ilijai valdyti kaip karaliui ir karalienei, jis atleis. Visi džiaugiasi, išskyrus Elektrą, kuri nori mirti. Idomenėjas sako, kad Idamantė ir jo nuotaka yra naujieji valdovai. Žmonės šaukiasi meilės ir santuokos dievo, kad jis palaimintų karališkąją porą ir atneštų taiką.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas parašė muziką "Idomenėjui"?
A: Muziką "Idomenėjui" parašė Volfgangas Amadėjus Mocartas.
K: Kokia kalba parašytas "Idomenėjo" libretas?
A: "Idomenėjo" libretas parašytas italų kalba.
K: Kas parašė "Idomenėjo" libretą?
A: Libretą "Idomenėjui" parašė Giambattista Varesco.
K: Kas įkvėpė parašyti "Idomenėjo" libretą?
A: Antoine'o Danchet tekstas prancūzų kalba buvo "Idomenėjo" libreto įkvėpėjas.
K: Kada "Idomenėjas" buvo atliktas pirmą kartą?
A.: Pirmą kartą "Idomenėjas" buvo atliktas Miunchene 1781 m. sausio 29 d.
K: Kokio tipo opera yra "Idomenėjas"?
A.: "Idomenėjas" yra opera seria, t. y. rimtoji opera.
K: Kas paprašė Mozarto ir Varesco parašyti operą dvaro karnavalui?
A: Bavarijos kurfiurstas paprašė Mozarto ir Varesco parašyti operą dvaro karnavalui.
K: Iš ko Mozartas sėmėsi įkvėpimo "Idomenėjo" chorams, maršams ir baletams?
A: Kurdamas "Idomenėjo" chorus, maršus ir baletus Mozartas sėmėsi įkvėpimo iš prancūzų operos tradicijos.
K: Kiek metų buvo Mozartui, kai jis parašė "Idomenėją"?
A: Kai Mozartas parašė "Idomenėją", jam buvo tik 24 metai.
Ieškoti