William Walton

Ankstyvieji metai

Waltono šeima buvo muzikali, bet turėjo labai mažai pinigų. Abu jo tėvai dainavo, o Waltonas giedojo vietos bažnyčios chore. Tėvas jį mušdavo, jei jis padarydavo klaidą. Galbūt todėl vėlesniame gyvenime jis taip kruopščiai vertino kiekvieną parašytą natą.

Būdamas dešimties metų jis įstojo į Oksfordo Kristaus bažnyčios katedros chorą. Mokėsi groti fortepijonu ir smuiku. Būdamas vos šešiolikos metų išvyko į Oksfordo universitetą, kur mokėsi Oksfordo Kristaus bažnyčioje. Daugumos to, ką žinojo apie komponavimą, išmoko pats. Studijavo Stravinskio, Debussy, Sibelijaus ir kitų kompozitorių kūrinių partitūras. Keletą pamokų jam davė katedros vargonininkas Hugh Allenas. Oksforde Waltonas susidraugavo su dviem poetais: Sacheverelu Sitvelu ir Siegfriedu Sassoonu. Didžioji dalis muzikos, kurią jis parašė būdamas labai jaunas, yra dingusi, tačiau chorinis himnas "Litanija", parašytas vos penkiolikos metų, savo modernia harmonija atskleidžia jo muzikinį talentą.

1920 m. Waltonas paliko Oksfordą be diplomo, nes tris kartus neišlaikė egzaminų. Jis apsigyveno pas Sitvelių šeimą, kuri supažindino jį su daugeliu svarbių žmonių, įskaitant kompozitorių Constantą Lambertą ir dainų autorių Noelį Cowardą. Su Sitvellais jis taip pat keliavo į Italiją. 1923 m. jis įgarsino vieną iš Edith Sitwell eilėraščių. Kūrinys vadinosi "Fasadas". Muzika buvo labai džiazuojanti ir beveik juokinga, daugeliui to meto žmonių ji skambėjo labai moderniai.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Waltonas šiek tiek užsidirbdavo grodamas pianinu džiazo klubuose, tačiau didžiąją laiko dalį praleisdavo kurdamas Sitvelų palėpėje. Orkestrinė uvertiūra "Portsmouth Point" (kurią jis dedikavo Sassuonui) buvo pirmasis kūrinys, atskleidžiantis tikrąjį Waltono stilių. 1929 m. parašytas Koncertas altui pradėjo jį iš tikrųjų garsinti. Po jo sekė "Belšazaro puota" (1931), Simfonija Nr. 1 (1935), karūnavimo maršas "Crown Imperial" (1937) ir Koncertas smuikui (1939). Visi šie kūriniai labai populiarūs ir šiandien.

Po Antrojo pasaulinio karo

Antrojo pasaulinio karo metais Waltonui nereikėjo atlikti karinės tarnybos, todėl jis turėjo laiko kurti muziką propagandiniams filmams, tokiems kaip "Pirmasis iš nedaugelio" (1942) ir Laurence'o Olivier Šekspyro "Henriko V" ekranizacijai (1944). Sukūręs antrąjį styginių kvartetą (1946 m.), Waltonas didžiąją kitų septynerių metų dalį praleido rašydamas operą "Troilas ir Kresida" (1947-1954 m.). Opera nebuvo labai populiari. Taip nutiko todėl, kad jo muzika buvo gana romantiška ir labai skyrėsi nuo daugybės moderniosios muzikos, kuri buvo madinga šeštajame dešimtmetyje, ypač nuo Pierre'o Boulezo ir jo pasekėjų muzikos.

Waltonas taip pat sukūrė muziką dar dviem Šekspyro ir Olivjė filmams - "Oskaru" apdovanotam "Hamletui" ir "Ričardui III". Tačiau Waltonas negavo "Oskaro" nė už vieną iš savo filmų apie Šekspyrą.

Vėliau Waltonas pradėjo rašyti daugiau orkestrinės muzikos: Koncertą violončelei (1956), Simfoniją Nr. 2 (1960) ir Variacijas Hindemitho tema (1963). Jis pradėjo gauti daugybę apdovanojimų: 1951 m. jis buvo įšventintas į riterius, o 1968 m. gavo ordiną "Už nuopelnus". Žmonėms patiko jo vieno veiksmo komiška opera "Lokys", kai 1967 m. ji buvo atlikta Aldeburgo festivalyje, ir žmonės iš viso pasaulio prašė jo naujos muzikos. Jo šio laikotarpio dainų ciklus pirmą kartą atliko tokie garsūs dainininkai kaip Peteris Pearsas ir Elisabeth Schwarzkopf.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Waltonui buvo vis sunkiau kurti. Jis bandė sukurti trečiąją simfoniją André Previnui, bet vėliau atsisakė. Paskutiniai jo kūriniai dažniausiai buvo bažnytinė muzika arba senesnių kūrinių perdirbiniai. 1949 m. jis su žmona argentiniete Susana Gil apsigyveno Iskijos saloje Italijoje. Ten jis mirė 1983 m.

Po jo mirties Waltono muzika buvo daug kartų atlikta ir įrašyta. Žmonės nebelaiko jo senamadišku, o kompozitoriumi, kuris buvo labai stipri asmenybė, aiškiai girdima jo muzikoje.

1951 m. J. Waltonas buvo įšventintas į riterius, o 1967 m. - į ordino "Už nuopelnus" narius.