Vakarų klasikinė muzika

Žodžio "klasikinis" reikšmė

Žodis "klasika" paprastai reiškia: menas, kuris yra toks geras, kad juo visada mėgausis ateities kartos. Tai kažkas, kas tapo pavyzdžiu būsimiems menininkams. Senovės Graikijos ir Romos laikotarpis vadinamas klasikiniu laikotarpiu, nes po daugelio šimtmečių žmonės žvelgė į šias senovės civilizacijas ir manė, kad jos buvo tobulos. Naujausioje Europos istorijoje XVIII amžius buvo vadinamas klasikiniu laikotarpiu, nes muzikantus, dailininkus, rašytojus ir filosofus įkvėpė Senovės Graikijos ir Romos klasikinio laikotarpio meno formos. Todėl kas nors, kas yra "klasika", yra tai, kas visada bus prisimenama kaip kažkas didinga. Klasika vadinamos tokios garsios knygos kaip Čarlzo Dikenso romanai. Todėl "klasikinė muzika" paprastai reiškia muziką, kuri nebus pamiršta netrukus po to, kai bus parašyta, o ja greičiausiai mėgausis daugybė ateities kartų.

Kontrastas su popmuzika ir džiazu

Nors žmonės kartais mano, kad klasikinė muzika yra popmuzikos priešingybė, ji vis tiek gali būti labai populiari. Kaip ir visos muzikos rūšys, klasikinė muzika gali būti įvairių nuotaikų: linksma, liūdna, bauginanti, rami, mąsli, paprasta ir t. t. Mozartas savo serenadas ir divertimentus rašė tam, kad linksmintų žmones vakarėliuose. Klasikinės muzikos kūriniai gali būti gana trumpi, bet gali būti ir labai ilgi, tarsi didelė muzikinė istorija. Mahlerio ar Šostakovičiaus simfonija gali trukti beveik valandą, o opera - tai viso vakaro pramoga.

Klasikinė muzika taip pat skiriasi nuo džiazo, nes tikrasis džiazas yra improvizacinis. Tačiau skirtumai ne visada akivaizdūs. Klasikinę muziką dažnai įkvepia džiazas, o džiazą - klasikinė muzika. Džordžas Geršvinas (George Gershwin) rašė muziką, kuri yra ir džiazas, ir klasika. Klasikinė muzika taip pat gali būti improvizacinė. Didieji kompozitoriai Bachas, Mocartas ir Bethovenas dažnai improvizuodavo ilgus muzikos kūrinius vargonais, klavesinu ar fortepijonu. Kartais jie šias improvizacijas užrašydavo. Iš esmės tai buvo kompozicijos, sukurtos vienu ypu.

Religinė ir nereliginė muzika

Vakarų šalyse daugybė muzikos buvo sukurta krikščioniškoms pamaldoms bažnyčiose ir katedrose. Tai vadinama sakraline (religine) muzika. Visa kita muzika yra "pasaulietinė" muzika. Žodis "pasaulietinė" reiškia tai, kas nėra šventa. Sakralinė ir pasaulietinė muzika muzikos istorijos eigoje darė viena kitai daugybę įtakų. Pasaulietinei muzikai didelę įtaką darė šokiai, o tai savo ruožtu pakeitė sakralinės muzikos stilių. Pavyzdžiui: XVI a. kompozitoriaus Džovanio da Palestrinos bažnytinė muzika neturi nieko bendra su šokių muzika, tačiau tiek sakralinėje, tiek pasaulietinėje Johanno Sebastiano Bacho muzikoje po dviejų šimtmečių gausu šokių ritmų. Kai kuriais muzikos istorijos laikotarpiais buvo skirtingi sakralinės ir pasaulietinės muzikos komponavimo stiliai. Klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi) bažnytinei ir nebažnytinei muzikai naudojo du skirtingus stilius. Kai kompozitoriai eksperimentavo su naujais muzikos rašymo būdais, dažniausiai tai darydavo su pasaulietine muzika, o sakralinė muzika juos pasivijo vėliau.

Poznanės katedros choras

Termino "klasikinė muzika" vartojimas

Terminas "klasikinė muzika" pradėtas vartoti tik XIX a. pradžioje. Tada žmonės pradėjo kalbėti apie klasikinę muziką, norėdami pagirti didžiuosius kompozitorius, tokius kaip Bachas, Mocartas ir Bethovenas. XX amžiuje buvo naudojama daug įvairių komponavimo būdų, įskaitant muziką, atliekamą elektroniniais instrumentais, arba labai modernią muziką, kurioje naudojami keistoki garsai (eksperimentinė arba "avangardinė" muzika), pavyzdžiui, Džono Keidžo (John Cage) muzika. Kai kurie žmonės mano, kad tokios muzikos iš tikrųjų negalima vadinti "klasikine muzika".

Naudojamos priemonės

Klasikinė muzika gali būti skirta instrumentams arba balsui. Simfoninis orkestras yra labiausiai paplitusi klasikinės muzikos instrumentų grupė. Jį sudaro keturios instrumentų grupės: styginiai instrumentai, kuriems priklauso smuikai, altai, violončelės ir fortepijonas, mediniai pučiamieji instrumentai, kuriems priklauso fleitos, obojus, klarnetai ir fagotai bei su jais susiję įvairaus dydžio instrumentai, variniai instrumentai: trimitas, trombonas, tūba ir valtorna, ir mušamieji instrumentai, kuriems beveik visada priskiriami timpanai ir daugybė kitų galimų instrumentų, kuriais smūgiuojama arba purtomasi. Tai labai skiriasi nuo tipinės roko grupės, kurioje groja būgnininkas, gitaristas, vienas ar du dainininkai, elektrinis bosas ir klavišiniai. Klasikinę muziką grojantys instrumentai paprastai nėra elektroniniu būdu stiprinami.

Tas pats pasakytina ir apie balsą. Priklausomai nuo balso diapazono, dainininkai gali būti sopranai, altai, tenorai arba bosai. Jų balsai nėra stiprinami. Ypač operos dainininkai turi išsiugdyti labai galingus balsus, kurie būtų girdimi virš orkestro ir skambėtų iki pat operos teatro galo.

Klasikinėje muzikoje naudojami instrumentai atsirado skirtingu laiku. Vieni pirmųjų buvo žinomi viduramžių muzikoje. Trombonas ir trikampis per šimtus metų beveik nepasikeitė, tačiau smuikų šeima išsivystė iš liaudies instrumentų, pavyzdžiui, smuikų, ir palaipsniui pakeitusi smuikus tapo šiuolaikinio orkestro pagrindu. Tai įvyko XVII a. pradžioje, kai buvo išrasta opera.

Apskritai muzikos instrumentai tapo garsesni, nes koncertų salės tapo didesnės. Violončelės yra garsesnės už smuikus. Šiuolaikiniai smuikai yra garsesni už XVII a. pradžios smuikus daugiausia dėl to, kad jų stygos yra metalinės, o ne žarninės. Fortepijonas atsirado iš klavikordo, kuris iš tiesų buvo labai tylus. Mediniai pučiamieji instrumentai išsivystė iš Renesanso instrumentų, klarnetas buvo išrastas XVIII a. viduryje, o saksofonas ir tūba atsirado dar vėliau. Šiuolaikiniai trimitai skamba daug ryškiau nei XVIII a. tiesmuki trimitai.

Klasikinės muzikos kūrinių forma (pavidalas)

Didžioji dalis populiariosios muzikos yra paremta dainos forma, tačiau klasikinė muzika turi daugybę skirtingų formų, iš kurių kai kurios gali būti naudojamos ilgą laiką ir sudaryti dideles kompozicijas. Klasikinė muzika gali būti įvairių formų, įskaitant simfoniją, koncertą, oratoriją, operą, sonatą, fugą ar bet kokį šokio dalių derinį, pavyzdžiui, siuitą. Daugelyje ilgesnių kompozicijų kuriamos trumpos melodijos, kurios kūrinio eigoje keičiamos. L. van Beethoveno Penktoji simfonija yra geras pavyzdys kūrinio, kuris iš keturių natų virsta dideliu, maždaug pusvalandį trunkančiu kūriniu.

Muzikinis išsilavinimas ir bendras klasikinės muzikos naudojimas

Žmonės, norintys gerai atlikti klasikinę muziką, turi daug metų sunkiai treniruotis. Paprastai jie oficialiai mokosi muzikos koledže arba konservatorijoje ir turi pamokas pas žinomus muzikos mokytojus.

Klasikinės muzikos atlikėjai dažnai daug laiko praleidžia kruopščiai apmąstydami muzikos kūrinius, ypač tuos, kuriuos jie atlieka. Jie studijuoja tokius dalykus kaip harmonija ir kontrapunktas, kad suprastų, kaip kompozitoriai galvojo kurdami kūrinį. Toks muzikos kūrinių nagrinėjimas vadinamas muzikine analize. Žmonės, kurie specializuojasi mąstyti ir rašyti apie muziką, gali tapti muzikos profesoriais arba dėstytojais universitetuose.

Klasikinė muzika dažnai skamba populiariojoje kultūroje. Ji naudojama kaip foninė muzika filmuose, televizijos programose, reklamose ir net mobiliųjų telefonų skambučių melodijose. Dauguma Vakarų pasaulio žmonių atpažįsta daugelį klasikinės muzikos melodijų, galbūt net patys to nesuvokdami. Kai kurie klasikinės muzikos kūriniai tapo nepaprastai populiarūs, pavyzdžiui, daina "Nessun dorma" iš Giacomo Puccini operos "Turandot", kurią dainavo trys tenorai Luciano Pavarotti, Plácido Domingo ir José Carreras, ir kuri buvo naudojama kaip 1990 m. pasaulio futbolo čempionato pagrindinė melodija. Tai paskatino daugelį žmonių, kurie niekada nesidomėjo opera, pradėti ja domėtis.

Klasikinės muzikos istorijos metmenys

Viduramžiai

Klasikinės muzikos istorija prasidėjo vėlyvaisiais viduramžiais. Bažnyčiai skirta muzika beveik visada buvo vokalinė (dainuojamoji), nes instrumentai buvo laikomi nedorais. Taip manyta dėl to, kad jais grojo velnias, ir dėl to, kad jie buvo naudojami šokiams. Buvo daug šokių muzikos, tačiau didžioji jos dalis yra prarasta, nes niekada nebuvo užrašyta.

Šiandien prisimenami viduramžių kompozitoriai Léoninas, Pérotinas ir Guillaume'as de Machaut.

Renesansas

Renesansas truko nuo XV a. iki XVII a. Šiuo laikotarpiu labai padaugėjo sakralinės ir pasaulietinės muzikos kūrinių. Europoje buvo pastatyta daug didingų katedrų, kurioms kompozitoriai rašė muziką, daugiausia vokalinę. Labai populiari tapo ir pasaulietinė muzika, ypač dainos ir madrigalai, kuriuos kartais lydėdavo instrumentai.

Didžiausi šio laikotarpio kompozitoriai: Giovanni da Palestrina, Orlando di Lasso, Thomas Tallis ir Williamas Byrdas.

Baroko laikotarpis

Baroko laikotarpis truko maždaug nuo XVII a. iki XVIII a. vidurio. Tuo metu susiformavo šiuolaikinis orkestras, maždaug toks, kokį mes jį pažįstame. Tuo metu taip pat buvo išrasta opera. Dauguma muzikantų dirbo arba bažnyčiai, arba turtingiems žmonėms, kurie turėjo savo orkestrus. Daugelis jų taip pat pradėjo dirbti operos teatruose.

Didžiausi šio laikotarpio kompozitoriai: J. S. Bachas, Domenikas Skarlatis (Domenico Scarlatti), Georgas Filipas Telemanas (Georg Philipp Telemann), Claudio Monteverdi, Heinrichas Šicas (Heinrich Schütz), Henris Purcelis (Henry Purcell), Antonio Vivaldis (Antonio Vivaldi), Georgas Frydrichas Hendelis (George Frideric Handel)

Klasikinis laikotarpis

1760-1825 m. buvo vadinamas klasikiniu laikotarpiu. Kompozitoriai daug mąstė apie savo kūrinių formas ir buvo veikiami senovės graikų ir romėnų klasikinio meno. Buvo išrasta simfonija ir įvairios kamerinės muzikos formos, įskaitant styginių kvartetą.

Didžiausi kompozitoriai: Jozefas Haydnas, Volfgangas Amadėjus Mocartas, Kristofas Villibaldas Gluchas ir Liudvikas van Bethovenas.

Romantizmo laikotarpis

1820-1910 m. buvo vadinamas romantizmo laikotarpiu. Kompozitoriai ir toliau naudojo XVIII a. išrastas formas, tačiau jie taip pat manė, kad labai svarbus asmeninis jausmas ir emocijos. Muzika orkestrui kartais pasakojo istoriją (programinė muzika). Muzikantai, kurie puikiai grojo savo instrumentais (pvz., Paganini), buvo garbinami kaip didvyriai. Beethovenas ir Šubertas daugeliu atžvilgių priklauso ne tik šiam, bet ir klasicizmo laikotarpiui. Tai buvo laikas, kai visuomenėje vyko daug pokyčių. Po Napoleono karų nebebuvo tiek daug valdančių aristokratų šeimų. Susivienijus šalims, kilo daug nacionalizmo jausmų. XIX a. muzika dažnai būna nacionalistinė: kompozitoriai rašė savo šaliai būdingą muziką.

Vieni didžiausių kompozitorių yra: Ludwig van Beethoven, Franz Schubert, Hector Berlioz, Frédéric Chopin, Robert Schumann, Felix Mendelssohn, Anton Bruckner, Johannes Brahms, Pyotr Ilyich Tchaikovsky, Edward Elgar, Gustav Mahler ir Richard Strauss.

XX a.

XX a. klasikine muzika (arba "moderniąja muzika") vadinama muzika, sukurta maždaug nuo 1910 m. Tuo metu daugelis kompozitorių manė, kad praeities kompozitoriai jau viską padarė, todėl norėjo rasti naujų komponavimo būdų. Ypač Klodas Debiusi (Claude Debussy), Arnoldas Šenbergas (Arnold Schoenberg) ir Igoris Stravinskis (Igor Stravinsky) rado naujų būdų, kaip rašyti nebūtinai tonalią (tam tikros tonacijos) muziką. Klasikinei muzikai įtakos turėjo džiazas, ypač amerikiečių kompozitoriai. Vėliau šiame amžiuje tokie žmonės kaip Pierre'as Boulezas ir Karlheinzas Stockhausenas eksperimentavo įvairiais kitais būdais, taip pat ir su elektronine muzika (magnetofonai ir kt.). Šiuolaikiniai kompozitoriai sujungė kai kurias iš šių idėjų ir sukūrė savo stilių.

Vieni svarbiausių kompozitorių: Claude'as Debussy, Jeanas Sibelius, Maurice'as Ravelas, Arnoldas Schoenbergas, Igoris Stravinskis, Béla Bartókas, Aaronas Coplandas, Benjaminas Brittenas, Dmitrijus Šostakovičius, Leonardas Bernsteinas, Philipas Glassas, Dmitrijus Kabalevskis, Jamesas MacMillanas, Judith Weir, Peteris Maxwellas Daviesas.

Ankstyvasis rašytinės muzikos pavyzdys: viduramžių kompozitoriaus Guillaume'o de Machaut kūrinio rankraštis

Išvada

Niekada nebuvo įmanoma tiksliai pasakyti, ką reiškia "klasikinė muzika". Daugybė skirtingų muzikos rūšių daro įtaką viena kitai. Nuo 1970 m. dar sunkiau nustatyti aiškias ribas tarp roko, popmuzikos, klasikinės, liaudies, džiazo ir pasaulio muzikos. Tai rodo, kad klasikinė muzika, kaip ir kitos muzikos rūšys, toliau vystosi ir atspindi visuomenę, iš kurios ji kilusi.