Šmeižtas (difamacija): kas tai, pavyzdžiai ir teisinė atsakomybė
Sužinokite, kas yra šmeižtas (difamacija), praktiniai pavyzdžiai, kaip atskirti nuo nuomonės ir kokia teisinė atsakomybė laukia už žodžius ar raštą.
Šmeižtas – tai pasakymas arba parašymas apie kitą asmenį, kuris kenkia jo reputacijai. Dažniausiai vartojant žodį šmeižtas turima omenyje tokie teiginiai, kurie neatitinka tikrovės ir todėl gali būti neteisėti. Teiginys, kuris žaloja žmogaus ar organizacijos gerą vardą ir nėra tikras, vadinamas šmeižikišku.
Kas laikoma šmeižtu?
Norint, kad teiginys būtų priskirtas šmeižtui, paprastai turi būti keli požymiai:
- teiginys pateikiamas kaip faktas, o ne kaip nuomonė;
- teiginys yra klaidingas arba tokio pobūdžio, kad gali būti suprantamas kaip teiginys apie faktus;
- teiginys paskelbtas tretiesiems asmenims (pvz., viešai internete, laikraštyje, draugų rate);
- teiginys padaro žalą asmens reputacijai, garbei ar orumui.
Pavyzdžiui, sakymas „Ponas Jonesas yra piktas“ neturėtų būti traktuojamas kaip šmeižtas, nes tai yra subjektyvi nuomonė. Tačiau teiginys „Ponas Džounsas vagia saldainius iš vaikų“ būtų šmeižikiškas, jei jis neatitinka tikrovės, nes toks teiginys pateiktas kaip faktas, o ne nuomonė.
Rašytinis ir žodinis šmeižtas
Jei šmeižikiškas teiginys yra užrašytas, paskelbtas internete, laikraštyje ar knygoje, dažnai vartojamas terminas rašytinis šmeižtas (angl. libel). Jei tas pats teiginys ištariamas žodžiu, jis vadinamas žodiniu šmeižtu (angl. slander). Abu atvejai gali sukelti teisines pasekmes, ypač jei informacija paskleista plačiai arba padaryta didelė žala.
Teisinė atsakomybė ir pasekmės
Asmuo, tapęs šmeižto auka, gali imtis įvairių teisinių veiksmų. Vienos galimos pasekmės:
- Civilinė atsakomybė: nukentėjęs asmuo gali paduoti į teismą ir reikalauti žalos atlyginimo, viešo atsiprašymo ar pareikalauti paneigimo/pakeitimo;
- Baudžiamoji atsakomybė: kai kuriais atvejais šmeižtas gali būti traktuojamas kaip nusikalstama veika ir už jį gali būti taikomos baudžiamosios sankcijos (tai priklauso nuo šalies teisinio reguliavimo ir konkrečių aplinkybių);
- Administracinės priemonės: viešosios paskalos ar pareiškimai gali būti uždrausti arba ištrinti socialinių tinklų ar kitų platformų pagal jų taisykles.
Gynybos ir išimtys
Yra kelios dažniausiai taikomos gynybos priemonės nuo kaltinimų dėl šmeižto:
- Tiesos įrodymas: jeigu teiginio autorius gali įrodyti, kad teiginys atitinka tikrovę, tai dažnai yra stipri gynyba;
- Nuomonė: aiškiai pažymėtas asmeninis vertinimas ar interpretacija, o ne fakto deklaravimas;
- Viešasis interesas: informacija, kurią pateikta siekiant informuoti visuomenę apie svarbius dalykus, kartais gali būti laikoma pateisinama, jei pateikiama atsakingai;
- Privilegijuoti pareiškimai: tam tikri pareiškimai oficialiame kontekste (pvz., teismo posėdyje ar seimo posėdyje) gali turėti apsaugas nuo civilinės atsakomybės.
Šmeižtas internete ir socialiniuose tinkluose
Skaitmeniniame amžiuje šmeižtas dažnai pasireiškia per socialinius tinklus, komentarus ar tinklaraščius. Internetu paskleistas netikras teiginys gali labai greitai paplisti ir padaryti didelę žalą, todėl:
- platformos dažnai turi galimybes pašalinti turinį ar užblokuoti paskyras pagal savo taisykles;
- klaidingos informacijos skleidėjas gali būti patrauktas tiek civilinei, tiek (esant pagrindui) baudžiamajai atsakomybei;
- asmenys turėtų saugoti įrodymus (ekrano nuotraukas, nuorodas, pranešimų kopijas) dėl galimų teisinių veiksmų.
Praktiniai patarimai nukentėjusiems ir kalbantiesiems
- Jei manote, kad tapote šmeižto auka, užfiksuokite įrodymus (ekrano nuotraukas, publikacijos kopijas, liudytojus) ir kreipkitės į teisininką.
- Prieš skelbiant apie kitus, patikrinkite informaciją iš patikimų šaltinių. Žurnalistams ir redakcijoms svarbu taikyti patikros standartus ir suteikti galimybę atsakyti.
- Norint išvengti šmeižto kaltinimų, savo vertinimus aiškiai atskirkite nuo faktų (pvz., naudokite formuluotes „mano nuomone“, „manau“).
- Dažnai geriausias sprendimas yra kreiptis dėl viešo paneigimo ar atsiprašymo prieš skundžiant teisme – tai gali sutaupyti laiko ir lėšų.
Reikėtų atminti, kad šmeižtas yra viena iš patyčių priemonių, todėl jo pasekmės gali būti ne tik teisinės, bet ir psichologinės ar socialinės. Tiek asmenys, tiek organizacijos turi atsakingai elgtis su informacija ir gerbti kitų žmonių reputaciją.
Šmeižto įstatymai
Šmeižtą reglamentuojantys įstatymai ne visose šalyse yra vienodi. Daugumoje šalių tai yra civilinis deliktas. Kai kuriose šalyse tai yra nusikaltimas. Daugelyje šalių įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, teigiančiam, kad kas nors jį šmeižia. Tai reiškia, kad jis turi įrodyti, jog tai, kas apie jį buvo pasakyta, yra netiesa. Tačiau Anglijoje yra atvirkščiai. Jei kas nors teigia, kad teiginys yra šmeižtas, teiginį paskelbęs asmuo turi įrodyti, kad teiginys yra teisingas.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra šmeižtas?
A: Šmeižtas yra tada, kai kas nors apie kitą asmenį pasako ar parašo ką nors, kas kenkia jo reputacijai.
K: Ar šmeižtas prieštarauja įstatymams?
A: Taip, šmeižtas prieštarauja įstatymams.
K: Kas yra šmeižikiškas teiginys?
A: Šmeižikiškas teiginys yra toks, kuris pretenduoja į faktą, o ne į nuomonę ir neatitinka tikrovės.
K: Ar nuomonė gali būti šmeižikiška?
Atsakymas: Ne, nuomonė negali būti šmeižikiška, nes tai yra asmeninis įsitikinimas.
K: Kas yra šmeižtas?
A: Šmeižtas - tai šmeižikiškas teiginys, parašytas, pavyzdžiui, knygoje ar laikraštyje.
K: Kas yra šmeižtas?
A: Šmeižtas yra šmeižikiškas teiginys, kuris išsakomas garsiai.
K: Ar asmuo gali pateikti ieškinį dėl šmeižto?
A: Taip, asmuo, kuris tapo šmeižto auka, gali paduoti į teismą asmenį, kuris tai parašė arba pasakė.
Ieškoti