Kolumbijos apygardos balsavimo teisių pataisa buvo siūloma Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisa, pagal kurią Kolumbijos apygardai būtų suteiktas visiškas atstovavimas Jungtinių Valstijų Kongrese, visiškas atstovavimas Rinkikų kolegijos sistemoje ir visiškas dalyvavimas Konstitucijos keitimo procese. Ją 1978 m. rugpjūčio 22 d. pasiūlė Kongresas. Iki jos galiojimo pabaigos 1985 m. rugpjūčio 22 d. ją ratifikavo tik 16 valstijų. Trūko 22 ratifikacijų iki reikiamų 38, kad siūloma pataisa būtų priimta.

Ko būtų suteikusi pataisa

Pataisa numatė, kad Kolumbijos apygarda būtų traktuojama kaip valstybė, kai kalbama apie atstovavimą federalinėse institucijose. Praktiniu požiūriu tai reikštų:

  • Pilną atstovavimą Kongrese – teisę turėti du senatorius ir atstovų Kameroje pagal gyventojų skaičių, tokį pat statusą, kokį turi valstijos.
  • Pilną dalyvavimą Rinkikų kolegijoje – teisę skirti rinkikus pagal skaičių, kurį apygarda turėtų, jei ji būtų valstija (tai būtų žymiai daugiau nei pagal 1961 m. 23‑iąją pataisą suteikti trys rinkikai).
  • Pilną teisę dalyvauti Konstitucijos keitimo procese – galimybę dalyvauti naujų pataisų ratifikacijoje ir kituose procesuose, kur lemiamą balsą turi valstijos.

Istorinis ir teisinis kontekstas

Iki 1961 m. gyvenantys Kolumbijos apygardoje gavo ribotą rinkimų teisę prezidento rinkimuose per 23‑iąją Konstitucijos pataisą, pagal kurią apygarda turi rinkikų skaičių, ne didesnį nei mažiausiai apgyvendinta valstija (šiuo metu tai trys rinkikai). Tačiau apygarda neturi senatorių, o jos atstovas Atstovų rūmuose yra delegatas be pilnų balsavimo teisių. Siūlyta 1978 m. pataisa buvo bandymas suteikti pilną federalinį atstovavimą Konstitucijos lygiu.

Priežastys ir prieštaravimai

Pataisos šalininkai argumentavo, kad Kolumbijos apygardos gyventojai moka mokesčius ir dalyvauja visuomeniniame gyvenime, todėl turi turėti pilną atstovavimą („no taxation without representation“ principas). Kritikai kėlė kelis argumentus prieš:

  • Konstituciniai ir federaliniai klausimai dėl valstijų teisės ir įgaliojimų: dalis politikų laikė, kad tokie pakeitimai keistų federacinės struktūros pusiausvyrą.
  • Politinis prieštaravimas: manyta, kad pilnas atstovavimas suteiktų politinę naudą vienai partijai dėl Kolumbijos apygardos rinkėjų polinkio.
  • Alternatyvos: buvo siūloma vietoj konstitucinės pataisos svarstyti Kolumbijos apygardos priėmimą į sąjungą kaip valstiją arba jos sugrąžinimą (retrocesiją) į aplinkines valstijas, pavyzdžiui, Merilandą.

Po nepavykusio ratifikavimo

Nors 1978 m. pataisa nebuvo priimta, kolumbijos apygardos atstovavimo klausimas išliko politinės diskusijos objektu. Vėlesnėse dekadose buvo keli bandymai spręsti problemą kitomis priemonėmis, įskaitant įstatymų projektus dėl apygardos priėmimo į valstijų sąrašą (D.C. statehood) ir kitus teisės aktus, kurie kartais buvo svarstomi Atstovų rūmuose. Pastangos užtikrinti pilną atstovavimą tęsiasi iki šiol, tačiau iki šiol reikšmingų Konstitucijos pakeitimų ar Kolumbijos apygardos priėmimo į valstijas lygmens sprendimų nepriimta.

Reikšmė šiandien

Siūlytoji pataisa yra svarbi JAV konstitucinės istorijos dalis, nes iliustruoja, kaip sudėtinga pakeisti federacinę atstovavimo tvarką ir kokį vaidmenį politiniai, teisės aktų ir kultūriniai veiksniai vaidina sprendžiant pilietinių teisių ir atstovavimo klausimus. Kolumbijos apygardos gyventojų teisių klausimas tebėra aktualus debatų apie demokratiją ir lygybę dalis.