Laisvos prekės ekonomikoje: apibrėžimas, tipai ir pavyzdžiai

Sužinokite, kas yra laisvos prekės ekonomikoje – apibrėžimas, tipai (oras, šalutiniai produktai, intelektas) ir aiškūs pavyzdžiai.

Laisva prekė ekonomikoje reiškia prekę, kurią galima įsigyti be gamybos, todėl jos netrūksta. Tokios prekės pasižymi tuo, kad jų vartojimas nekelia kainos — marginalinės sąnaudos vartotojui yra nulės — ir visuomenė patiria nulines alternatyviąsias sąnaudas jas vartojant. Svarbu atskirti ekonominę laisvą prekę nuo prekės, kuri tiesiog parduodama nemokamai dėl rinkodaros ar kitų priežasčių.

Pavyzdys: parduotuvė, vykdydama akciją, gali nemokamai išdalinti savo prekių atsargas. Tačiau šių prekių pagaminimas ir atgabenimas į parduotuvę reikalavo išteklių ir darbo — tad ekonomine prasme tai nėra laisva prekė, o tiesiog prekė, kurios kaina trumpam nustatyta kaip nulinė.

Tipai

• Gamtoje itin gausūs ištekliai, kurių kiekis toks didelis, kad praktiškai kiekvienas gali jų naudotis neribotai. Pavyzdys – oras, kuriuo kvėpuojame.
• Bendrai gaminami arba šalutiniai ištekliai – nemokamos prekės, kurios atsiranda kaip vertingesnio produkto gamybos šalutinis produktas. Pavyzdžiui, gamyklų ir namų ūkių atliekos, pakuotės ar kitos išmestinės medžiagos kartais gali būti laikomos laisvaisiais ištekliais (jei jų gausu ir jos nemokamai prieinamos).
• Idėjos, informacija ir skaitmeninis turinys, kuriuos galima kopijuoti beveik be papildomų sąnaudų. Jei kažkas sukuria programinę įrangą, tinklalapį ar kitą skaitmeninį produktą, jo dauginti beveik neriboja fiziniai ištekliai — kopijos gali būti gaminamos už labai mažas marginalines sąnaudas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pradinis kūrimas reikalavo laiko, įgūdžių ir kitų išteklių.

Intelektinė nuosavybė ir teisėtas ribojimas

Intelektinės nuosavybės teisės kartais paverčia ekonomine prasme laisvas prekes į teisiškai ribojamas. Nors skaitmeninis ar idėjinis produktas gali būti ekonominė laisva prekė po sukūrimo (nes kopijavimo sąnaudos artimos nuliui), jo sukūrimas reikalavo retų išteklių – talentų, laiko, investicijų. Todėl įstatymai, tokie kaip autorių teisės ir patentai, suteikia kūrėjams išskirtines teises ir galimybę gauti atlygį, skatinant naujų produktų atsiradimą.

Skirtumas tarp laisvų prekių ir viešųjų prekių

Reikia atskirti laisvą prekę nuo viešosios prekės. Viešosios prekės yra non-excludable (neįmanoma ar sunku atskirti vartotojus) ir non-rivalrous (vartojimas vieno žmogaus sumažina kitų galimybes mažai arba visiškai), bet jos gali būti ribotos – pavyzdžiui, nemokami muzikos įrašai internete yra vieši ir dažnai turi žemas kopijavimo sąnaudas, bet kai kurios viešos paslaugos (pvz., viešos parkavimo vietos) yra ribotos ir gali „užsipildyti“. Laisva prekė reiškia visišką trūkumo nebuvimą; viešoji prekė gali būti nebrangi naudoti, bet vis tiek ribota arba reikalauti priežiūros.

Ekonominės pasekmės ir politikos klausimai

Jei prekė yra tikrai laisva (neribotas kiekis ir nulės alternatyvios sąnaudos), rinka paprastai jos nekainuoja ir nebūna suinteresuota ją tiekti, nes nėra galimybės užsidirbti parduodant. Tokiu atveju valdymas gali priklausyti nuo teisės aktų, savivaldos arba paprasčiausiai natūralių sąlygų. Taip pat egzistuoja priešingas reiškinys – tragedija bendrystėje (tragedy of the commons): kai išteklius atrodo laisvas, bet iš tikrųjų yra ribotas (pvz., žvejyba atviroje jūroje), pernaudojimas gali sukelti išeikvojimą. Tokiais atvejais būtini reguliavimas, kvotos, mokesčiai arba savivaldos susitarimai, kad būtų apsaugotas išteklius.

Be to, kad paskatintų kūrimą ir inovacijas, politikos priemonės (autorių teisės, patentai, subsidijos) gali būti naudojamos siekiant kompensuoti kūrėjams jų įdėtas pastangas ir investicijas ten, kur rinkos mechanizmai vien tik negali užtikrinti tinkamo pasiūlos arba kokybės lygio.

Ateities vizijos

Daugelis futuristų teigia, kad pažangios nanotechnologijos, leidžiančios automatiškai konvertuoti medžiagas į kitas medžiagas vienodos masės atžvilgiu, teoriškai galėtų sumažinti daugumos materialinių prekių retumą ir paversti jas praktiškai nemokamomis. Tačiau tai yra spekuliatyvi idėja: net jei žaliavos būtų lengvai transformuojamos, vis tiek išliktų energijos reikalavimai, infrastruktūros poreikiai, žinių bei organizavimo kaštai, taip pat socialiniai ir teisiniai apribojimai. Todėl net ateityje visiškai atsisakyti ekonomikos, grindžiamos retumu, gali būti sudėtinga.

Apibendrinant: laisvos prekės ekonomikoje yra tos prekės, kurių pasiūla neribojama ir kurių vartojimas nekelia alternatyvių sąnaudų. Praktikoje tokios prekės yra gana retos, o daugeliui prekių net ir esant žemoms kopijavimo sąnaudoms būtinos institucijos ir reguliavimas, kad būtų užtikrintas kūrėjų skatinimas, išteklių tvarumas ir visuomenės gerovė.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas ekonomikoje yra laisvoji prekė?

K: Ar ekonominiu požiūriu nemokamai dalijama prekė būtinai yra laisvoji prekė?

K: Kokios yra trys pagrindinės nemokamų prekių rūšys?

K: Kaip intelektinės nuosavybės įstatymai veikia "laisvosios" prekės sąvoką?

Klausimas: Dėl ko visos prekės galėtų tapti iš esmės "nemokamos"?

Klausimas: Ar yra kokių nors apribojimų šiai potencialiai technologijai, dėl kurios visos prekės taptų iš esmės "nemokamos"?

Paieška pagal raidę