Biblija, dar vadinama Šventuoju Raštu, yra įvairių religijų — ypač judaizmo ir krikščionybės — religinių tekstų rinkinys. Žodis „Biblija“ kilęs iš graikiško žodžio τὰ βιβλία (biblía), angliškai reiškiančio „knygos“ — tai pažodinis daugelio atskirų knygų arba raštų pavadinimas, sujungtas į vieną rinkinį. Šį rinkinį sudaro įvairaus pobūdžio tekstai: įstatymai, pasakojimai apie praeitį, maldos, giesmės, išminties posakiai, pranašysčių pranešimai ir teologiniai mokymai. Dalis Biblijos tekstų sutampa su tuo, kas randama Hebrajų Biblijoje, o krikščionybėje tradiciškai yra ir papildomų raštų. Kartais teigiama, kad islamo tradicijoje į kitą tradiciją atėjęs Evangelijos idėjas atitinkančios nuorodos žymimos terminu Injilas; tačiau reikėtų pažymėti, kad islamo teologijoje Injilas paprastai reiškia Evangeliją kaip Dievo apreikštą žinią pranašui Iza'i (Jėzui), o ne visą krikščioniškos Biblijos rinkinį.

Apie autoriaus(-us) ir įkvėpimą

Klausimas, kas parašė Bibliją ir ar ji yra „įkvėpta“, priklauso nuo tikėjimo ir interpretacijos tradicijų. Pačiame Šventajame Rašte yra teiginių, kurie kalba apie dievišką kilmę ir autorystę, pavyzdžiui: 2 Pt 1,21 — „Jokia pranašystė niekada nebuvo sukurta žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios veikiami žmonės kalbėjo iš Dievo“. Izaijo 55,11 pabrėžia Dievo žodžio veiksmingumą: „Taip bus su mano žodžiu, kuris išeina iš mano burnos; jis negrįžta pas mane tuščias, bet įvykdo, ko noriu, ir pasiseks tai, dėl ko jį siunčiu“. Laiško hebrajams 4,12 posakis: „Juk Dievo žodis yra gyvas ir veiklus. Aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją…“ dažnai cituojamas kaip samprata, jog Biblija turi antgamtinę galią atskleisti moralinius ir dvasinius dalykus.

Tikėjimo bendruomenėse vyrauja skirtingos nuostatos: vieni laiko Bibliją tiesiogine Dievo nutyliavimo išraiška per žmones, kiti mato joje žmogaus patirties, istorinio konteksto ir kultūros liudijimą, kuriame derinami dieviški įkvėpimai ir žmonių interpretacijos. Istorikai ir literatūros tyrinėtojai analizuoja teksto kilmę, autorystę, redakcijų sluoksnius ir kultūrinius šaltinius.

Turinys ir literatūrinės rūšys

„Knyga“ Biblijos kontekste reiškia daugelį atskirų raštų, sudarančių vieningą rinkinį. Tokie tekstai paprastai laikomi susijusiais — kai kuriose tradicijose manoma, kad juos parašė arba surinko tie patys asmenys ar bendruomenės. Biblijoje sutinkame kelias pagrindines literatūros rūšis:

  • Istoriniai pasakojimai — aprašo tautos, asmenų ir bendruomenių įvykius (pvz., apie žydus, apie Jėzų ir jo sekėjus).
  • Išminties literatūra — sentencijos, patarimai ir pamokymai kasdieniam gyvenimui (pvz., išmintingų posakių rinkiniai).
  • Įstatymai ir nuostatai — religinių bendruomenių gyvenimo reglamentavimas (pvz., Sakinių rinkiniai su Dievo įsakymais).
  • Liturginiai tekstai ir giesmės — šlovinimo, maldų ir apeigų tekstai.
  • Pranašystės ir apokalipsės — pranašų skelbiamos žinios ir vizijos apie ateitį bei Dievo veikimą (pvz., pranašysčių knygos).

Pranašystės dažnai interpretuojamos kaip Dievo žinia, perduota per išrinktus asmenis — pranašus (Dievo tarpininkai pagal tradicijas). Kiekviena literatūros rūšis reikalauja specialių interpretacijos metodų, atsižvelgiant į istoriją, žanrą ir kontekstą.

Kanonai — kurie tekstai įtraukiami?

Nėra vieningo, visuotinai priimto Biblijos kanono visoms tradicijoms. Skirtingos religinių bendruomenių grupės susitarė dėl skirtingo teksto rinkinio. Krikščionių Biblijos kanonai skiriasi: protestantų tradicijoje paprastai yra 66 knygos, katalikų tradicija pripažįsta 73 knygas (įtraukdama vadinamuosius deuterokanoninius knygas), o Rytų ortodoksų bažnyčios turi įvairių leidimų ir šiek tiek skirtingus kanonus. Kai kurios autentiškiausios ir didžiausią skirtumą rodžiančios Biblijos — pavyzdžiui, Etiopijos ortodoksų Biblijoje yra iki 81 knygos.

Skirtumai dažnai susiję su tam tikrų knygų — pvz., kai kurių deuterokanoninių / apokrifinių tekstų — statusu. Šie klausimai sprendėsi kelis šimtmečius, priklausomai nuo regioninių tradicijų, teologinių argumentų ir Bažnyčios sprendimų.

Rankraščiai, tekstų perdavimas ir kritika

Seniausi ištisi hebrajiški rankraščiai, kuriuos turime, datuojami viduramžiais (viduramžiais), tačiau archeologiniai atradimai, kaip Dead Sea Scrolls (Qumran) XX a. viduryje, atskleidė žymiai senesnes hebrajiškas Dovydo, Izaijo ir kitų knygų fragmentų versijas (krikščioniškojo eros pradžios laikotarpiu ar dar senesnius). Krikščioniškosios Biblijos senieji pilni rankraščiai, tokie kaip IV a. graikiški kodeksai, yra Codex Sinaiticus ir Codex Vaticanus — Codex Sinaiticus vertinamas kaip vienas seniausių išlikusių ištisų krikščioniškos Biblijos rankraščių.

Teksto kritika — mokslas, nagrinėjantis originalo tekstą per įvairių rankraščių lyginimą — padeda nustatyti tikėtinus originalus žodžius ten, kur yra skirtingos tradicijos arba kopijų klaidos. Vertimai iš senųjų kalbų (hebrajų, aramėjų, graikų) į kitas kalbas taip pat veikia, kaip suprantama Biblija įvairiose kultūrose.

Biblijos vieta religijoje ir kultūroje

Biblija turi didžiulę įtaką religiniam gyvenimui, moralės sampratai, teisės ir meno istorijai, literatūrai bei kasdienei etikai daugelyje visuomenių. Ji vartojama liturgijoje, mokyme, teologinėje refleksijoje ir asmeniniame tikėjime. Interpretacijos platumas — nuo pažodinio iki alegorinės ir istorinio-kritinio skaitymo — lemia, kaip bendruomenės ir individai supranta ir taiko jos tekstus.

Apibendrinant, Biblija yra sudėtingas ir daugiasluoksnis raštų rinkinys: tai tiek religinių tiesų šaltinis tikintiesiems, tiek istorinio ir literatūrinio tyrimo objektas mokslininkams. Jos turinys, autorystė ir kanonai skiriasi priklausomai nuo tradicijos, o tekstų perdavimo ir vertimo istorija — nuolatines diskusijas ir tyrimus skatinanti sritis.