Nacionalizmas – tai mąstymo būdas ir politinė idėja, kuri akcentuoja bendrą tautinę tapatybę ir teigia, kad tam tikros žmonių grupės, dažniausiai etninės ar kultūrinės bendruomenės, turėtų turėti autonomiją arba teisę į savą politinę valdymą. Nacionalistai dažnai mano, kad geriausias būdas apsaugoti tokių grupių interesus — kiekvienai grupei turėti savo tautą arba savo valstybę. Kai kurie nacionalistai teigia, kad taip galima apsaugoti mažas ir pažeidžiamas bendruomenes nuo asimiliacijos ar priespaudos. Kitas nacionalizmo apibrėžimas glaustai: „tapatinimasis su savo tauta ir jos interesų palaikymas, ypač atmetant ar kenkiant kitų tautų interesams“.

Formos ir tipai

  • Etninis nacionalizmas – pabrėžia bendrą kilmę, kalbą, kultūrą ar kraują; dažnai nurodo į paveldą ir etninius kriterijus, kas priklauso tautai.
  • Civilinis (pilietinis) nacionalizmas – grindžiamas bendru pilietiniu teisiniu pagrindu ir bendrais institucijų principais; narystė tautoje priklauso nuo pilietybės ir lojalumo, o ne nuo etninių požymių.
  • Religinis ir kultūrinis nacionalizmas – akcentuoja bendras religines ar kultūrines vertybes kaip tautos kertinį bruožą.
  • Ultranacionalizmas ir ekspansionizmas – radikalesnės formos, kurios gali skatinti agresiją, diskriminaciją prieš kitus ar vyriausybės centralizaciją.
  • Ekoniminis nacionalizmas – pabrėžia ekonominę savarankiškumą, apsaugines priemones ar protekcionizmą, siekiant ginti „vietines“ interesų grupes.

Istorinis kontekstas

Nacionalizmo idėjos stipriai išsivystė XVIII–XIX a. Europoje, kai gimė modernios tautos ir valstybės koncepcija. Pramonės revoliucija, rašytinės kalbos standartizavimas, švietimas ir politiniai pokyčiai skatino tautiškumo jausmą. XX a. nacionalizmas pasireiškė įvairiais būdais: vienur jis tapo svarbiu dekolonizacijos ir savarankiškumo varikliu, kitur – priežastimi konfliktų, autoritarinių režimų ar etninių valymų. XXI a. nacionalistinės idėjos vėl sulaukia dėmesio globalizacijos, migracijos ir ekonominių krizių fone.

Poveikis visuomenei — teigiami ir neigiami aspektai

  • Teigiami: nacionalizmas gali skatinti bendruomenės solidarumą, padėti kurti valstybės institucijas, remti kultūros ir kalbos išsaugojimą bei suteikti politinę platformą teisių siekimui (pvz., savivaldos, nepriklausomybės judėjimai).
  • Neigiami: etninis arba ekskluzinis nacionalizmas gali vesti prie diskriminacijos, tautinės ar religijos pagrindo segregacijos, netolerancijos ir smurto. Radikalus nacionalizmas gali skatinti autoritarizmą, konfliktus tarp valstybių ar pilietinius karus.

Skirtumas tarp nacionalizmo ir patriotizmo

Patriotizmas paprastai reiškia meilę savo šaliai ir norą prisidėti prie jos gerovės, bet nebūtinai priešinasi kitoms tautoms. Nacionalizmas gali būti labiau politizuotas ir kartais — uždaras bei ekskluziškas; patriotizmas dažnai suvokiamas kaip platesnis ir civilizuotesnis lojalumo reiškimo būdas.

Kaip visuomenė gali spręsti nacionalizmo keliamas problemas

  • Skatinti įtraukią pilietinę tapatybę, kurioje skirtingos grupės jaučiasi atstovaujamomis ir saugiomis.
  • Vystyti švietimą apie žmogaus teises, daugiakultūrismą ir istorijos kontekstus, kurie paaiškina nacionalizmo priežastis ir pasekmes.
  • Pritaikyti institucinius sprendimus — decentralizaciją, autonomiją, mažumų teisių apsaugą ar federacines struktūras — siekiant sumažinti įtampą.
  • Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir dialogą, tuo pačiu gerbiant tautų teisę į savarankiškumą.

Nacionalizmo priešingybė dažnai laikoma internacionalizmu arba antinacionalizmu — idėjomis, pabrėžiančiomis tarptautinį bendradarbiavimą ir universalias žmogaus teises, o ne tautinę išskirtinę logiką.