Karalių knygos

Pavadinimas

1 ir 2 Karalių knygos, kaip ir 1 ir 2 Samuelio bei 1 ir 2 Kronikų knygos, iš tikrųjų yra viena knyga. Ji buvo vadinama tiesiog "Karaliai". Tačiau Septuagintos (graikiškojo Senojo Testamento vertimo) vertėjai ją padalijo į dvi knygas, todėl lotyniškame vertime ir daugelyje kitų versijų ji buvo užrašyta kaip 1 ir 2 Karaliai.

1 ir 2 Karalių knygos buvo padalytos po Ahabo mirties šiaurinėje karalystėje (22, 37) ir Juozapato mirties pietinėje karalystėje (22, 50).

Autorius ir šaltiniai

Nėra tiksliai žinoma, kas yra 1,2 Karalių knygos autorius (rašytojas). Žydų tradicija sako, kad 1,2 Karalių parašė Jeremijas, tačiau šiandien žmonės paprastai taip nemano. Kad ir kas būtų autorius, jis, kaip ir daugelis Izraelio pranašų, žinojo Pakartoto Įstatymo knygą. Jis taip pat naudojosi daugybe šaltinių, pavyzdžiui, "Saliamono metraščių knygomis" (11, 41 NIV), "Izraelio karalių metraščių knyga" (14, 19 NIV) ir "Judo karalių metraščių knyga" (14, 29 NIV)". Tikriausiai buvo naudojami ir kiti šaltiniai, pavyzdžiui, Kronikų viduje).

Chronologija

1,2 Karalių knygoje pateikiama daug chronologinės informacijos. Nurodoma kiekvieno karaliaus valdymo trukmė ir dažnai pateikiama kita informacija, pavyzdžiui, valdovo amžius tuo metu, kai jis tapo karaliumi.

Sudėjus Biblijos duomenis su asirų chronologinių įrašų duomenimis, 853 m. pr. m. e. galima laikyti Ahabo mirties metais, o 841 m. - Jehuvo valdymo pradžios metais. Taigi galima žinoti, kad karalystės padalijimas įvyko 930 m. pr. m. e., Samariją asirai nugalėjo 722-721 m., o Jeruzalė 586 m. atiteko babiloniečiams.

Informacijoje apie Izraelio ir Judo karalysčių ryšį yra tam tikrų problemų, dėl kurių ilgą laiką buvo stebimasi. Tačiau pastaruoju metu dauguma šių problemų buvo išspręstos pripažinus tokius dalykus, kaip valdymų, kurie sutampa, galimybės, sūnūs, valdantys kartu su savo tėvais, metų laiko, kuriuo oficialiai prasidėjo karaliaus valdymas, skirtumai ir skirtingas pirmųjų karaliaus metų vertinimas.

Temos

Karaliai ir sandoros

1,2 Karalių knygose tiksliai nenurodomas jų tikslas ar tema, tačiau labiausiai tikėtina, kad autorius norėjo parašyti savo medžiagą kaip tęsinį, kitą knygą po Samuelio knygų: istoriją apie karalius pagal sandorą.

Rašytojas nesiekė parodyti Izraelio karalių socialinės, politinės ar ekonominės istorijos, kaip tai daroma daugumoje dabartinių istorijų. Apie Omrį, kuris buvo labai galingas karalius ir svarbi politinė asmenybė, jis rašo tik šešiose eilutėse (16, 23-28), paprasčiausiai pasakydamas, kad jis "darė pikta Viešpaties akyse" (16, 25, NIV). Be to, apie Jeroboamą Antrąjį, kuris buvo Šiaurės Izraelio karalius, kai šis buvo galingiausias, rašoma labai trumpai (2 Kar 14, 23-29).

Jis taip pat nieko nerašo apie pirmuosius Judo karaliaus Jozijo metus, bet ilgai aprašo, kaip jie vėl pradėjo laikytis sandoros 18-aisiais karaliavimo metais (2 Kar 22,3-23,28). Nieko nesakoma apie tai, kodėl Jozijas kovojo su Egipto faraonu Neco prie Megido.

Karalių knygose daugiausia rašoma apie karalius, kurie arba gerai laikėsi sandoros, arba labai blogai ją sulaužė, arba turėjo svarbų susitikimą su vienu iš Dievo pranašų. Omrio sūnus Ahabas ir Manasas sulaužė sandorą taip, kad ji buvo pavojinga Izraeliui, todėl autorius daug rašo apie juos abu; apie Ezekiją (2 Kar 18, 1-20, 21) ir Jošiją (2 Kar 22, 1-23, 29) rašoma daug, nes jie stengėsi priminti žmonėms sandoros pažadus. Tai vieninteliai du karaliai, kuriais rašytojas tikrai džiaugiasi dėl jų ištikimybės Viešpačiui.

Kita svarbi 1 ir 2 Karalių knygų dalis yra ta, kad rašytojas parodo ryšį tarp pranašystės ir jos išsipildymo (išsipildymo) istorijoje. Rašoma, kad bent 11 pranašysčių išsipildė. Rašytojas taip pat parodo pranašų, kaip Dievo pasiuntinių, svarbą, kad jie lieptų Izraelio karaliams ir žmonėms grįžti pas Dievą. Paprastai jų perspėjimų niekas neklausė (pavyzdžiui, Ahija, Šemajas, Michėjas, Jona, Izaijas, Huldas), tačiau rašytojas labai daug rašo apie Eliją ir Eliziejų.