"Idomenėjas" - tai Wolfgango Amadeus Mozarto opera seria, parašyta italų kalba. Libretą (žodžius) parašė Giambattista Varesco, remdamasis dalimis į prancūzišką Antoine'o Danchet kūrinį. 1780 m. Bavarijos kurfiurstas paprašė Mozarto ir Varesco paruošti operą dvaro karnavalui, ir taip gimė Idomenėjas – vienas svarbiausių jaunystės Mozarto draminių kūrinių.
Premjera ir pirmasis priėmimas
Pirmą kartą "Idomenėjas" buvo atliktas Miunchene 1781 m. sausio 29 d. Kompozitorui tuo metu buvo 24 metai. Premjera buvo sėkminga: publika ir kritikų sluoksniai atkreipė dėmesį į Mozarto orkestracijos meistriškumą, įtaigų chorų naudojimą ir dramatišką charakterių piešinį. Tai buvo viena pirmųjų Mozarto didžiųjų rimtųjų operų, kuri iš karto parodė jo gebėjimą sujungti vokalinę lyriką su scenišku dramatizmu.
Siužetas trumpai
Veiksmas vyksta Kretoje po Trojos karo. Karalius Idomeneo grįžta iš karo ir, susidūręs su audra, prisiekia dievui Neptūnui paaukoti pirmą sutiktą gyvą būtybę mainais už išsigelbėjimą. Deja, pirmasis sutiktasis yra jo sūnus Idamantas. Tuo pačiu metu Idamantas yra įsimylėjęs trojietę Iliją, o Elektra (Agamemnono duktė) kenčia dėl atstūmimo ir keršija. Konfliktas eskaluojasi: Idomenejo priesaika grumiasi su tėviška meile, atsiranda orakulo ir dieviškos grėsmės (jūrų pabaisa), o operos pabaigoje sprendžiasi likimas – Idomenejas turi priimti aukojimo, atsakomybės ir valdžios dilemas. Beveik visuomet Mozarto versijose pabaiga būna išlaisvinanti: Idomenejas atsisako sosto arba atgailauja, leidžiant jaunimui susituokti ir atkurti taiką.
Personažai ir jų balsai
- Idomeneo – Kretos karalius (tenoras)
- Idamantas – jo sūnus (iš pradžių kastratas; šiuolaikinėse pastatymuose dažnai atliekamas mezzo-soprano arba tenoro balsu)
- Ilija – Trojos princese, Idamanto mylimoji (sopranas)
- Elektra – Agamemnono duktė, įsimylėjusi Idamantą (sopranas)
- Arbace – Idomenejo iždininkas / patikėtinis (tenoras)
- Šventikas / šventikė Neptūno – (boso arba sopranų partijos, priklausomai nuo scenoje numatytų vaidmenų)
Muzikinės ypatybės
"Idomenėjas" jungia klasikinės italų rečitatyvų ir virtuozinių arijų tradicijas su platesniu orkestriniu ir choro panaudojimu, kuris labiau primena prancūzų operą. Mozartas naudoja:
- aiškiai individualizuotas arijas, atspindinčias personažų psichologiją;
- accompagnato recitativus dramatiškesnėms scenoms, kuriuose orkestras aktyviai dalyvauja;
- chorus, maršus ir baletus – elementus, kuriuos Mozartas perėmė iš prancūzų operos praktikos;
- įvairiapusę orkestraciją (pučiamuosius, ragus, stygas), kuri stiprina atmosferą ir įtampą;
- Glucko įtakos taktiką – muzikinės vienovės (teatro ir muzikinio veiksmo sujungimo) siekį.
Libretas ir bendradarbiavimas su Varesco
Varesco pateikė itališką tekstą, kuriame matomos prancūziškos tragédies lyriques tradicijos pėdsakai. Mozartas neretai kritikavo libreto sprendimus – jis rašė apie ilgus, kartais lėtus recitatyvus ir kai kurias kalbos formules; vis dėlto Varesco tekstas suteikė scenai tvirtą mitologinį pagrindą, o Mozarto muzika užpildė siužetą emocine ir dramaturgine gelme.
Istorinė reikšmė ir vėlesnė likimas
Idomenėjas vaidina svarbų vaidmenį Mozarto operinio žanro evoliucijoje. Tai viena pirmųjų jo rimtųjų stiliaus operų, kurioje aiškiai matyti jo gebėjimas sujungti vokalinius solo numerius, chorą ir orkestrą į vieningą scenišką pasakojimą. Operos muzikinė kalba – emocinga, kartais dramatiška, kartais lyrinė – rodo Mozarto brandą, nors jam dar buvo likę esminių kūrybinių žingsnių ateityje (pvz., Don Giovanni, La Clemenza di Tito, "Stebuklingoji fleita").
Po premjeros kūrinys turėjo tiek sėkmių, tiek pripažinimo ribotumų: XIX a. operų repertuare jis dažnai buvo pamirštas, tačiau XX a. ir vėliau patyrė atgimimą dėl istorinio susidomėjimo klasicizmo operomis ir originalios instrumentacijos. Šiandien Idomenėjas vertinamas kaip svarbus Mozarto ankstyvosios brandos liudijimas ir dažnai statomas kaip įdomus tarpsnis tarp barokinės / klasicistinės tragedijos tradicijų ir modernios dramatiškos operos.
Kodėl verta klausytis / žiūrėti
- Operoje stulbina Mozarto gebėjimas perteikti sudėtingus jausmus – kaltę, tėvišką meilę, aistrą ir keršto troškimą – per muziką.
- Orkestro ir choro partijos atskleidžia kompozitoriaus novatorišką požiūrį į sceninę dramą.
- Sceninis mišinys (itališkas vokalas + prancūziškos sceninės priemonės) suteikia kūriniui unikalų spalvinį ir dramaturginį profilio.
Apibendrinant: Idomenėjas – tai Mozarto ankstyvosios brandos operos pavyzdys, kuriame susipina tradicijos ir naujovės, o muzikinis bei dramatinis sprendimas dar ilgai turėjo įtakos Vakarų operos raidai.