Recitatyvas — apibrėžimas, tipai (recitativo secco ir accompagnato)

Rečitatyvas: apibrėžimas ir tipai — recitativo secco ir recitativo accompagnato. Sužinokite istoriją, skirtumus, pavyzdžius ir vaidmenį operoje bei oratorijoje.

Rečitatyvas (it. recitativo) – tai muzikinė kalba, kurioje žodžiai deklamuojami ar pasakojami greitu, kalbėjimo tempą primenančiu stiliumi. Žodis kilęs iš italų kalbos ir reiškia „deklamuoti“ arba „pasakoti istoriją“; rečitatyvas skirta teksto siužetui pažadinti ir veiksmui perduoti, o ne ilgoms melodinėms refleksijoms.

Rečitatyvas plačiai naudojamas operoje, oratorijoje ir kantatoje. Kai apie 1600 m. gimė opera, kompozitoriams reikėjo muzikos priemonės, leidžiančios greitai ir aiškiai perteikti dialogą bei siužeto posūkius. Rečitatyve žodžiai dažnai vyksta be plataus melodinio lankstumo: dainininkas seka kalbą primenantį ritmą, o akompanimentas pateikia harmoninį pamatas.

Istorija ir vystymasis

Rečitatyvas atsirado ankstyvajame baroke (Monteverdi ir jo epocha), kai buvo kuriama operos forma. Baroko stilistikoj dažnas buvo kontrastas tarp rečitatyvo (veiksmo vystymui) ir arijos (emocinei, muzikaliai išbaigtai daliai). Vėliau, klasicizmo ir romantizmo laikais, šis atotrūkis pamažu mažėjo: operos tapo labiau vientisos, o XIX a. kompozitoriai – ypač Vagneris – siekė nenutrūkstamo muzikinio srauto, kuriame rečitatyvo ir arijos ribos susilieja.

Tipai

• Recitativo secco (liet. „sausasis rečitatyvas“): paprastai akomponuojamas tik klavišiniais instrumentais (pvz. klavesinui) arba basso continuo grupės (klavesinas, lūpinė, viola da gamba, violončelė ir kt.). Akompanimentas suteikia pagrindinius akordus (akordus), bet ne nuolat palaiko ritmą; dažnai žymimas figūruotu basu, o klavesinininkas gali laisvai improvizuoti akompanimentą.
• Recitativo accompagnato (taip pat skelbiamas kaip recitativo stromentato arba recitativo obbligato): šio tipo rečitatyvui prie solisto prisijungia orkestras. Jis naudojamas dramatiškesnėse arba emocingesnėse scenose, kai reikia tikslesnės ritminės ar dinaminės kontrolės ir intensyvesnio kolorito.

Muzikinės savybės ir atlikimas

Rečitatyvas pasižymi keliomis aiškiomis charakteristikomis:

• deklamuojamas, žodžiai sakomi dainuojamu, bet kalbai artimu tempu (dažnai silabinis – vienas garsas vienai skiemenei);
• lankstus ritmas – tradiciškai rečitatyve nėra taktinių linijų, nes nėra reguliaraus ritmo, todėl atlikėjas turi laisvę kalbėti muzikiniu tempu;
• harmoninis pagrindas dažnai užrašomas figūruotu basu (continuo), o klavesinininkas ar kitas akompanementas gali improvizuoti;
• recitativo accompagnato suteikia platesnį orkestrinį spalvinį spektrą ir gali remti didesnius dinamikos šuolius bei dramatiškus momentus.

Funkcija veiksme

Pagrindinė rečitatyvo užduotis – pažadinti siužetą, perduoti dialogą, pokalbius, greitus siužeto posūkius, užduoti scenos toną. Dažnai rečitatyvas veda į ariją – kai emocijos arba muzikinė idėja reikalauja ilgesnės, melodingesnės išraiškos, rečitatyvas užleidžia vietą arijai. Kartais rečitatyvas pats gali būti taikliai ironizuojantis, vaizdingas ar linksmas.

Raštas ir notacija

Ankstyvieji rečitatyvai dažnai rašyti be griežtų taktinių ženklų ir su figūruotu basu continuo partijai. Vakarų klasikinėje notacijoje, ypač nuo klasicizmo laikotarpio, partitūros gali turėti taktų ženklus, bet atlikimo laisvė ir frazavimo laipsnis vis dar pažymimi tempo ir stiliaus instrukcijomis. Šiuolaikinėse inscenizacijose rečitatyvai kartais pritaikomi arba perrašomi, kad geriau atitiktų estetinį sprendimą (pvz., kai kuriuose XIX a. ar preludijuose secco vietoje dedamas orkestrinis pratęsimas).

Atlikimo praktika

• Basso continuo atlikėjai (klavesinas, fortepijonas, violončelė, lūpinė ar theorbos) dažnai improvizuoja akordines figūras, remdamiesi figūruotu basu.
• Recitativo accompagnato reikalauja tiksliau suderinto orkestrinio ryšio su solistu, nes orkestro įsikišimai yra ritmiškai ir motyviškai konkretūs.
• Istorinės interpretacijos praktikos atkūrimas reikalauja žinių apie barokinį ornamentavimą, artikuliaciją ir ritmo laisvę.

Pavyzdžiai ir kompozitoriai

Žymių rečitatyvo pavyzdžių galima rasti Monteverdi (ankstyvasis barokas), Händelio oratorijose, Mozart operose (klasicizmas), Rossini, Donizetti ir Verdi kūriniuose (romantizmas). XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje kompozitoriai, tokie kaip Vagneris, pradėjo kurti platesnius vieningus muzikinius laukus, kur rečitatyvo ir arijos ribos susiliejo — siekta tęstinės muzikinės dramos be aiškių atskyrimų.

Trumpai: rečitatyvas – esminė vokalinės dramos priemonė, kalbai artimu tempu perteikianti tekstą ir veiksmą; jo tipai (secco ir accompagnato) skiriasi akompanimento sudėtingumu ir dramatiškumu, o istorinis vystymasis atspindi operos ir vokalinės scenos bendrą evoliuciją.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra rečitatyvas muzikoje?

K: Ką reiškia terminas "recitativo"?

K: Kokiose muzikos rūšyse naudojamas rečitatyvas?

K: Kada buvo išrasta opera?

K: Kaip paprastai rečitatyvui akompanuojama, kai naudojamas tik vienas klavišinis instrumentas?

K: Kuo skiriasi "recitativo secco" nuo "recitativo accompagnato"?

K: Ar rečitatyve yra taktų linijos?

Paieška pagal raidę