Senasis Testamentas: apibrėžimas, struktūra ir kanonas

Senasis Testamentas: aiškus apibrėžimas, knygų struktūra ir kanonas — sužinokite Tanach, Septuagintą, Vulgatą ir tradicijų skirtumus.

Krikščionybėje Senasis Testamentas yra pirmosios Biblijos dalies, parašytos prieš Jėzų Kristų, pavadinimas. Korane pirmosios penkios Senojo Testamento knygos vadinamos Tawrat.

Judaizme įkvėptųjų knygų rinkinys vadinamas Tanachu; mokslininkai dažnai vartoja Hebrajų Biblijos pavadinimą. Ir žydai, ir krikščionys tiki, kad šie tekstai yra šventi. Pasak jų, Dievas įkvėpė žmones parašyti šį rinkinį.

Rinkinyje yra įvairių tekstų, vadinamų "knygomis", apie Dievą ir Izraelio tautą.

Ją galima suskirstyti į kelias dalis: Torą, Izraelio istoriją, Pranašus ir Išminties knygas.

Pirmasis šį pavadinimą (lotyniškai vetus testamentum) tikriausiai pavartojo Tertulijonas II amžiuje.

Įvairios religinės bendruomenės įtraukia (arba neįtraukia) tam tikras knygas į šventojo Jeronimo lotynišką Senojo Testamento vertimą (jo veikalas vadinamas Vulgata). Rytų Ortodoksų bažnyčia naudoja senovinį graikišką žydų šventųjų raštų vertimą, vadinamą Septuaginta. Rytų ortodoksų šventųjų knygų sąraše yra keliomis knygomis daugiau nei Romos katalikų sąraše. Protestantų Biblijos labiau laikosi Tanacho knygų, tačiau jas išvardija kita tvarka.

Kas yra Senasis Testamentas?

Senasis Testamentas — tai tautos, istorijos ir tikėjimo tekstų rinkinys, kuriame sufokusuota į Dievo ir Izraelio santykį. Tekstai apima teisę, istoriją, pranašystes, giesmes, išmintį ir literatūrinius pasakojimus, kurie sudaro religinį ir kultūrinį pagrindą tiek judaizmui, tiek krikščionybei.

Struktūra ir pagrindinės dalys

Tradiciškai Senąjį Testamentą galima skirstyti į kelias pagrindines dalis:

• Toros (Penkiaknygė, Pentateuchas): Genesis, Exodus, Leviticus, Numbers, Deuteronomium — įstatymai ir pradinės istorijos.
• Istorinės knygos: pasakoja apie Izraelio tautos gyvenimą nuo įėjimo į Kanaano žemę iki karalysčių laikų, į nelaisvę ir sugrįžimą.
• Pranašai: didieji pranašai (pvz., Izaijas, Jeremijas, Ezechielis) ir mažieji pranašai (dvylika trumpesnių), kuriuose skelbiamos Dievo žinios, įspėjimai ir viltis.
• Išminties ir poetinės knygos: Psalmai, Patarlės, Jobas, Giesmė, Išminties knygos — giesmės, pamokymai, apmąstymai apie gyvenimą ir Dievą.

Kanonas: bendrumai ir skirtumai tarp tradicijų

Skirtingos religinės bendruomenės pripažįsta skirtingą Senojo Testamento kanoną:

• Judaizmas naudoja Tanach — hebrajų tekstų rinkinį, kuris tradiciškai suskirstytas į Torą, Nevi'im (pranašus) ir Ketuvim (rašinius). Šis kanonas žydų tradicijoje susiformavo ankstyvaisiais mūsų eros amžiais.
• Katalikų bažnyčia pripažįsta, be hebrajinių knygų, ir kelias papildomas, vadinamąsias deuterokanonines knygas (pvz., Tobit, Judita, I–II Makkabiejų, Išmintis, Sirachas, Baruko knyga ir papildymai Esther bei Daniel), kurios įtrauktos į lotyniškąją Vulgatą ir patvirtintos Bažnyčios kanone.
• Rytų ortodoksinės bažnyčios dažnai remiasi Septuaginta (graikišku vertimu) ir turi dar daugiau antrinių tekstų bei variantų, priklausomai nuo tradicijos.
• Protestantų tradicija daugiausia seka hebrajinių tekstų riba (atitinka 39 knygas krikščioniškomis eilėmis), o deuterokanonines knygas arba laiko nekanoninėmis (Apokrifais), arba jas įtraukia atskirai kaip naudingas, bet nekuriamas autoriteto šaltinį.

Istorijoje kanono klausimas sprendėsi palaipsniui: įtaką darė tiek liturginė naudojimo praktika, tiek teologinės diskusijos, tiek plačiai paplitę vertimai (pvz., Septuaginta, Vulgata). Katalikų Bažnyčia oficialiai patvirtino savo kanoną per Tridento susirinkimą (1546 m.), o ankstesnės vietinės bažnytinės tradicijos jau buvo formavusios panašius sąrašus anksčiau (Romos, Hipono, Kartaginos sprendimai).

Kalbos, vertimai ir tekstų perdavimas

Pagrindinės originalios kalbos yra hebrajų ir aramėjų (kai kurios Danielio ir Ezra fragmentai). Svarbūs senoviniai vertimai:

• Septuaginta — seniausias didelis graikiškas hebrajų tekstų vertimas, plačiai naudotas ankstyvojoje krikščionybėje.
• Vulgata — šv. Jeronimo lotyniškas vertimas, kuris daugelyje Vakarų bažnyčių buvo autoritetingas šimtmečius.

Rankraščių tradicijos yra įvairios: Masoretiškasis tekstas (MT) yra pagrindinis Hebrajų Biblijos tekstas rabininiam judėjimui; Septuaginta ir jos rankraščiai (pvz., Codex Vaticanus, Sinaiticus) liudija skirtingus tekstinius variantus; Žydų nuosėdų rankraščiai iš Kumrano (Mirusios jūros rankraščiai) suteikia vertingų tekstinių palyginimų ir rodo, kad tekstų tradicijos nebuvo visiškai vienalytės iki mūsų eros pradžios.

Datavimas ir autoriai

Senojo Testamento knygos buvo rašytos ilgu laiku — tradiciškai jų kilmė siejama su patriarchų ir pranašų epochomis, tačiau moderni filologija ir istorinė kritika rodo, kad tekstai buvo formuojami ir redaguojami etapais. Dauguma tekstų datuojami nuo pirmųjų tūkstantmečių prieš Kristų iki maždaug II a. pr. m. e. (o deuterokanoninės knygos — nemažai jų — kilusios vėliau, Hellenistinės eros laikotarpiu).

Autorių tapatybė dažnai yra tradicinė arba anonimiška; mokslinėje literatūroje palaikomas idėjų ir redakcinio sluoksniavimo modelis (daugelio tekstų sudarymas ir redagavimas per kelis amžius).

Pagrindinės temos

• Sandora (sutartis) tarp Dievo ir žmonių, ypač tarp Dievo ir Izraelio.
• Įstatymas ir moralė — Tora pateikia teisės normas, ritualus ir gyvenimo reglamentus.
• Istorija ir tauta — kilmės pasakojimai, karalystės, ištikimybės ir išdavystės aprašymai.
• Pranašystė ir atsakomybė — kvietimas atgailauti, socialinis teisingumas, ateities pažadai.
• Išmintis ir egzistenciniai klausimai — žmogaus kančia, teisumas, išmintingas gyvenimas, giedojimas ir malda.

Tekstų istorinis ir dvasinis vaidmuo

Senasis Testamentas turi didelę reikšmę tiek religinei praktikai (liturgija, malda, moralės normos), tiek kultūrai ir meno tradicijoms. Jis taip pat yra pagrindinis šaltinis krikščionių teologiniams aiškinimams apie pranašystes ir Mesijo sampratą. Judaizmo tradicijoje Tanachas formuoja religinių įstatymų, etikos ir bendruomenės tapatumo centrą.

Bibliografinės ir kritinės pastabos

Norint giliau pažinti Senojo Testamento kilmę ir tekstų raidą, rekomenduojama domėtis tekstų kritika, archeologiniais atradimais (pvz., Mirusios jūros rankraščiai) ir palyginti skirtingų rankraščių tradicijų variantus. Tokie tyrimai padeda suprasti, kaip formavosi kanonas, kokie buvo vertimų ir redagavimo etapai, ir kaip teksto interpretacijos vystėsi per laiką.

Svarbu: Senasis Testamentas nėra vienalytis rinkinys — jo interpretacija ir kanonas priklauso nuo religinių tradicijų, istorinio konteksto ir teologinių prioritetų. Tačiau visose tradicijose šie tekstai išlieka kertiniai tikėjimo, etikos ir bendruomenės atminties šaltiniai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Senasis Testamentas?

K: Kas sukūrė terminą "Senasis Testamentas"?

K: Kaip jis suskirstytas?

Klausimas: Ar kai kuriose religijose jis laikomas šventu?

K: Ar tarp religinių bendruomenių yra skirtumų dėl to, kokios knygos įeina į Senąjį Testamentą?

Klausimas: Kokia kalba Katalikų Bažnyčia vartoja savo Senojo Testamento versiją?

Paieška pagal raidę