Žmonių ir vietovių, vadinamų Šventuoju Jokūbu, ieškokite disambiguacijos puslapyje.
Šventasis Jokūbas, Zebediejaus sūnus (mirė 44 m. po Kr.), buvo vienas iš Jėzaus mokinių. Jis buvo Zebediejaus ir Salomėjos sūnus ir evangelisto Jono brolis. Jis vadinamas šventuoju Jokūbu Didžiuoju, kad būtų atskirtas (pažymėtas kaip kitoks) nuo kito apaštalo, vardu Jokūbas (Jokūbas, Alfiejaus sūnus). Jokūbas apibūdinamas kaip vienas pirmųjų mokinių, prisijungusių prie Jėzaus. Sinoptinėse evangelijose pasakojama, kad Jokūbas ir Jonas buvo su savo tėvu prie jūros kranto, kai Jėzus pašaukė juos pradėti kelionę (Mt 4, 21-22; Mk 1, 19-20). Pasak Morkaus, Jokūbas ir Jonas buvo vadinami Boanerge, arba "perkūno sūnumis" (3, 17). Apaštalų darbų 12, 1-2 rašoma, kad karalius Erodas liepė Jokūbui įvykdyti mirties bausmę kalaviju (Ak 12, 1-2). Jis tikriausiai buvo pirmasis iš apaštalų, nukankintas už tikėjimą.
Vieta apaštalų bendruomenėje ir pagrindinės scenos
Jokūbas priklausė Jėzaus vidiniam ratui — jis kartu su brolio Jono ir Petru dažnai buvo šalia Jėzaus svarbiausiais momentais. Evangelijose minimas jo buvimas Pratęsimą (Pakeitimo) akto scenoje (pvz., Mt 17; Mk 9) ir Getsemanės sode, kai Jėzus meldėsi prieš kančią (Mt 26, 36–46; Mk 14, 32–42). Kartais jis vaizduojamas kaip impulsyvesnis apaštalas — kartu su broliu Jonu jis kartą tylos vietoje siūlė sudeginti miestelį, kuris nepriėmė Jėzaus (Lk 9, 54), o jo motina Salomėja prašė garbės vietų savo sūnums (Mt 20, 20–23; Mk 10, 35–45).
Misionieriškas darbas ir liudijimas
Nors evangelijose apie Jokūbo kelionių po Jėzaus prisikėlimą aprašyta mažiau negu apie kai kuriuos kitus apaštalus, tradicija sako, kad jis skelbė Evangeliją ir turėjo rimtą įtaką ankstyvajai krikščionybei. Dėl ankstyvos mirties (apie 44 m. po Kr.) jo misijų laukas galėjo būti trumpesnis nei kitų apaštalų.
Kankinystė ir atminimas
Apaštalų darbuose (12, 1–2) rašoma, jog karalius Erodas (greičiausiai Erodas Agripa I) įsakė nukirsti Jokūbo galvą, todėl jis dažnai vadinamas pirmuoju kankiniu tarp Jėzaus apaštalų. Ši žinia leido jam tapti svarbia figūra ankstyvajame krikščioniškame liudijime. Vakarų krikščionių tradicijoje šv. Jokūbas Didysis yra siejamas su Ispanija: viduramžių legenda teigia, jog jo relikvijos perneštos į Santiago de Compostela, kur susiformavo garsioji piligrimystės kelio tradicija — Camino de Santiago. Dėl to jis tapo Ispanijos ir piligrimų globėju, o pagrindinė jo liturginė diena Vakarų bažnyčiose yra liepos 25 d.
Ikonografija ir simboliai
Kunigų, menininkų ir piligrimų vaizduose Jokūbas dažnai vaizduojamas kaip piligrimas — su skrybėle, lazda ir kriaukle (scallop shell), kuri tapo Camino de Santiago simboliu. Kartais jis vaizduojamas ir kaip kankinys su kalaviju, nurodančiu jo mirties būdą.
Paveldas
Jokūbo asmenybė ir ypač jo kankinystė turėjo didelę įtaką krikščionybės plitimui ir liturginei tradicijai. Santiago de Compostela ir su ja susijusi piligrimų trasa išlieka viena žymiausių krikščionybės kultūrinių ir dvasinių vietų. Istoriniai ir archologiniai tyrimai apie relikvijų kilmę ir Jokūbo veiklą Ispanijoje yra įvairūs, tačiau jo vaidmuo kaip ankstyvojo krikščionybės liudytojo ir simbolio yra plačiai pripažintas.
