Velnias (šėtonas): reikšmė, kilmė ir vaidmuo religijose

Velnias (šėtonas): sužinokite apie jo kilmę, reikšmę ir vaidmenį religijose — nuo Liuciferio legendos iki demonų, simbolikos ir kultūrinių atvaizdų.

Kai kuriose religijose velnias yra piktoji dvasia arba antgamtinė būtybė, kuri stengiasi sukelti žmonėms problemų ir atitolinti juos nuo Dievo. Kai kurie žmonės taip pat vartoja žodžius "velnias" arba "šėtonas" galingiausiam velniui įvardyti. Žodis "velnias" kilęs iš graikiško žodžio "diabolos", kuris reiškia "tas, kuris meluoja, kad tau pakenktų". ("Diabolos" išvertus į anglų kalbą reiškia "šmeižikas".) Naujajame Testamente "diabolos" vartojamas kaip Šėtono pavadinimas, todėl "Velnias" anglų kalboje tapo dar vienu Šėtono pavadinimu.

Senajame Testamente kalbama apie gyvatę ir Šaitaną, kurie gali būti du skirtingi personažai. "Šaitanas" hebrajų kalba reiškia "priešininką", priešą ar oponentą. Šaitanas Korane taip pat vartojamas žodis, reiškiantis velnią, kuris dažnai pasirodo gyvūno pavidalu ir bando priversti žmones elgtis neteisingai.

Krikščionybėje velnias iš pradžių buvo dangaus angelas Liuciferis. Tačiau jis atsisakė mylėti žmones taip, kaip jo tėvas Dievas, kaip jam buvo liepta, todėl sukilo prieš dangų. Po sunkios kovos jis buvo nugalėtas ir išmestas iš dangaus. Kai kurie kiti jam padėję angelai taip pat buvo išmesti.

Po to, kai velnias buvo išmestas iš dangaus, jis ėmė daryti blogus dalykus žemėje. Jis nori, kad žmonės garbintų jį, o ne Dievą. Kartais jis bando apgauti žmones, duodamas jiems melagingus pažadus.

Kiti angelai, išmesti iš dangaus, tapo piktosiomis dvasiomis, vadinamomis demonais. Jos paklūsta velniui ir padeda jam daryti blogus dalykus.

Apreiškimo knygoje sakoma, kad Dievas nubaus velnią ir jo demonus įmesdamas juos į pragare degantį ugnies ežerą. Tai įvyks ateityje.

Dailininkai piešia velnio paveikslus, kuriuose jis vaizduojamas bjaurus ir piktas. Tačiau niekas nežino, kaip jis gali atrodyti. Paprastai jis yra dvasia, kurios niekas nemato, tačiau, norėdamas apgauti žmones, jis gali apsimesti tikru žmogumi. Daugelyje šiuolaikinių velnio atvaizdų jis vaizduojamas kaip raudona į žmogų panaši būtybė su ragais ir smailia uodega, nešanti raudoną šakę arba trišakį.

Ne visos religijos tiki velniu. Pavyzdžiui, kai kurios budizmo atmainos netiki velniu. Wicca religijoje velnio ir demonų sąvoka taip pat atmetama vien dėl to, kad pagal wicca tradiciją kūrybinė energija nėra nei teigiama, nei neigiama. Pasak vikanų: "Mes esame tie, kurie naudojame šią energiją gėriui arba blogiui. Todėl už šio veiksmo pasekmes esame atsakingi tik mes, o ne pikta antgamtinė būtybė". Wiccos raguotasis dievas Cernunnosas buvo painiojamas su krikščionių velniu, nes turėjo ragus (senovėje, atsižvelgiant į tai, kad ragai buvo faliniai, jie buvo siejami su vyriškumu (vaisingumu)), ir netrukus tapo senovės Europos religijų simboliais. Jis buvo garbinamas pagoniškose religijose dar prieš krikščionybei atkeliaujant į Europą ir Britų salas. Daugelis satanistų tiki velniu arba šėtonu tik kaip metafora, o ne kaip realia būtybe ar asmeniu. Bahajų tikėjime tikima, kad velnias kaip piktavališka, antgamtinė būtybė neegzistuoja. Vis dėlto šie terminai pasitaiko bahajų raštuose, kur jie vietoj to vartojami kaip žemesnės žmogaus prigimties metaforos.

Reikšmė ir etimologija

Velnias dažnai suvokiamas kaip blogio personifikacija arba pagundų ir apgavysčių įsikūnijimas. Etymologiškai, kaip minima aukščiau, žodis siejamas su graikišku terminu "diabolos" — šmeižiku ar kaltintoju — o hebrėjų šaitanas reiškia „priešininką“ arba „akcinį oponentą“. Šios kilmės atspindi skirtingus veidus: nuo teisinio priešo iki melo ir apgaulės simbolio.

Velnio vaidmuo pagrindinėse religijose

Krikščionybė: tradicinė doktrina vaizduoja velnią kaip nuolaužą dangaus būtybę (Liuciferį), sukilusią prieš Dievą, tapusią pagundos šaltiniu ir blogio galva. Naujajame Testamente velnias dažnai pristatomas kaip pagundų siųsėjas, melagis ir kaltintojas; Apreiškimo knygoje jam priskiriama galutinė bausmė.

Judėjimas ir Senasis Testamentas: tekstuose velnias gali būti pristatomas ne kaip visagalis blogio įsikūnijimas, o kaip dievo tarnaujantis ar leidžiamas priešininkas, kuris išbandinėja žmones.

Islamas: Koranas vartoja panašų konceptą — Šaitanas (Iblis) yra būtybė, kuri stengiasi klaidinti žmones ir atitolinti juos nuo teisingo kelio.

Folkloras, menas ir simbolika

Per šimtmečius velnio atvaizdas kito pagal kultūrinius poreikius: nuo slibino ar gyvatės iki žmogaus su ragais, uodega ir tridentu. Šie elementai (ragai, uodega, tridentas) tapo vizualiniais sutartiniais simboliais, perteikiančiais piktumą, nedorą seksualumą ar laukinę gamtiškumą. Kaip minėta, tokie ženklai kaip ragai kartais buvo perimti iš senesnių dievybių, pavyzdžiui, Cernunnoso, ir vėliau klaidingai siejami su „velniškais“ bruožais.

Demonai ir piktybinės dvasios

Tradicijoje demonai dažnai laikomi nukritusių angelų arba atskiromis pikto pobūdžio dvasiomis, veikiančiomis kartu su velniu. Jų vaidmuo bei pobūdis labai skiriasi pagal religines ir tautosakas tradicijas: kai kur jie yra aktyvūs pagundų skleidėjai, kitur — simboliniai asmenybės ar moralės trūkumų atspindžiai.

Šiuolaikinės interpretacijos ir kultūrinė reikšmė

Šiuolaikiniame mąstyme velnias dažnai interpretuojamas ne kaip reali būtybė, o kaip metafora arba psichologinis-filosofinis simbolis. Kai kurie satanistai ir kiti modernūs judėjimai velnią laiko archetipu laisvei, maištui ar individui, o ne piktu padaru. Bahajų ir dalies Wicca tradicijų požiūris taip pat linkęs atmesti velnio kaip konkrečios antgamtinės asmenybės idėją ir suprasti jį kaip žmogaus prigimties ar moralinių sprendimų simbolį.

Teologiniai ir kultūriniai skirtumai

• Vieni tikėjimai mato velnią kaip realią antgamtinę būtybę, aktyviai kovoja su žmonėmis dėl jų sielų.
• Kiti traktuoja velnią kaip pasakų, mitų ir literatūros figūrą, kuri padeda apibūdinti blogio priežastis ir pasekmes.
• Daugelis filozofinių ir psichologinių požiūrių velnią naudoja kaip metaforą vidiniams troškimams, neigiamiems impulsams ar socialiniams blogiams.

Išvados ir praktiniai pastebėjimai

Velnio samprata yra daugiasluoksnė ir labai priklauso nuo istorinio ir kultūrinio konteksto. Svarbu atkreipti dėmesį, kad net ir tradiciniuose tekstuose (pvz., Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Koranas) yra skirtingų nuostatų ir interpretacijų. Šiuolaikinėse religijose ir dvasinėse praktikose velnio idėja dažnai yra persvarstoma — kartais ji išlaikoma kaip tikras priešas, kartais interpretuojama kaip metafora žmogiškam silpnumui arba socialiniams blogiams. Skaitytojui reiškia atsižvelgti į konkrečios tradicijos kontekstą ir neskubėti apibendrinti vienos sampratos kaip universalaus tiesos atspindžio.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra velnias?

K: Iš kur kilęs žodis "velnias"?

K: Kaip šėtonas vadinamas Naujajame Testamente?

K: Ar Senajame Testamente yra įvairių personažų, susijusių su blogiu?

Klausimas: Kaip šajanas pasireiškia kitose religijose?

K: Kas iš pradžių buvo Liuciferis pagal krikščionybę?

Paieška pagal raidę