Marksizmas

Kas tai yra?

Darbininkų klasė prieš kapitalistų klasę

Marksizmas teigia, kad žmonės pasaulyje yra suskirstyti į skirtingas grupes arba klases pagal tai, ką jie dirba.

Dauguma žmonių vadinami darbuotojais, nes dirba fabrikuose, biuruose ar ūkiuose už pinigus. Jie priklauso darbininkų klasei (arba proletariatui).

Kita grupė, kuri nėra tokia didelė kaip darbininkų klasė, yra "kapitalistai" (arba "buržuazija"). Jiems priklauso gamyklos, žemė ir pastatai, kuriuose darbininkai turi dirbti. Jiems taip pat priklauso visi įrankiai, kuriais darbininkai turi naudotis. Marksas kapitalistus vadina "valdančiąja klase", nes jie gyvena iš visų darbininkų darbo. Jis taip pat sako, kad kapitalistams priklauso vyriausybė, kariuomenė ir teismai.

Marksistų požiūriu, kapitalas yra "gamybos priemonės" ir pinigai, kuriuos kapitalistas gali investuoti į įvairias verslo vietas, kad gautų "pelną" arba daugiau kapitalo.

Dauguma darbininkų dirba kapitalistams arba smulkiesiems buržuazams (smulkiųjų įmonių savininkams) priklausančiose įmonėse. Kapitalistas moka darbuotojui mainais už jo laiką. Kapitalistas nusipirko iš darbuotojo tam tikrą laiko tarpą, kurį darbuotojas turi panaudoti darbui kapitalistui. Pagal marksistinį mąstymą, tai vienintelis būdas, kaip kapitalistas gali sukurti papildomų pinigų iš prekės (prekės). Kapitalistas išnaudoja darbuotojo laiką tiek, kiek tik gali. Kapitalistas gauna tam tikrą kainą už prekę, kurią pagamino darbininkas. Kapitalistas kaupia kapitalą mokėdamas darbininkui mažiau nei ta kaina. Tokiu būdu kapitalistas išnaudoja darbininko darbą:

• Darbuotojui nesumokėjo tiek, kiek buvo vertas jo darbas.
• pasilikti papildomus pinigus, kurių nesumokėjo darbuotojui.

Štai darbo jėgos išnaudojimo pavyzdys. Džeinė yra batsiuvė. Ji dirba Maiklui, kuriam priklauso batų fabrikas, galintis per dieną pagaminti 60 porų batų. Kiekvieną dieną Džeinė pagamina 60 porų batų. Maiklas moka Džeinei 20 dolerių per dieną. Tačiau Maiklas kiekvieną batų porą parduoda po 2 dolerius. Tai reiškia, kad per dieną jis uždirba 120 dolerių. Išmokėjęs Džeinei 20 JAV dolerių atlyginimą, Maiklui lieka 100 JAV dolerių. Tačiau tada jis turi sumokėti už medžiagas, kurių kiekviena pora kainuoja po 1 USD, taigi kiekvieną dieną jam lieka 60 USD. Tada fabriko eksploatavimo išlaidos jam kainuoja 10 dolerių per dieną. Taigi dienos pabaigoje už verslo valdymą jis gauna tik 30 USD. Šis likęs turtas vadinamas "pelnu" arba "pertekline [papildoma] verte". Kitaip tariant, nors Džeinė kasdien pagamina 60 batų, jai sumokama tik 10 porų batų vertė. Likusią dienos dalį, kol ji gamina kitus 50 batų, ji kuria pinigus savo viršininkui. Jos darbas daro jį turtingesnį ir padeda jam uždirbti pinigų.

Būtent ši perteklinė vertė, arba pelnas, marksizme laikoma darbo jėgos išnaudojimu. Šis išnaudojimas leidžia mažesnei klasei (kapitalistams) gyventi nedirbant ir gauti pelną, o didesnė klasė (darbininkai) turi dirbti kapitalistams, kad išgyventų paprastai prastomis darbo sąlygomis.

Marksizmas teigia, kad fabrikai, įrankiai ir darbo vietos negali patys sukurti naujos vertės. Jos yra kaip mėlynių krūmas: jos pačios savaime neturi vertės. Žmonės turi sukurti tą vertę dirbdami. Pavyzdžiui, kas nors praleidžia dieną rinkdamas mėlynes. Dabar tomis mėlynėmis galima prekiauti arba jas valgyti, nes jas skinant buvo įdėta darbo.

Klasių kova

Marksistinis mąstymas teigia, kad kapitalistai ir darbininkai nuolat kovoja. Jie tai vadina "dialektiniu materializmu". Tai idėja, kad žmonių istorija yra klasių konflikto istorija. Skirtingų interesų turinčios klasės ginčijasi arba kovoja tarpusavyje. Dėl to vyksta socialiniai pokyčiai (arba, jei jų nėra, socialinė stagnacija).

Marksizmas teigia, kad kapitalistai nori kuo labiau išnaudoti darbininkus ir kuo labiau sumažinti jų atlyginimus. Kapitalistai taip elgiasi, kad kuo greičiau gautų kuo daugiau pelno. Kita vertus, darbininkai turi kovoti už tai, kad jų darbo užmokestis didėtų ir kad "išnaudojimo lygis" būtų žemas, kad jie galėtų ramiau gyventi. Marksizmas tai vadina "klasių kova": kai darbininkai ir jų viršininkai kovoja vieni prieš kitus, siekdami naudos sau.

Marksistai mano, kad visą rašytinę žmonijos istoriją skirstė ekonominės klasės. Vienas iš pavyzdžių - feodalinė visuomenė (viduramžių visuomenė, kurią valdė feodalai ir didikai). Valdančioji klasė savo valdžią ir turtus gavo iš valstiečių (žemdirbių) darbo. Tačiau valstiečiams reikalaujant vis daugiau sau, ėmė kurtis smulkūs prekybininkai ir amatininkai. Daugelis jų susibūrė į cechus ir ilgainiui pradėjo samdyti darbininkus. Šie darbininkai, dirbdami šiuos darbus, galėjo patys praturtėti. Šie istoriniai įvykiai sukūrė kapitalizmą.

Tokiu būdu marksistai mano, kad istoriją į priekį stumia klasių kova. Jie mano, kad iš šios kovos gimsta pokyčiai, kaip ir kapitalizmas. Tačiau jie taip pat mano, kad kapitalizmas užleis vietą komunizmui, nes darbininkų kova tampa vis revoliucingesnė.

Materializmas

Marksistinio mąstymo pagrindas vadinamas materializmu. Materializmas - tai filosofinė nuostata, teigianti, kad bendruomenės vystosi "iš apačios". Jis teigia, kad "aukštesnės" kultūros savybės (tokios kaip menas, manieros, papročiai ir religijos) iš tikrųjų yra pagrįstos "žemesnėmis" arba paprastesnėmis gyvenimo savybėmis. Šios savybės apima pakankamą kiekį žmonėms išgyventi reikalingų dalykų, tokių kaip maistas ir pastogė; kas turi pinigų ir ką turi daryti, kad jų gautų; kam leidžiama dirbti, o kas verčiamas dirbti.

Aukštesniųjų kultūros savybių (kartais vadinamų "antstatu") pokyčiai dažnai susiję su žemesniųjų gyvenimo savybių (kartais vadinamų "pagrindu") pokyčiais. Vienas pavyzdys: viduramžiais žmonės manė, kad "garbė" arba pareiga žmonėms, turintiems daugiau galios už juos, yra labai svarbi. Šiandien Vakarų šalyse daugelis žmonių svarbesne laiko ambiciją (būti žmogumi, kuris sunkiai dirba dėl savo tikslų). Taip yra todėl, kad viduramžiais žmonės visą gyvenimą dirbo pas valdovus, nuo kurių priklausė ne tik darbas, bet ir karas. Šiandien žmonės daugiau dirba sau, o mūsų visuomenė leidžia kai kuriems žmonėms iš vargšų tapti turtingais. Šiuo atveju tai, ką žmonės laiko geru ir svarbiu, priklauso nuo to, kaip valdovai iš savo darbininkų išgauna vertę.

"beklasė visuomenė"

Marksizmas pripažįsta, kad ankstesniais laikotarpiais pirmiausia gyvenome valdant valdovams, kuriems viskas priklausė. Vėliau gyvenome valdovų, kuriems priklausė žemė, ir darbininkų, kurie gyveno ir dirbo toje žemėje. Markso laikais žmonės gyveno valdant vyriausybėms, kurios leido daugeliui žmonių turėti nuosavybę. Marksistai mano, kad ilgainiui pereisime prie visuomenės, kurioje visiems viskas priklausys bendrai. Tai bus vadinama komunizmu.

Kitaip tariant, žmonių visuomenė visada buvo grindžiama ekonominėmis jėgomis, kurias žmonės gali kontroliuoti^. Marksizmo požiūriu tai reiškia, kad kiekviena visuomenė įgaudavo savo formą, pagrįstą jos "gamybos būdu".

Marksistai tiki, kad šiandien žmonių gebėjimas gaminti prekes ir teikti paslaugas reiškia, jog žmonės gali įveikti į klases susiskirsčiusios visuomenės konfliktus. Daugelis marksistų mano, kad visada bus sukilimų, o susiklosčius tinkamoms sąlygoms - ir revoliucijų. Šiose revoliucijose darbininkai kovos su kapitalistais. Jei jie laimės, įkurs socialistinę "darbininkų valstybę" (valdymo formą, kurioje darbininkai yra visuomenės valdovai). Ši darbininkų valstybė bus tik laikina. Jos užduotis bus atimti valdžią iš kapitalistų, kol bus nugalėtos visos pasaulio kapitalistinės šalys ir nebeliks socialinių klasių.

Marksistai tiki, kad jei darbininkų klasė taps valdančiąja klase ir sunaikins klasinės visuomenės pagrindą (privačią nuosavybę, arba tai, ką Marksas vadino "buržuazine nuosavybe"), bus sukurta "beklasė visuomenė". Marksistinėje visuomenėje nesusiduria jokios socialinės klasės ir nebėra valdžios. Valstybė bus nebereikalinga. Nebeliks ir valstybių. Pasaulis neturės sienų. Visame pasaulyje veiks komunos. Darbininkai organizuos prekių ir paslaugų gamybą pagal tai, ko reikia žmonėms, o ne pagal pelną.

Įsitikinimai apie šiuolaikinį komunizmą

Kai kurie marksistai teigia, kad šiuolaikinis "komunizmas" apskritai nėra komunizmas. Jie sako, kad tokios "komunistinės" šalys kaip Sovietų Sąjunga, Kinijos Liaudies Respublika, Kuba ir Vietnamas iš tikrųjų naudoja įvairias kapitalizmo formas, dažnai su stipriai "nacionalizuota" pramone. Vienas didžiausių šių idėjų šalininkų buvo mąstytojas Tonis Klifas (Tony Cliff). Jis rašė, kad tokios valstybės kaip Sovietų Sąjunga ir komunistinė Kinija (iki 1980 m.) buvo "valstybinės kapitalistinės"^[].

Ne visi komunistai, socialistai ar marksistai sutaria šiuo klausimu. Tačiau daugelis tvirtai pritariančiųjų marksizmui sutinka, kad:

• Socializmo sąlygomis darbuotojai gali demokratiškai kontroliuoti ekonominius sprendimus ir socialinį teisingumą.
• Ekonomika gamina daiktus (prekes ir paslaugas) atsižvelgdama į tai, ko reikia žmonėms.
• Socializmas mirs ir pavirs komunizmu, kai kapitalizmas bus nugalėtas.

Marksizmo, komunizmo ir socializmo skirtumas

Žmonės šias sąvokas vartoja pakaitomis, tačiau tai neteisinga. Šios sąvokos turi skirtingas reikšmes:

• Marksizmas yra politinis ir ekonominis visuomenės organizavimo būdas, kai gamybos priemonės priklauso darbuotojams.
• Socializmas - tai visuomenės, kurioje gamybos priemonės priklauso proletariatui ir yra jo kontroliuojamos, organizavimo būdas. Marksas teigė, kad tai yra kitas būtinas istorijos pažangos žingsnis.
• Komunizmas yra teorinė beklasė, bevalstybinė visuomenė, kurią Marksas siūlė sukurti po socializmo.

Susiję puslapiai

• Karlas Marksas
• Friedrichas Engelsas
• Markso ir Engelso "Komunizmo manifestas
• Socializmas
• Komunizmas
• Marksistinė ekonomika