Prekė ekonomikoje: apibrėžimas, rūšys ir skirtumai nuo paslaugų

Sužinokite, kas yra prekė ekonomikoje: apibrėžimas, prekių rūšys, nemokamos prekės ir pagrindiniai skirtumai tarp prekių ir paslaugų — aiškiai ir suprantamai.

Prekė ekonomikoje – tai bet koks daiktas arba produktas (gamybos veiksnys), turintis naudingumą ir galintis būti objektyviai parduodamas ar keičiama rinkoje. Prekė dažniausiai suvokiama kaip materialus, apčiuopiamas objektas, tačiau teisė ar galimybė naudotis tam tikru ištekliais taip pat gali būti laikoma preke.

Kai kurie daiktai, kurių vartotojai negali tiesiogiai naudoti (pavyzdžiui, biuro pastatas ar kapitalinė įranga), taip pat priskiriami prekėms, nes jie turi naudos ir turi ekonominę vertę. Ekonominėje vartosenoje žodis „prekė“ nereiškia moralinės vertės – prekė gali būti ir nepageidautina ar kenksminga, bet turinti rinkos vertę.

Jei daiktas ar paslauga parduodami už teigiamą kainą, tai jie laikomi prekėmis, nes pirkėjo požiūriu jų naudingumas yra vertingesnis už sumokėtus pinigus. Kai kurie ištekliai yra gausūs ir nemokami (pvz., oras) — tokiems terminams vartojama sąvoka nemokamos prekės, tačiau praktiškai dauguma ekonomikos prekių yra ribotos ir reikalauja išteklių gamybai

Prekės samprata makro- ir mikroekonomikoje

Makroekonomikoje ir apskaitoje prekė dažnai priešpriešinama paslaugai. Šioje perspektyvoje prekė apibrėžiama kaip fizinis produktas, kurį galima pristatyti pirkėjui, o paslauga – tai veiksmas arba procesas, suteikiantis naudą. Bendresnė sąvoka, apjungiant abi kategorijas, kartais vadinama „prekės“ (goods) plačiąja prasme. Mikroekonomikoje terminas „prekė“ dažnai vartojamas plačiau ir apima tiek materialius produktus, tiek tam tikrus mainomus naudos vienetus.

Prekių rūšys

Prekes galima klasifikuoti pagal įvairius kriterijus. Svarbiausios grupės:

• Pagal prieinamumą ir konkurenciją (ekskliuzyvumas ir rivalystė):
  • Privatūs (konkurenciniai ir išskiriami) – pvz., maistas, drabužiai;
  • Viešieji (nekonkurenciniai ir neišskiriami) – pvz., nacionalinė gynyba, oro kokybė;
  • Bendro naudojimo ištekliai (rivalūs, bet neišskiriami) – pvz., žuvų ištekliai;
  • Klubinės prekės (nei rivalūs, bet išskiriami) – pvz., prenumeratos, uždaros paslaugos.
• Pagal paskirtį:
  • Vartojimo prekės (consumer goods) – skirti galutiniam vartojimui;
  • Kapitalinės prekės (capital goods) – naudojamos gamybai (pvz., staklės, pastatai);
  • Tarpinės prekės (intermediate goods) – naudojamos gaminių gamyboje.
• Pagal trukmę:
  • Tvirtosios/paslaugų trukmė (durable goods) – ilgai tarnaujančios prekės (baldai, automobiliai);
  • Nedidelės trukmės (nondurable goods) – greitai suvartojamos (maistas, popierius);
  • Paslaugos – neturi materialios formos.
• Pagal rinkodarą / vartotojo poreikį:
  • Kasdienio poreikio prekės (convenience goods);
  • Prekės, kurias palygina pirkėjai (shopping goods);
  • Ypatingos prekės (specialty goods) – kurias pirkėjai aktyviai ieško.

Skirtumai tarp prekių ir paslaugų

Pagrindiniai skirtumai:

• Apčiuopiamumas: prekė – materialus objektas; paslauga – nematerialus veiksmas.
• Savininkystės perdavimas: perkant prekę paprastai vyksta nuosavybės perdavimas; paslaugos atveju dažnai perduodama teisė į paslaugos atlikimą, o ne daiktas.
• Sandėliavimas: prekes galima kaupti atsargas; daug paslaugų sandėliuoti neįmanoma arba tai sudėtinga.
• Gamybos ir vartojimo laiko suderinimas: prekes dažnai gamina ir vėliau parduoda; paslaugos dažnai teikiamos tuo pačiu metu, kai suvartojamos.
• Standartizacija: prekės dažnai vienodesnės ir lengviau standartizuojamos; paslaugos yra heterogeniškesnės ir priklauso nuo teikėjo bei sąlygų.
• Kokybės vertinimas: prekių kokybę galima įvertinti prieš pirkimą; paslaugų kokybę dažnai įvertinama tik po jų suteikimo.

Ekonominė reikšmė ir pavyzdžiai

Prekės sudaro didžiąją dalį materialiosios gamybos ir prekybos. Jos yra pagrindinis ekonominio mainų objektas, o kainos ir pasiūlos-paklausos dėsniai lemia, kaip prekės paskirstomos rinkoje. Pavyzdžiui:

• Maisto produktai – tipinės vartojimo prekės.
• Gamybinė įranga ir pastatai – kapitalinės prekės, investicijos į gamybos pajėgumus.
• Nemokamos prekės, pvz., grynas oras – turi mažą arba jokį rinkos kainos mechanizmą, todėl sprendžiant jų valdymą įsijungia viešosios politikos aspektai.

Santrauka

Prekė ekonomikoje – tai naudingas, dažniausiai materialus produktas, kurio pirkimas ir pardavimas remiasi vertės ir naudingumo keitimu. Prekės klasifikuojamos pagal daugelį požymių (privatumas, trukmė, paskirtis ir kt.), ir jos skiriasi nuo paslaugų esminiais bruožais, tokiais kaip apčiuopiamumas, sandėliavimas arba nuosavybės perdavimas. Makroekonomikoje ir apskaitoje prekė dažnai priešpriešinama paslaugai, o mikroekonomikoje sąvoka „prekė“ kartais vartojama platesne prasme.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra gėris ekonomikoje?

K: Ar prekė laikoma preke?

K: Ar prekės visada yra moraliai teisingos?

K: Kas yra laisvosios ir bendrosios prekės?

K: Kaip makroekonomikoje ir apskaitoje apibrėžiama gėrybė?

K: Kaip mikroekonomikoje vartojama sąvoka "prekė"?

Paieška pagal raidę