Oratorija: apibrėžimas, istorija, žymiausi kūriniai ir kompozitoriai

Oratorija: apibrėžimas, istorija, žymiausi kūriniai ir kompozitoriai — sužinokite apie Hendelį, „Mesiją“, pasijas, oratorijų struktūrą ir jų įtaką klasikinės muzikos istorijai.

Apibrėžimas

Oratorija – tai didelio masto muzikinis kūrinys orkestrui, chorui ir dainininkams solistams, dažnai pasakojantis religines ar istorines temas. Dažnai oratorijos temos paimtos iš Biblijos (ypač iš Senojo Testamento), tačiau sutinkamos ir naujakrikščioniškos arba pasaulietinės siužetinės linijos. Oratorija gali trukti apie dvi valandas ir būti atliekama kaip atskiras koncertas. Tai panašu į operą, bet skiriasi tuo, kad opera dažniausiai vaidinama scenoje su kostiumais ir dekoracijomis, o oratorija dažniausiai atliekama koncertų salėje arba bažnyčioje, be sceninio veiksmo.

Formos ir atlikimo ypatybės

• Oratorijos struktūra dažnai apima uvertiūrą (įžangą orkestrui), recitativus (greitos, istoriją pasakojančios dalys), arias (solistų solo dainas) ir chorines dalis (chorui).
• Choras oratorijose užima reikšmingą vaidmenį – jis ne tik komentuoja siužetą, bet ir atstovauja kolektyvinėms emocijoms, miniai ar dieviškajam balsui.
• Tekstai gali būti parašyti kompozitoriaus gimtąja kalba arba lotyniškai ar kitomis kalbomis; istorijoje vyrauja tiek itališki, tiek angliški, tiek vietiniai tekstai – skirtingai nei daugumos klasikinių operų atveju, kai dominavo italų.
• Oratorijos stilistiškai gali būti artimos kantatai, pasijoms (ypač J. S. Bacho kūriniuose) arba kitoms sakralinėms muzikos formoms.

Trumpa istorija

Žodis "oratorija" kilęs iš Vakarų Europos bažnytinių praktikų: prieš kelis šimtmečius bažnyčiose buvo atliekamos muzikos dramų formos, vadintos oratorijomis. XVII a. Italijoje buvo kuriamos tiek oratorijos, tiek operos; abi formos viena kitą keitėsi ir įtakojo. Vokietijoje tokie kompozitoriai kaip Heinrichas Schutzas, o vėliau Johannas Sebastianas Bachas, rašė pasijas ir didelius sakralinius kūrinius, kurie stiliaus požiūriu yra artimi oratorijoms (pvz., Bacho evangelistinis recitativus pasijose).

Pirmasis labai svarbus oratorijų kompozitorius, turėjęs didelę įtaką žanro plėtrai, buvo Georgas Frydrichas Hendelis. Vokietijoje gimęs Hendelis ilgą laiką kūrė operas, bet nuo 1730‑ųjų ėmė kryptinai rašyti angliškas oratorijas (vienas pirmųjų tokių bandymų – 1732 m. parašyta oratorijos forma "Esther"). Jo oratorijos greitai sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo: kūriniuose dažnai sutinkama ta pati dramaturgija kaip operose – uvertiūra, rečitatyvai, arijos ir intensyvios chorų partijos. Choras oratorijose dažnai turi daugiau svarbos nei daugumoje operų, todėl chorų draugijos tapo itin populiarios; ši tradicija iš Anglijos (kur gyveno Hendelis) išplito į kitas Europos šalis.

Garsiausia Hendelio oratorija yra "Mesijas". Skirtingai nuo daugumos kitų jo oratorijų, ši istorija apima naująjį krikščionišką pasakojimą – Jėzaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Didžiojoje Britanijoje Hendelio "Mesijas" tradiciškai atliekamas per Kalėdas arba per Velykas. Kitos žymios Hendelio oratorijos: Debora, Saulius, Samsonas, Judas Makabiejus ir Saliamonas, ir visos jos sukurtos pagal angliškus tekstus.

XIX a. oratorija išliko populiariu žanru. Josephas Haydnas sukūrė dvi dideles oratorijas, kuriose yra jo geriausių momentų: Die Schöpfung (premjera 1798 m., 1798 m.) ir Die Jahreszeiten (1801 m.), kuriose Haydnas vaizduoja pasaulio sukūrimą ir metų laikų kaita. Mendelsonas parašė žymią oratoriją Elijas (Elijah), o tarp kitų svarbių romantinės epochos kūrėjų oratorijų srityje minėtini Dvořákas, Berliozas ir Gounod, kurie rašė tiek sakralinius, tiek pusėsakralinius didelio formato kūrinius.

XX a. taip pat atnešė reikšmingų oratorijų: Elgaro "Gerontijaus sapnas" (1900 m.), Waltono "Baltazaro puota" (1931 m.) ir Tippeto "Mūsų laikų vaikas" (1941 m.). Šie kūriniai iliustruoja, kaip oratorija gali apimti tiek religinę tematiką, tiek socialinius ar psichologinius aspektus, naudojant modernias orkestracijos ir choro technikas.

Reikšmė ir šiuolaikinės tendencijos

Oratorija išlaikė svarbų vaidmenį muzikos istorijoje kaip forma, leidžianti sujungti didelį solistų, choro ir orkestro aparatą ilgesnėse dramatinėse kompozicijose. Nuo tradicinių sakralinių temų iki modernių, net pasaulietinių siužetų – šis žanras suteikia galimybę pasakoti sudėtingas istorijas per muziką. Šiuolaikiniai kompozitoriai tebekuria oratorijas, dažnai eksperimentuodami su kalba, sceniniu sprendimu ir multimedinėmis priemonėmis; taip oratorija prisitaiko prie šiuolaikinio koncertinio gyvenimo ir bendruomeninių iniciatyvų.

Praktiniai pastebėjimai

• Oratorijos atlikimams dažnai reikalingas didelis atlikėjų skaičius (didelis choras, solistai, pilnas orkestras), todėl jos dažnai atliekamos festivaliniuose renginiuose arba bažnytinėse tradicijose.
• Dėl intensyvios choro rolės oratorijos skatina chorų veiklą ir saviveiklą – istoriškai tai lėmė chorų draugijų populiarėjimą.
• Ruošiantis į koncertą su oratorija, svarbu atkreipti dėmesį į teksto aiškumą (dainavimo prasmę) ir interpretacijos vienovę tarp solistų, choro ir dirigento.

Apibendrinant: oratorija yra turtinga ir universalus muzikinė forma, kurią sudaro dramaturginė muzikinė kalba, stiprus choro vaidmuo ir galimybė perteikti tiek religinį, tiek pasaulietinį pasakojimą per didelį koncertinį aparatą.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra oratorija?

K: Kada buvo sukurta oratorija?

K: Kokia kalba šiuo laikotarpiu buvo sukurta dauguma operų?

K: Kas buvo pirmasis svarbus oratorijų kompozitorius?

K: Koks garsiausias Hendelio kūrinys?

K: Kas yra kiti kompozitoriai, kurie XIX a. rašė populiarius kūrinius?

Paieška pagal raidę