Pirmosios ir Antrosios kronikos (Kronikų knygos) – Senojo Testamento apžvalga

Pirmoji ir Antroji kronikos knygos yra Senojo Testamento istorinės knygos. Jose Izraelio istorija pasakojama kitaip nei Karalių knygose. Remdamasis Biblijos knygomis (pavyzdžiui, Samuelio ir Karalių) ir kitais šaltiniais, "Kronikininkas" drąsina žydus, grįžusius iš Babilono tremties. Jis grįžta prie Izraelio istorijos, kad paaiškintų, kodėl jie patyrė visas bėdas ir kaip teisingai gyventi, kad ateityje taptų geresni.

Iš pradžių Pirmoji ir Antroji kronikos buvo viena knyga. Vėliau jos buvo padalytos į dvi skirtingas knygas.

Autorius ir laikotarpis

Knygų autorius tradiciškai vadinamas "Kronikininku" (Chronist), tačiau jo asmuo lieka nežinomas. Daugelis mokslininkų laiko jas posteksilinio laikotarpio kūriniu (maždaug V–IV a. pr. Kr.), kai grįžę iš tremties bendruomenės siekė atkurti religinį gyvenimą. Kai kurie tyrėjai siūlo ryšį su Ezros – Nehemijo epocha arba su jų mokykla, tačiau tai nėra vienareikšmiškai įrodyta.

Struktūra ir turinys

• Pirmoji kronikų knyga daug dėmesio skiria genealogijoms (1 Kronikų 1–9), kurios siekia parodyti tautos kilmę ir tęstinumą nuo pirmųjų protėvių iki karališkosios dinastijos. Toliau seka detalios Dovydo valdymo aprašos (10–29 skyrius): karas, Dovydo institucijų organizavimas, šlovinės ruoša tempui ir pasiruošimas Saliamono statybai.
• Antrojoje kronikų knygoje daugiausia dėmesio skiriama Saliamono valdymui (1–9 skyrius) ir vėlesniems Judejos karaliams (10–36 skyrius), su ypatingu akcentu į šventyklą, pamaldas ir reformų reikšmę.
• Kronikos užbaigiamos tremties pabaigos ir atstatymo ženklu – karaliaus Kyro (Cyrus) įsaku leisti tremtiniams grįžti ir atkurti Jeruzalės šventyklą (2 Kronikų 36:22–23).

Pagrindinės temos ir teologinė perspektyva

• Šventykla ir kultas: Kronikos ypatingai išryškina šventyklos vaidmenį – ji laikoma Izraelio religinio gyvenimo centru. Daug dėmesio skiriama kunigams, levitams, pamaldų tvarkai, giedojimui ir tarnyboje dalyvaujančioms tarnyboms (muzikai, vartininkams ir pan.).
• Davidinė linija: akcentuojamas Dovydo palikimas ir jo dinastijos teisėtumas – kronikininkas siekia parodyti Dievo pažadą Dovydui ir jo įvykdymo reikšmę tautai.
• Dievo išmatuojamumas ir retributyvinė teisingumo samprata: teigiama, kad tautos likimas priklauso nuo jos ištikimybės Dievui. Ištikimybė atneša palaiminimus (taikos, klestėjimo), o nusižengimas – baudą (tremtį).
• Atsinaujinimas ir reformos: teigiama, kad dorovinės ir religinių reformų (pvz., Ezechijo, Jozijo pastangos) metu atstatomas teisingas garbinimas ir tenkama Dievo valia.

Skirtumai tarp Kronikų ir Karalių

• Kronikos dažnai papildo arba keičia Karalių knygų pasakojimą: jos pabrėžia šventyklą, kunigus ir liturgiją, mažiau dėmesio skiria prorams ir kai kuriems politiškai svarbiems įvykiams. Kai kurie neigiami Judėjos karalių bruožai menkinami arba praleidžiami.
• Kronikininkas neretai pateikia idealizuotą Dovydo ir Saliamono atvaizdą, o šiaurinė Izraelio karalystė dažnai beveik neegzistuoja šių knygų pasakojime – dėmesys sutelkiamas į Judėją.
• Chronistinė perspektyva rūpinasi praktiniais atstatymo aspektais: kas turi teisę tarnauti šventykloje, kokios tarnybos ir sąrašai reikalingi, kad tauta galėtų normaliai funkcionuoti po tremties.

Šaltiniai ir literatūrinis ryšys

Kronikininkas naudoja įvairius šaltinius: Karalių knygas, Samuelio aprašymus, kunigų ir levitų sąrašus, karalių metraščius bei kitus archyvus. Kartais tekstai sutampa su Karalių knygomis, bet būna ir papildymų ar pataisymų. Septintajame a. pr. Kr. graikų vertimo tradicijoje šios knygos vadinamos Paralipomenon (liet. "pridėta, palikta"), kas irgi parodo jų santykį su ankstesnėmis istorijomis.

Kultūrinė ir religinė reikšmė

Kronikos turėjo svarbią paskirtį po Babilono tremties: jos mokė bendruomenę apie ištikimybės reikšmę Dievui, priminė religinės tvarkos svarbą ir suteikė istorinį tęstinumą. Tekstas tarnavo kaip katechetinis šaltinis – paaiškino, kodėl įvyko tremtis, ką reikia daryti norint išvengti panašių nelaimių ateityje, ir kaip organizuoti religinę bendruomenę.

Paskutiniai pastebėjimai

Pirmoji ir Antroji kronikos knygos yra ne tik istorinis pasakojimas, bet ir religinis vadovas, skirtas formuoti bendruomenės tapatybę, garbinimo praktiką bei santykį su Dievu. Jas skaitydami susiduriame su specifine perspektyva – kronikininko akimis Izraelio praeitis pateikiama kaip pamoka ir viltis ateičiai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Pirmoji ir Antroji kronikos?

K: Koks Kronikų tikslas?

Klausimas: Kokiais šaltiniais buvo remiamasi rašant Kronikas?

K: Kuo Kronikos skiriasi nuo Karalių knygų?

K: Ar iš pradžių Pirmoji ir Antroji kronikos buvo viena knyga?

K: Kada Pirmoji ir Antroji kronikos buvo padalytos į dvi skirtingas knygas?

K: Kokia yra bendra Kronikų žinia?

Paieška pagal raidę