Marksistinė ekonomika: Marxo teorija apie vertę, išnaudojimą ir socializmą

Marksistinė ekonomika: Marxo darbo vertės teorija, išnaudojimo analizė ir socializmo kelias — gilus kapitalizmo kritikos ir proletariato kovos paaiškinimas.

Marksistinė ekonomika remiasi filosofo Karlo Markso ekonominėmis teorijomis. Markso požiūris siekia paaiškinti gamybos ir mainų kapitalizmo sąlygomis veikiančius „judėjimo dėsnius“ — t. y. kaip ir kodėl kapitalistinė ekonomika vystosi, generuoja akumuliaciją, krizes ir klasinį antagonizmą. Ši teorija buvo sukurta kaip kritika tuo metu dominuojančioms buržuazinėms ekonomikos teorijoms ir kaip analitinis įrankis darbininkų klasei (proletariatui) kovoti prieš esamą santvarką. Marksas tikėjo, kad proletariatas galiausiai galėtų nuversti kapitalizmą ir pakeisti jį socializmu, o vėliau — komunizmu, kur valstybė palaipsniui išnyktų, o gamtos ir socialiniai ištekliai būtų skirstomi „kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal galimybes“.

Prekės, vertė ir darbo vertės teorija

Marksistai remiasi darbo vertės teorija, kuri teigia, kad prekės vertę lemia jai pagaminti reikalingas darbas. Markso terminologijoje prekės vertė yra nustatoma kaip socialiai būtinas darbo laikas — vidutinis laikas, reikalingas prekei pagaminti esant vidutinėms gamybos sąlygoms visuomenėje. Ši idėja reiškia, kad individualus darbo pastangų kiekis nėra lemiamasis: svarbi yra visuomenės gamybos techninė ir socialinė organizacija.

Markso analizėje prekės turi du aspektus: vartojimo vertę (use-value) — nauda ar tinkamumas vartojimui, ir mainų vertę (exchange-value) — santykinę vertę rinkoje. Kapitalizme mainų vertė ir jos matas (pinigai) tampa dominuojančiu santykiu, o prekės kaip socialiniai santykiai gali įgyti „fetishistinę“ formą (prekių fetichizmas), kai santykiai tarp žmonių apsimeta santykiais tarp daiktų.

Darbo jėga, atlyginimas ir perteklinė vertė

Kapitalistų klasę (buržuaziją), t. y. tuos, kurie valdo gamybos priemones, Marksas vertino kaip klasę, kuri ekonominėje grandinėje atlieka kapitalo kaupimo funkciją. Pagal Markso analizę kapitalistai nesukuria pagrindinės vertės — ją kuria darbininkų klasė. Tačiau darbautojai negauna visos savo sukurto vertės; vietoje to kapitalistai iš jų išgauna perteklinę vertę.

Marksas skiriamuoju momentu aiškino, kad darbo užmokestį kapitalizmo sąlygomis lemia ne visa darbininko per tam tikrą laikotarpį sukurta vertė, o darbo jėgos (darbo gebėjimo) kaina kaip prekės. Darbo jėgos kaina priklauso nuo prekių ir paslaugų (maisto, drabužių, būsto, vaikų priežiūros, švietimo ir kt.) sąnaudų, reikalingų darbininkui ir jo šeimai išgyventi bei darbo jėgą reprodukuoti. Taigi kapitalistai moka už darbo jėgos atgaminimą, bet ne už visą darbo metu sukurtą vertę.

Perteklinė vertė — tai skirtumas tarp darbuotojo darbo metu sukurtos bendros vertės ir jo darbo jėgos kainos (gautų atlyginimų). Šis skirtumas yra neapmokamas darbas, kurį darbininkas atlieka kapitalistui; Marksas šį reiškinį vadino išnaudojimu. Išnaudojimo forma gali būti tiesioginis (ilgesnis darbo laikas negu būtinas gyvybiniam reprodukciniam laikui) arba santykinis (produktyvumo padidėjimas per technologijas ir organizavimą, kuris sumažina socialiai būtiną darbo laiką tam pačiam produktui, tuo pačiu sumažinant darbo jėgos kainos dalį).

Klasinė kova ir kapitalizmo prieštaros

Marksas teigė, kad dėl išskirtinių interesų skirtumų kapitalistų ir darbininkų klasės interesai yra priešingi ir nesuderinami. Iš to kyla klasinė kova, kurią Marksas laikė pagrindiniu istorijos varomuoju jėga. Jis prognozavo, kad ši kova palaipsniui sustiprės ir galiausiai virs revoliuciniu perkėlimu, kai darbininkų dauguma perims gamybos priemones ir pertvarkys visuomeninę gamybos organizaciją.

Marksas taip pat identifikavo kelias kapitalizmo vidines prieštaras, tarp kurių yra:

• tendencija kapitalo koncentracijai ir centralizacijai (mažesnis skaičius kapitalistų valdo didesnę dalį gamybos priemonių);
• tendencija pelningumo normos mažėti (Markso teigimu — ilguoju laikotarpiu gali kilti kapitalo pelningumo spaudimas, nors šis dėsnis yra sudėtingas ir aptariamas);
• perprodukcijos krizės — produkcijos negalėjimas realizuotis rinkoje dėl pirkėjų įsigyjimo galimybių apribojimo;
• alienacija — darbininkų atitrūkimas nuo savo darbo rezultato ir jo prasmės dėl darbo padalinimo ir darbo proceso pobūdžio.

Socializmas, valstybė ir komunizmas

Markso vizijoje socializmas yra pereinamasis etapas, kuriame darbininkų klasė perima politinę galią (kartais aptariama kaip „proletariato diktatūra“) ir viešai/ar kolektyviai kontroliuoja gamybos priemones. Tikslas — panaikinti kapitalistinį pelną ir išnaudojimą bei reorganizuoti ekonominę veiklą pagal planavimą ir socialinius poreikius. Socializmas pagal Marksą yra istorinis žingsnis link komunizmo, kur valstybė kaip represinė institucija netenka reikšmės ir galutinai išnyksta, o turtas bei valdymas tampa visuotinis ir kolektyvus. Tokioje visuomenėje, teoriškai, išnyktų klasinė struktūra, o paslaugos ir prekės būtų paskirstomos pagal poreikius.

Tolimesnės Marksistinės analizės kryptys ir kritika

Per daugiau nei šimtą metų po Markso mirties jo teorijos išsivystė ir pritaikytos įvairiais būdais. Yra atskiros ekonomikos šakos, vadinamos marksistine arba marksistine ekonomika, kurios gilina Marxo idėjas, modeliuoja kapitalizmo dinamines savybes (pvz., darbo pajamų ir pelno santykį, kapitalo akumuliaciją, ciklines krizes) ir lygina su empiriniais duomenimis. Viena vertus, daugelis ekonomistų ir istorikų pasisako, kad Marxo analizė geopolitinių, socialinių ir technologinių reiškinių atžvilgiu išlieka aktuali; kita vertus, jo išvados ir tam tikri teiginiai (pvz., paprastas darbo vertės aiškinimas arba tam tikri dėsniai) sulaukė kritikos ir alternatyvių modelių (neoklasikinės ekonomikos, marginalizmo, heterodoksinių šakų).

Kritiškai vertinama ir praktinė socializmo įgyvendinimo patirtis XX amžiuje: revoliucijos, valstybės centralizacija ir planinė ekonomika skirtingose šalyse davė mišrius rezultatus, todėl diskusija apie tai, kaip realizuoti socialinį teisingumą, išvengiant autoritarizmo ir ekonominio neefektyvumo, tebėra gyva.

Išvados

Marksistinė ekonomika — tai plati teorinė sistema, kurioje pagrindinis dėmesys kreipiamas į darbo vaidmenį vertės kūrime, klasinių interesų konfliktą ir kapitalizmo vidines prieštaras. Markso analizė suteikia konceptualų instrumentarijų norint suprasti, kodėl kapitalizmas gamina tiek materialinę gausą, tiek socialines nelygybes, ir kodėl tai veda prie konfliktų bei destabilizacijos. Kartu tai yra atviros diskusijos objektas: tiek teoriškai (darbo vertės reikšmė, pelno dėsniai), tiek istoriškai (socialistinių eksperimentų patirtys) — ir šiandien markistinė kritika išlieka viena iš svarbių priemonių analizuojant XXI a. kapitalizmą.

Klausimai ir atsakymai

Kas yra marksistinė ekonomika?

K: Kam Marksas norėjo, kad šis įrankis būtų naudojamas?

K: Ką teigia darbo vertės teorija?

Paieška pagal raidę