Šventasis Jokūbas Didysis (Zebediejaus sūnus) — Jėzaus apaštalas ir kankinys
Atraskite Šventąjį Jokūbą Didįjį — Zebediejaus sūnų, Jėzaus vieną pirmųjų apaštalų, jo brolį Joną ir pirmą kankinį už tikėjimą (mirė 44 m. po Kr.).
Žmonių ir vietovių, vadinamų Šventuoju Jokūbu, ieškokite disambiguacijos puslapyje.
Šventasis Jokūbas, Zebediejaus sūnus (mirė 44 m. po Kr.), buvo vienas iš Jėzaus mokinių. Jis buvo Zebediejaus ir Salomėjos sūnus ir evangelisto Jono brolis. Jis vadinamas šventuoju Jokūbu Didžiuoju, kad būtų atskirtas (pažymėtas kaip kitoks) nuo kito apaštalo, vardu Jokūbas (Jokūbas, Alfiejaus sūnus). Jokūbas apibūdinamas kaip vienas pirmųjų mokinių, prisijungusių prie Jėzaus. Sinoptinėse evangelijose pasakojama, kad Jokūbas ir Jonas buvo su savo tėvu prie jūros kranto, kai Jėzus pašaukė juos pradėti kelionę (Mt 4, 21-22; Mk 1, 19-20). Pasak Morkaus, Jokūbas ir Jonas buvo vadinami Boanerge, arba "perkūno sūnumis" (3, 17). Apaštalų darbų 12, 1-2 rašoma, kad karalius Erodas liepė Jokūbui įvykdyti mirties bausmę kalaviju (Ak 12, 1-2). Jis tikriausiai buvo pirmasis iš apaštalų, nukankintas už tikėjimą.
Vieta apaštalų bendruomenėje ir pagrindinės scenos
Jokūbas priklausė Jėzaus vidiniam ratui — jis kartu su brolio Jono ir Petru dažnai buvo šalia Jėzaus svarbiausiais momentais. Evangelijose minimas jo buvimas Pratęsimą (Pakeitimo) akto scenoje (pvz., Mt 17; Mk 9) ir Getsemanės sode, kai Jėzus meldėsi prieš kančią (Mt 26, 36–46; Mk 14, 32–42). Kartais jis vaizduojamas kaip impulsyvesnis apaštalas — kartu su broliu Jonu jis kartą tylos vietoje siūlė sudeginti miestelį, kuris nepriėmė Jėzaus (Lk 9, 54), o jo motina Salomėja prašė garbės vietų savo sūnums (Mt 20, 20–23; Mk 10, 35–45).
Misionieriškas darbas ir liudijimas
Nors evangelijose apie Jokūbo kelionių po Jėzaus prisikėlimą aprašyta mažiau negu apie kai kuriuos kitus apaštalus, tradicija sako, kad jis skelbė Evangeliją ir turėjo rimtą įtaką ankstyvajai krikščionybei. Dėl ankstyvos mirties (apie 44 m. po Kr.) jo misijų laukas galėjo būti trumpesnis nei kitų apaštalų.
Kankinystė ir atminimas
Apaštalų darbuose (12, 1–2) rašoma, jog karalius Erodas (greičiausiai Erodas Agripa I) įsakė nukirsti Jokūbo galvą, todėl jis dažnai vadinamas pirmuoju kankiniu tarp Jėzaus apaštalų. Ši žinia leido jam tapti svarbia figūra ankstyvajame krikščioniškame liudijime. Vakarų krikščionių tradicijoje šv. Jokūbas Didysis yra siejamas su Ispanija: viduramžių legenda teigia, jog jo relikvijos perneštos į Santiago de Compostela, kur susiformavo garsioji piligrimystės kelio tradicija — Camino de Santiago. Dėl to jis tapo Ispanijos ir piligrimų globėju, o pagrindinė jo liturginė diena Vakarų bažnyčiose yra liepos 25 d.
Ikonografija ir simboliai
Kunigų, menininkų ir piligrimų vaizduose Jokūbas dažnai vaizduojamas kaip piligrimas — su skrybėle, lazda ir kriaukle (scallop shell), kuri tapo Camino de Santiago simboliu. Kartais jis vaizduojamas ir kaip kankinys su kalaviju, nurodančiu jo mirties būdą.
Paveldas
Jokūbo asmenybė ir ypač jo kankinystė turėjo didelę įtaką krikščionybės plitimui ir liturginei tradicijai. Santiago de Compostela ir su ja susijusi piligrimų trasa išlieka viena žymiausių krikščionybės kultūrinių ir dvasinių vietų. Istoriniai ir archologiniai tyrimai apie relikvijų kilmę ir Jokūbo veiklą Ispanijoje yra įvairūs, tačiau jo vaidmuo kaip ankstyvojo krikščionybės liudytojo ir simbolio yra plačiai pripažintas.
Codex Calixtinus skatina piligriminę kelionę į Santjagą.
Šventasis Jokūbas ir Hispanija
Pagal senovinę vietinę tradiciją 40 m. po Kr. sausio 2 d. Jokūbui ant Ebro upės kranto Cezaraugustoje pasirodė Mergelė Marija, kai jis skelbė Evangeliją Ispanijoje. Ji esą pasirodė ant stulpo, Nuestra Señora del Pilar, ir tas stulpas yra saugomas ir garbinamas dabartinėje Dievo Motinos stulpo bazilikoje Saragosoje, Ispanijoje. Po šio apsireiškimo šventasis Jokūbas grįžo į Judėją, kur 44 m. karalius Erodas Agripa I jam nukirto galvą.
Jo relikvijų perkėlimas iš Judėjos į Galisiją, esančią Iberijos šiaurės vakaruose, įvyko per kelis stebuklingus nutikimus: Erodas Agripa Jeruzalėje kalaviju nukirto jam galvą, jo kūnas buvo paimtas angelų ir be vairo, be priežiūros valtimi nuplaukė į Irija Flaviją Ispanijoje, kur masyvi uola apgaubė jo relikvijas, kurios vėliau buvo perkeltos į Kompostelą. XII a. parašytame veikale "Historia Compostellana" pateikiama santrauka legendos apie šventąjį Jokūbą, kaip ja tikėta Komposteloje. Joje svarbiausios dvi idėjos: pirma, šventasis Jokūbas skelbė Evangeliją ne tik Šventojoje Žemėje, bet ir Ispanijoje; antra, po kankinystės nuo Erodo Agripos I rankos jo mokiniai jo kūną jūra nugabeno į Ispaniją, kur išsilaipino Padrone, Galisijos pakrantėje, ir nugabeno į žemyno gilumą palaidoti Santjago de Komposteloje.
Kompostelos šventųjų relikvijų autentiškumas buvo patvirtintas 1884 m. lapkričio 1 d. popiežiaus Leono XIII bulėje "Omnipotens Deus".
Kompostelos tradicija šventojo relikvijų atradimą priskiria karaliaus Alfonso II (791-842 m.) ir Irijos vyskupo Teodemiro laikams. Šių tradicijų pagrindu IX a. pradėtas kurti piligriminis kelias, o Jokūbui skirta šventovė Santjago de Komposteloje (Santiago de Compostela), Ispanijos Galisijoje, tapo garsiausia piligrimystės vieta krikščioniškame pasaulyje. Šventojo Jokūbo kelias - tai medis kelių, kurie kerta Vakarų Europą ir per Šiaurės Ispaniją atkeliauja į Santjagą. Ilgainiui Jokūbas tapo Ispanijos globėju.
Džeimsas anglų kalboje kilęs iš lotyniško vardo Iacobus (Jokūbas). Rytų Ispanijoje Jacobus tapo Jacome arba Jaime, Katalonijoje - Jaume, Vakarų Ispanijoje - Iago, o Portugalijoje ir Galicijoje - Tiago. "Šventasis Jokūbas" ("Sanctus Jacobus") tapo "Sant' Jago", kuris buvo sutrumpintas iki Santjago. Jokūbo emblema buvo šukutės kriauklė (arba "gaidžio kriauklė"), todėl piligrimai, vykstantys į jo šventovę, dažnai nešiojo šį simbolį ant kepurių ar drabužių.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo šventasis Jokūbas?
A: Šventasis Jokūbas, Zebediejaus sūnus (mirė 44 m. po Kr.), buvo vienas iš Jėzaus mokinių (mokinių). Jis buvo Zebediejaus ir Salomėjos sūnus ir evangelisto Jono brolis.
K: Kuo jis skiriasi nuo kitų apaštalų, vardu Jokūbas?
A: Jis vadinamas šventuoju Jokūbu Didžiuoju, kad būtų atskirtas nuo kito apaštalo vardu Jokūbas (Jokūbas, Alfiejaus sūnus).
K: Kada Jėzus jį pašaukė pradėti keliauti?
A: Sinoptinėse evangelijose pasakojama, kad Jokūbas ir Jonas buvo su savo tėvu prie jūros kranto, kai Jėzus pašaukė juos pradėti keliauti (Mt 4, 21-22; Mk 1, 19-20).
K: Kokią pravardę Jėzus davė jam ir jo broliui?
A: Pasak Morkaus, Jokūbas ir Jonas buvo vadinami Boanerge, arba "perkūno sūnumis" (3, 17).
K: Kaip jis buvo nukankintas dėl savo tikėjimo?
A: Apaštalų darbų 12, 1-2 rašoma, kad karalius Erodas liepė Jokūbui įvykdyti mirties bausmę kalaviju (plg.
Ieškoti