Karalių knygos (Senasis Testamentas) — Izraelio karalių istorija
Karalių knygos (Senasis Testamentas) — įtraukianti Izraelio karalių istorija nuo Dovydo iki Babilono tremties: valdžia, sostų skilimas, likimai ir tikėjimo išbandymai.
Karalių knygos yra Senojo Testamento knygų rinkinys. Tiek judaizmas, tiek krikščionybė laiko jas Biblijos dalimi. Karalių knygose aprašoma Izraelio karalių istorija nuo Dovydo valdymo pabaigos iki Babilono tremties (taigi rašoma apie maždaug 453 metų laikotarpį). Po ilgo Saliamono valdymo aprašymo 1, 2 Karalių knygose rašoma apie tai, kaip buvo padalinta Izraelio karalystė, o paskui parodoma, kaip vystėsi Izraelio karalystė ir Judo karalystė.
Kas sudaro Karalių knygas ir kada jos rašytos?
Tradiciškai Karalių knygos sudaromos iš dviejų dalių — 1 Karalių ir 2 Karalių. Hebrajų Biblijoje jos priklauso vadinamajam Priešpranašiškajam (angl. Former Prophets) skyriui kartu su Samuelio knygomis. Dauguma biblistų laiko jas Deuteronomistinės istorijos dalimi — t. y. tekstų rinkiniu, sudarytu ir redaguotu per ilgą laiką (daugiausia VII–VI a. pr. m. e.), su bendromis teologinėmis ir literatūrinėmis nuostatomis.
Struktūra ir pagrindiniai įvykiai
- Perėjimas nuo Dovydo prie Saliamono — karalijų aprašymas prasideda Saliamono valdymu, jo išmintimi ir šventyklos statyba.
- Karalystės padalijimas — po Saliamono mirties viena karalystė išsiskaido į šiaurinę (Izraelis arba Samarija) ir pietinę (Juda) karalystes.
- Šiaurės karalystės istorija — aprašomi tokie valdovai kaip Omris, Ahabas (ir jo žmona Jezebelė), bei pranašų — Elijo ir Eliziejaus — veikla. Šiaurės karalystė galiausiai nukariama Asirijos (722 m. pr. m. e.).
- Pietų karalystės (Judos) istorija — =Judo karaliai, reformos (pvz., Ezijo arba Jozijo reformas); galiausiai Juda nukariama ir Jeruzalė sunaikinama bei gyventojai ištremiami į Babiloną (586 m. pr. m. e.).
Pagrindinės temos ir teologinė žinia
Karalių knygos daug dėmesio skiria karalių ištikimybei Dievo įstatymui (Torai) ir sąjungos (sandoros) reikalavimams. Tekstas aiškina politinius ir karinius įvykius per moralinio bei religiozinio vertinimo prizmę: sėkmė arba žlugimas dažnai aiškinami kaip Dievo atlygis už ištikimybę arba bausmė už elgesį, ypač už idolatriją ir netikėjimą. Pranašai čia daugiausia vaidina kaip sąžinės balansas — jie pranašauja nuosprendžius, skatina atgailą ir kartais numato tautų likimą.
Literatūriniai ypatumai
- Tekstas naudoja genealogijas, kronikinius pranešimus ir pranašiškus pranešimus; dažnai matomas redaktorių komentarų sluoksnis.
- Daug epizodų (pvz., Elijo ir Eliziejaus stebuklai, Ahabas ir Jezebelė) turi dramatišką, pasakojamą pobūdį.
- Skirsnis tarp istorinio pasakojimo ir teologinio aiškinimo yra aiškus — šios knygos nėra tik chronologinis įvykių katalogas, jos formuluoja tam tikrą moralinį-nuostatų rėmą.
Svarbios asmenybės
- Saliamonas — paskutinysis vieningos Izraelio karalius, šventyklos statytojas.
- Omris ir Ahabas — galios atstovai šiaurės karalystėje, susiję su politiniais ir religiniais konfliktus.
- Elijas ir Eliziejus — pranašai, kurie daug kartų susikerta su karaliais ir rodo Dievo galią.
- Ezija (Ezechiją) ir Jozijas — Judo karaliai, kurie vykdė religines reformas ir stengėsi atgaivinti Jahvės kultą.
Istorinis patikimumas ir archeologija
Karalių knygos yra svarbus istorinės informacijos šaltinis, tačiau jų tekstas turi teologinę perspektyvą ir buvo redaguotas per šimtmečius. Daug istorinių detalių patvirtinama archeologiniais radiniais (pvz., atradimais Samarijoje, Jeruzalėje, asirų ir babiloniečių įrašais). Tačiau kai kurie epizodai yra ginčytini tarp istorikų — dėl vietos, datavimo ar redakcinių sluoksnių. Todėl istorikai dažnai lygina Karalių knygas su kitais šaltiniais (asiriškais ir babiloniškais įrašais, archeologiniais duomenimis) ir biblijine genealogija, kad sudarytų platesnį vaizdą.
Santykis su kitomis Biblijos knygomis
Karalių knygos tęsia pasakojimą, pradėtą Samuelio knygose, ir papildo jį pranašų tekstais. Vėlesnės kronikos (1, 2 Chron) kartais pateikia tą patį laikotarpį iš kitu kampu, pabrėždamos šventyklos ir levitų vaidmenį. Pranašų knygos (pvz., Izaijo, Jeremijo) dažnai siejamos su Karalių knygose aprašytais įvykiais ir padeda suprasti platesnį teologinį kontekstą.
Praktinė ir kultūrinė reikšmė
Karalių knygos turi didelę reikšmę tiek judaizmo, tiek krikščionybės tradicijose: jos formavo supratimą apie Tėvynės praradimą, tremtį, atgailą ir Dievo teismą. Tekstas taip pat yra literatūrinis šaltinis, kuris įkvėpė daugybę meninių, teologinių ir istorinės interpretacijos darbų.
Santrauka
Karalių knygos — tai daugiasluoksnės istorijos, teologijos ir literatūros rinkinys, apimantis Izraelio ir Judjos karalių laikotarpį nuo Dovydo pabaigos iki Babilono tremties. Jas skaityti naudinga tiek norint suprasti senovės Izraelio politinę ir religiją istoriją, tiek norint pažinti biblinę teologiją apie sandorą, teisumą ir pranašų vaidmenį tautos gyvenime.
Pavadinimas
| Senojo Testamento Senojo susitarimo knygos, bendros visiems krikščionims ir žydams)
Papildomos knygos (bendros katalikams ir stačiatikiams)
Graikų ir slavų stačiatikių
Gruzijos ortodoksai
Šis langelis: · peržiūrėti · kalbėti · redaguoti |
1 ir 2 Karalių knygos, kaip ir 1 ir 2 Samuelio bei 1 ir 2 Kronikų knygos, iš tikrųjų yra viena knyga. Ji buvo vadinama tiesiog "Karaliai". Tačiau Septuagintos (graikiškojo Senojo Testamento vertimo) vertėjai ją padalijo į dvi knygas, todėl lotyniškame vertime ir daugelyje kitų versijų ji buvo užrašyta kaip 1 ir 2 Karaliai.
1 ir 2 Karalių knygos buvo padalytos po Ahabo mirties šiaurinėje karalystėje (22, 37) ir Juozapato mirties pietinėje karalystėje (22, 50).
Autorius ir šaltiniai
Nėra tiksliai žinoma, kas yra 1,2 Karalių knygos autorius (rašytojas). Žydų tradicija sako, kad 1,2 Karalių parašė Jeremijas, tačiau šiandien žmonės paprastai taip nemano. Kad ir kas būtų autorius, jis, kaip ir daugelis Izraelio pranašų, žinojo Pakartoto Įstatymo knygą. Jis taip pat naudojosi daugybe šaltinių, pavyzdžiui, "Saliamono metraščių knygomis" (11, 41 NIV), "Izraelio karalių metraščių knyga" (14, 19 NIV) ir "Judo karalių metraščių knyga" (14, 29 NIV)". Tikriausiai buvo naudojami ir kiti šaltiniai, pavyzdžiui, Kronikų viduje).
Chronologija
1,2 Karalių knygoje pateikiama daug chronologinės informacijos. Nurodoma kiekvieno karaliaus valdymo trukmė ir dažnai pateikiama kita informacija, pavyzdžiui, valdovo amžius tuo metu, kai jis tapo karaliumi.
Sudėjus Biblijos duomenis su asirų chronologinių įrašų duomenimis, 853 m. pr. m. e. galima laikyti Ahabo mirties metais, o 841 m. - Jehuvo valdymo pradžios metais. Taigi galima žinoti, kad karalystės padalijimas įvyko 930 m. pr. m. e., Samariją asirai nugalėjo 722-721 m., o Jeruzalė 586 m. atiteko babiloniečiams.
Informacijoje apie Izraelio ir Judo karalysčių ryšį yra tam tikrų problemų, dėl kurių ilgą laiką buvo stebimasi. Tačiau pastaruoju metu dauguma šių problemų buvo išspręstos pripažinus tokius dalykus, kaip valdymų, kurie sutampa, galimybės, sūnūs, valdantys kartu su savo tėvais, metų laiko, kuriuo oficialiai prasidėjo karaliaus valdymas, skirtumai ir skirtingas pirmųjų karaliaus metų vertinimas.
Temos
Karaliai ir sandoros
1,2 Karalių knygose tiksliai nenurodomas jų tikslas ar tema, tačiau labiausiai tikėtina, kad autorius norėjo parašyti savo medžiagą kaip tęsinį, kitą knygą po Samuelio knygų: istoriją apie karalius pagal sandorą.
Rašytojas nesiekė parodyti Izraelio karalių socialinės, politinės ar ekonominės istorijos, kaip tai daroma daugumoje dabartinių istorijų. Apie Omrį, kuris buvo labai galingas karalius ir svarbi politinė asmenybė, jis rašo tik šešiose eilutėse (16, 23-28), paprasčiausiai pasakydamas, kad jis "darė pikta Viešpaties akyse" (16, 25, NIV). Be to, apie Jeroboamą Antrąjį, kuris buvo Šiaurės Izraelio karalius, kai šis buvo galingiausias, rašoma labai trumpai (2 Kar 14, 23-29).
Jis taip pat nieko nerašo apie pirmuosius Judo karaliaus Jozijo metus, bet ilgai aprašo, kaip jie vėl pradėjo laikytis sandoros 18-aisiais karaliavimo metais (2 Kar 22,3-23,28). Nieko nesakoma apie tai, kodėl Jozijas kovojo su Egipto faraonu Neco prie Megido.
Karalių knygose daugiausia rašoma apie karalius, kurie arba gerai laikėsi sandoros, arba labai blogai ją sulaužė, arba turėjo svarbų susitikimą su vienu iš Dievo pranašų. Omrio sūnus Ahabas ir Manasas sulaužė sandorą taip, kad ji buvo pavojinga Izraeliui, todėl autorius daug rašo apie juos abu; apie Ezekiją (2 Kar 18, 1-20, 21) ir Jošiją (2 Kar 22, 1-23, 29) rašoma daug, nes jie stengėsi priminti žmonėms sandoros pažadus. Tai vieninteliai du karaliai, kuriais rašytojas tikrai džiaugiasi dėl jų ištikimybės Viešpačiui.
Kita svarbi 1 ir 2 Karalių knygų dalis yra ta, kad rašytojas parodo ryšį tarp pranašystės ir jos išsipildymo (išsipildymo) istorijoje. Rašoma, kad bent 11 pranašysčių išsipildė. Rašytojas taip pat parodo pranašų, kaip Dievo pasiuntinių, svarbą, kad jie lieptų Izraelio karaliams ir žmonėms grįžti pas Dievą. Paprastai jų perspėjimų niekas neklausė (pavyzdžiui, Ahija, Šemajas, Michėjas, Jona, Izaijas, Huldas), tačiau rašytojas labai daug rašo apie Eliją ir Eliziejų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kokios yra karalių knygos?
A: Karalių knygos - tai Senojo Testamento knygų rinkinys, kurį tiek judaizmas, tiek krikščionybė laiko Biblijos dalimi.
K: Kas joje aprašoma?
A: Karalių knygose aprašoma Izraelio karalių istorija nuo Dovydo valdymo pabaigos iki Babilono tremties, t. y. maždaug 450 metų.
K: Kas rašoma apie Saliamono valdymą?
Atsakymas: Knygoje ilgai aprašomas Saliamono valdymas.
K: Kaip buvo padalytas Izraelis?
A: 1 ir 2 Karalių knygose rašoma, kaip Izraelio karalystė buvo padalinta į dvi dalis - Izraelio karalystę ir Judo karalystę.
K: Kas parašė šias knygas?
A: Nežinoma, kas parašė šias knygas, bet manoma, kad jas parašė keli autoriai per tam tikrą laikotarpį.
K: Kada vyko šis laikotarpis?
A: Šis laikotarpis truko nuo Dovydo valdymo pabaigos iki Babilono tremties, t. y. apie 450 metų.
K: Kokia jų reikšmė judaizmui ir krikščionybei ? A:Karalių knygos yra svarbios tiek judaizmui, tiek krikščionybei, nes jos yra jų religinių šventraščių dalis.
Ieškoti