Maršas (muzika) – apibrėžimas, ritmas, istorija ir pavyzdžiai

Maršas: ritmo apibrėžimas, istorija, garsiausi pavyzdžiai ir kompozitoriai — nuo karinių žygių iki laidotuvių ir klasikinės muzikos.

Apibrėžimas

Maršas muzikoje – tai kūrinys, pagrįstas ryškiu, nuosekliu ritmu, skirtu žygiavimui arba suteikiančiu tokią pojūtį. Tradiciškai maršo tempiamas ritmas padeda koordinuoti žingsnius ir sukuria tvarkingą, taktą primenančią nuotaiką. Dauguma maršų parašyti 2/4 arba 4/4 taktais, tačiau galima rasti ir kitų laiko signatūrų.

Ritmas, taktai ir tempas

Standartinis maršo ritmas pabrėžia stiprią pirmąją taktų dalį (pvz., „vienas–du, vienas–du“), todėl jis tinka žygiavimui: kairė–dešinė–kairė–dešinė. Dažniausi laiko potėpiai yra 2/4 ir 4/4, tačiau kai kurie maršai gali būti ir 6/8 ar kitokios rūšies. Tempo prasme maršai skirstomi:

• Greitieji (quick march) – įprastas kariuomenės žygio tempas (dažnai apie 120 smūgių per minutę).
• Lėtieji (slow march) – naudojami iškilmingoms progoms, laidotuvėms (apie 60–70 smūgių per minutę).

Istorija ir kontekstai

Maršo tradicija susiformavo kartu su kariuomenėmis ir paradinių ceremonijų poreikiais: muzika koordinavo žygius, teikė discipliną ir pakeldavo moralę. Laikui bėgant maršas persikėlė ir į koncertinę kultūrą — kompozitoriai rašė maršus ne vien kariškiems orkestrams, bet ir orkestrams bei kameriniams ansambliams.

Daugelis kompozitorių ir žanrų naudoja maršo elementus: operose, baletuose, simfonijose ir oratorijose. Pavyzdžiui, klasikinės muzikos istorijoje yra žinomų laidotuvių maršų, kurie tapo literatūriniais motyvais ir dažnai atliekami nepriklausomai nuo jų pradinio konteksto.

Struktūra

Tipinis maršo planas dažnai turi kelias aiškias dalis: įžanga, pirmasis ir antrasis «strain» (tema), trio (dažnai tonacija pereina į subdominantę), kartais „breakstrain“ arba „dogfight“ su kontrastinėmis figūromis, ir iškilmingas pabaigos epizodas («grandioso»). Daugiausia maršų būna styginiai kartotinis formos elementai, leidžiantys atlikėjams pakartoti pagrindines temas ir sukurti paradinį poveikį.

Instrumentacija

Kareiviniuose ir paradais grojamose versijose dominuoja:

• pučiamieji (trimitai, valtorna ir pan.),
• mediniai pučiamieji,
• mušamuosieji (tarp jų mušamieji būgnai, bosinis būgnas, cimbalai).

Klasikiniai kompozitoriai, rašydami koncertinius maršus, imituoja karinį orkestrą, todėl dažnai naudoja būtent šiuos instrumentus, papildydami juos styginių grupėmis ir kitais orkestracijos elementais.

Tipai ir panaudojimas

Maršai skirti įvairioms progoms:

• kariniai žygiai ir paradai;
• karūnavimo ir valstybės iškilmių maršai;
• laidotuvių maršai ir iškilmingos procesijos;
• koncertiniai maršai – muzikinės kompozicijos, kurios savo charakteriu imituoja maršą, bet nėra skirtos žygiavimui.

Žymūs kompozitoriai ir pavyzdžiai

Johnas Philipas Sousa – amerikiečių kompozitorius ir orkestro vadovas, kurio maršai tapo itin populiarūs pasaulyje; tarp jo žymiausių kūrinių yra „The Stars and Stripes Forever“, „Semper Fidelis“ ir „The Washington Post“. Kita garsaus maršo istorija – Pulkininko Bogey'o maršas, kurį sukūrė Kenneth J. Alford.

Klasikinėje muzikoje taip pat gausu maršų, kurie nėra skirti žygiuoti, bet sukuria maršo nuotaiką. Žymiausi laidotuvių maršų pavyzdžiai:

• L. van Beethoveno simfonijos „Eroica“ antroji dalis (Marcia funebre);
• Šopeno fortepijoninės sonatos b-moll Marche funèbre (laidotuvių maršas) – ji yra trečioji jo Fortepijoninės sonatos Nr. 2 judesio dalis;
• G. F. Händelio oratorijos „Saulius“ Mirusiųjų maršas.

Gustavas Mahleris savo simfonijose dažnai naudojo maršo charakterio epizodus. Maršai taip pat dažnai pasirodo operose (pvz., Verdžio "Aidoje"), baletuose (pvz., Prokofjevo "Romeo ir Džuljetoje") ir kitur.

Maršo muzika dažnai kuriama ypatingoms iškilmingoms progoms, pavyzdžiui, karūnavimo ceremonijoms. Edwardas Elgaras ir Williamas Waltonas parašė maršų muziką karūnavimo iškilmėms.

Apibendrinimas

Maršas – universalus muzikinis žanras, susijęs su disciplina, iškilmingumu ir ritmu. Jis išliko svarbiu elementu tiek karinėje, tiek koncertinėje praktikoje. Nuo paradinių orkestrų iki simfoninių ir operinių kūrinių – maršo motyvas savo paprastumu ir galia išlieka lengvai atpažįstamas ir dažnai naudojamas.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokiomis laiko signatūromis paprastai rašomi maršai?

Klausimas: Ar yra įvairių eitynių tipų?

K: Kas buvo Johnas Philipas Sousa?

K: Ar klasikinėje muzikoje yra laidotuvių maršų pavyzdžių?

K: Kokie instrumentai dažniausiai naudojami žygiuojančiose grupėse?

Klausimas: Ar maršų muzika kuriama ypatingoms progoms, pavyzdžiui, karūnavimo iškilmėms?

Paieška pagal raidę