Socializmas yra ekonominė ir politinė sistema. Tai ekonominė socialinės organizacijos teorija. Pagal ją tikima, kad turto kūrimo, judėjimo ir prekybos priemonės turi priklausyti arba būti kontroliuojamos darbininkų. Tai reiškia, kad uždirbti pinigai priklauso žmonėms, kurie gamina daiktus, o ne privačių savininkų grupei. Žmonės, kurie pritaria tokiai sistemai, vadinami socialistais.
Yra du pagrindiniai būdai, kuriais socialistai valdo turto kūrimo priemones: valstybė darbuotojų vardu arba darbuotojams priklausantys kooperatyvai. Socialistai tiki, kad viskas visuomenėje sukuriama bendromis žmonių ir piliečių pastangomis.
Kas būdingiau socializmui — pagrindiniai principai
- Viešasis arba kolektyvinis nuosavybės principas: pagrindinės gamybos priemonės (fabrikai, žemė, infrastruktūra) priklauso visuomenei, valstybei arba darbuotojams, o ne atskiroms privačioms įmonėms.
- Ekonominė lygybė ir solidarumas: mažinamos pajamų ir turtinės atskirties siekiant užtikrinti plataus masto gerovę ir prieigą prie būtiniausių paslaugų (sveikatos priežiūra, švietimas, socialinė apsauga).
- Demokratinis valdymas: sprendimai dėl gamybos, paskirstymo ir investicijų turi būti priimami demokratiškai — per rinkimus, atstovybes arba darbuotojų valdomas struktūras.
- Planuojama arba reguliuojama ekonomika: priklausomai nuo modelio, ekonomika gali būti centrinės planuotės, mišri arba rinkos pagrindu su stipriu viešuoju reguliavimu.
- Visuomenės prioritetas prieš pelną: pagrindinis tikslas yra visuomenės gerovė, o ne pelno maksimizavimas kelių privačių akcininkų naudai.
Valdymo formos ir modeliai
Socializmas nėra viena vienalytė sistema — egzistuoja keli pagrindiniai modeliai:
- Valstybinis (centrinis) socializmas: svarbiausios įmonės ir ištekliai priklauso valstybei, o centrinė valdžia planuoja gamybą ir paskirstymą (pavyzdys — TSRS XX a. modelis).
- Darbuotojų savivalda ir kooperatyvai: įmonės valdomos darbuotojų balsavimo ir valdymo teisių, pelnas paskirstomas darbuotojams arba reinvestuojamas bendruomenės naudai.
- Rinkinis socializmas: derinami rinkos mechanizmai su viešąja nuosavybe — įmonės gali veikti rinkoje, bet esminės pramonės šakos ar viešosios paslaugos yra kontroliuojamos kolektyviai.
- Demokratinis socializmas ir socialinė demokratija: akcentuojama demokratinė kontrolė ir laisvos rinkos reguliavimas, stiprios socialinės programos bei progresyvus apmokestinimas; daugelyje Vakarų šalių tai tapo praktika per XX a. socialinių reformų etapą.
- Dalijimasis ir bendruomeninis valdymas: vietinės bendruomenės ir savivaldos formos sprendžia ekonominius klausimus per tiesioginį dalyvavimą ir kooperacijas.
Istorija ir praktiniai pavyzdžiai
Socializmo idėjos atsirado XIX a. kaip atsakas į pramoninę revoliuciją ir socialines problemas. Klasikinis socializmo teorijos autorius — Karolis Marksas — kartu su Frydrichu Engelzu aptarė šio judėjimo pagrindus. XX a. socialistinės idėjos realizavosi skirtingais keliais:
- 1917 m. Rusijos revoliucija ir sovietinė sistema — pavyzdys centrinio planavimo ir valstybinės nuosavybės.
- Jugoslavijos savivaldos modelis — darbuotojų savivaldos elementai, bandę decentralizuoti valdžią.
- Skandinavijos šalys — socialdemokratiniai modeliai su stipriais welfare state elementais, tačiau išlaikiusios rinkos ekonomiką.
- Citos šalys, pavyzdžiui, Kuba ar Kinija, sukūrė atskiras socializmo interpretacijas su skirtingais rezultatais ir transformacijomis XX–XXI a.
Kodėl žmonės remia socializmą ir kokios yra kritikos temos
Rėmėjai sako, kad socializmas mažina skurdą, užtikrina prieigą prie sveikatos priežiūros ir švietimo, mažina ekonominę neteisybę ir skatina bendrą gerovę. Taip pat teigiama, kad kolektyvinė nuosavybė mažina išnaudojimą ir leidžia planuoti išteklių paskirstymą ilguoju laikotarpiu.
Kritikai nurodo problemas, kurios pastebimos tam tikrose socializmo realizacijose: efektyvumo trūkumas, motyvacijos stokojimas be rinkos signalų, biurokratizacija ir kartais politinės laisvės ribojimai. Daugelis kritikos taikoma ne tiek patiems principams, kiek specifiniams jų įgyvendinimo modeliams.
Šiuolaikinės tendencijos
Šiandien socializmo idėjos transformuojasi: daug kas kalba apie hibridinius sprendimus — žalioji ekonomika, universalus bazinis pajamų garantas, darbininkų dalyvavimas valdyme, demokratinis valdymas ir socialinė rinka. Diskusijos apie turto pasidalijimą, klimato kaitą ir viešųjų paslaugų vaidmenį dar labiau suaktyvina susidomėjimą socializmo elementais įvairiuose politiniuose projektuose.
Santrauka
Socializmas — plati ir įvairialypė idėjų sritis, kurios esmė yra viešoji arba kolektyvinė nuosavybė, ekonominė lygybė ir demokratinis valdymas. Kaip ir daugelis politinių-ekonominių modelių, jis turi įvairias interpretacijas ir praktikas, turinčias skirtingus privalumus ir trūkumus priklausomai nuo konteksto ir įgyvendinimo būdo.
Socializmo formos
Yra daugybė socializmo rūšių. Visuose tipuose, bent jau iš principo, gamybos priemonės priklauso darbininkams. Pagrindiniai skirtumai tarp skirtingų atmainų yra laisvosios rinkos vaidmuo (rinkos planavimas), gamybos priemonių kontrolės būdas, darbuotojų valdymo vaidmuo ir vyriausybės vaidmuo ekonomikoje.
Kolektyvizacija
Kita socializmo rūšis - kolektyvizacija. Šioje sistemoje pinigai ir prekės dalijami žmonėms po lygiai, o kontrolę vykdo vyriausybė. Teoriškai dėl šios sistemos mažėja atotrūkis tarp klasių: valstybė padeda skurdžiausiems šalies gyventojams, o turtingiausieji sutinka su didesniais mokesčiais ir ekonominiais apribojimais.
Komunizmas kaip tikslas
Kai kurie socialistai tiki, kad socializmas išsivystys į, jų manymu, pažangesnę sistemą - komunizmą be valstybės, pinigų ir socialinių klasių. []Marksizmo teorijoje socializmas yra laikina socialinė būsena tarp kapitalizmo ir komunizmo, nors kai kurie socialistai neketina pereiti į komunizmą. []
Daugelis šias ekonomines teorijas vadina "komunizmu", nors turima omenyje Rusijos bolševikų partijos marksistinės ir leninistinės idėjos ir įsitikinimai. K. Marksas manė, kad kapitalizmas sekė ekonomine ir politine feodalizmo sistema. Jis taip pat manė, kad kapitalizmas neteisingai elgiasi su daugeliu žmonių ir kad tie žmonės galiausiai sukils ir pereis prie socializmo. Jis taip pat manė, kad socializmas gali būti dar vienas tiltas kelyje į komunizmą. Tačiau daugelis žmonių neteisingai vartoja terminą "komunistas" socialistinei valstybei pavadinti kaip menkinantį įžeidimą. Kiti tai vadina "valstybiniu socializmu", kad atskirtų jį nuo komunistinio tikslo, kuriam nereikalinga valstybė ar kokia nors valdžios forma. Nekomunistams žodis "socializmas" dabar dažniausiai vartojamas kalbant apie bandymus priartėti prie šio tikslo demokratinėje valstybėje.
Demokratinis socializmas
Demokratinis socializmas - tai socializmo rūšis, pasiekta demokratijos būdu. Pagrindinis demokratinio socializmo metodas - keisti visuomenę per lėtas reformas, o ne greitą revoliuciją. Demokratinis socializmas paprastai nori palaipsniui reformuoti kapitalizmą, panašiai kaip ir socialdemokratija, tačiau šios reformos nesibaigs tol, kol nebeliks kapitalo, kuriam būtų galima tarnauti. Demokratinis socializmas taip pat paprastai numato, kad visos įmonės veiktų kaip darbuotojams priklausantys kooperatyvai.
Socialinė demokratija
Socialdemokratija - tai tam tikra kapitalizmo rūšis, kurioje socializmo ir kapitalizmo elementai bandomi sumaišyti. Tai nėra socializmo forma, bet turi bendrų idėjų su juo. Šioje sistemoje, nepaisant to, kad vis dar egzistuoja privati nuosavybė, vyriausybė paima pinigus iš turtingųjų ir atiduoda juos vargšams, kad sumažintų nelygybę, paprastai socialinių programų forma. Nors socialdemokratijos ir socializmo ketinimai gali būti panašūs arba bendri, socialdemokratija išlaiko kapitalistinę sistemą ir šiek tiek ją reformuoja. Socializmas reikštų visišką kapitalistinės sistemos atsikratymą. Socialdemokratija dažnai painiojama su demokratiniu socializmu dėl panašių pavadinimų ir tų pačių trumpalaikių tikslų. Didžiausias skirtumas yra tas, kad socialdemokratai nori liautis reformavę kapitalizmą, kai mano, kad jų reformos yra pakankamai geros, o demokratiniai socialistai nesustos, kol kapitalizmo neliks. Keletas socialdemokratijų pavyzdžių yra Skandinavijos šalys.
Socialinės demokratijos šalyse kai kurios paslaugos ir pramonės šakos yra subsidijuojamos (skiriami pinigai, kad jos veiktų) arba iš dalies kontroliuojamos vyriausybės, arba ir viena, ir kita. Pavyzdžiui, švietimas, sveikatos priežiūra, būstas, komunalinių paslaugų įmonės ir viešasis transportas - tai tik kelios pramonės šakos, kurios socialdemokratinėje valstybėje gali priklausyti vyriausybei ir būti jos remiamos. Dažniausiai šiose pramonės šakose dirbantiems žmonėms už darbą moka vyriausybė, o žmonės pinigus sumoka kaip mokesčius. Socialinei demokratijai labai svarbi stipri gerovės sistema.
Kita
Daugelyje šalių socializmas suprantamas skirtingai. Socialistų internacionalas yra organizacija, siekianti propaguoti socializmo idealus ir palaikanti ryšius su daugeliu socialistinių partijų, ypač su socialdemokratų partijomis.