Antonio Vivaldi (gimė 1678 m. kovo 4 d. Venecijoje, mirė 1741 m. liepos 28 d. Vienoje) - italų kompozitorius. Jis buvo svarbiausias baroko laikotarpio pabaigos Italijos kompozitorius.
Vivaldis parašė daugiau kaip 400 koncertų įvairiems instrumentams, ypač smuikui. Išliko 21 jo operos, įskaitant pirmąją ir paskutinę, partitūros. Populiariausias jo kūrinys - keturių koncertų smuikui grupė, vadinama "Keturiais metų laikais". Kiekvienas koncertas apibūdina vieną metų laiką: Koncertuose vaizduojami pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Manoma, kad jis yra ritornello formos išradėjas. Jis labai išgarsėjo savo kūriniais piccolo, pavyzdžiui, "Il gardellino".
Trumpa biografija
Antonio Vivaldi gimė Venecijoje 1678 m. jėzuitų šeimoje; dėl rausvų plaukų ir kunigystės dažnai vadintas Il Prete Rosso („raudonasis kunigas“). Jis buvo įšventintas kunigu, bet dėl sveikatos problemų aktyvaus kunigo tarnavimo beveik nevykdė — daug laiko skyrė pašaliniam darbui: kompozicijai, koncertams ir pedagogikai. Ilgą laiką Vivaldis dirbo Ospedale della Pietà (viename iš Venecijos vaikų namų ir muzikos institutų), kur mokė ir vedė orkestrą, sudarytą iš našlaičių mergaičių. Ten jis sukūrė daug koncertų, skirtų smuikui ir kameriniam orkestrui.
Kūryba ir stilius
Vivaldi yra žinomas dėl savo gausios koncertų produkcijos — autoriaus palikime yra šimtai kūrinių įvairiems instrumentams. Jo muzika pasižymi energingomis melodijomis, ryškiu ritmu ir aiškia forma. Vivaldis populiarino ir tobulino ritornello formą — tai struktūra, kurioje tarp viso orkestro ritornello (grąžinamo motyvo) epizodų pasirodo solistų partijos. Tokia kaita sukuria kontrastą ir judesį, todėl muzika tampa dinamiška ir vaizdinga.
"Keturi metų laikai" (Le quattro stagioni)
„Keturi metų laikai“ yra dalis Op. 8 rinkinio, pavadinto Il cimento dell'armonia e dell'inventione, publikuoto 1725 m. Kiekvienas iš keturių koncertų atitinka vieną metų laiką ir yra parašytas programine prasme — Vivaldis kartu su muzika pateikė trumpus sonetus, apibūdinančius konkrečias gamtos scenas (pvz., paukščių čiulbėjimą, audrą, poilsio laikus derliaus nuėmimui). Šie sonetai padeda interpretuoti muziką ir yra vieni ankstyvųjų pavyzdžių, kai instrumentinė muzika tiesiogiai siejama su vaizdiniu pasakojimu.
Koncertuose Vivaldis taiko kontrastus tarp solisto ir orkestro, imitacijas bei rytminius modelius, kad perteiktų gamtos garsus — vėjo šuorus, lietų, žingsnius ant ledo ar būsenoje sklindančius šventinius šūvius. Dėl aiškios idėjos ir išraiškingumo „Keturi metų laikai“ tapo vienu labiausiai atpažįstamų ir dažnai atliekamų baroko kūrinių.
Poveikis ir palikimas
- Johann Sebastian Bach transkribavo kelis Vivaldi koncertus savo vargonams ar klavesinui — tai rodo Vivaldi įtaką kitų kompozitorių kūrybai.
- Po mirties Vivaldis ilgą laiką buvo užmirštas, bet XX a. pradžioje ir viduryje jis buvo „atrastas iš naujo“, ypač vykstant baroko muzikos atgaivinimo judėjimui. Nuo to laiko jo kūriniai tapo repertuaro dalimi visame pasaulyje.
- Vivaldi prisidėjo prie instrumentinės muzikos plėtros: jo koncertai padėjo formuotis solo koncertų tradicijai, o ritornello principas tapo standartu vėlesniuose baroko kūriniuose.
Keletas žinomiausių kūrinių
- Le quattro stagioni (Keturi metų laikai) — smuiko koncertų ciklas;
- Dažnas smuiko koncertų ir violos da gamba koncertų rinkinys;
- Operos — išliko apie 21 partitūra;
- Daug koncertų orkestrui ir kamerinių ansamblių kūrinių.
Vivaldi meninė kalba — tiesioginė, aistringa ir vaizdinga — lėmė, kad net po ilgo pamiršimo jis vėl tapo itin mylimu kompozitoriumi. Jo muzikos energija ir aiškios dramaturginės formos padaro ją lengvai suprantama ir prieinama įvairaus amžiaus klausytojams.
