Šukutės

Pagrindinės funkcijos

1. Jų gebėjimas plaukti. Tačiau kelios rūšys suaugusios prie uolų prisitvirtina gijomis. Dauguma rūšių guli ant smėlio dugno ir išplaukia, kai jas paliečia jūrų žvaigždė ar kitas plėšrūnas.

2. Jų akys yra aplink apsiausto kraštus. Jų akys nemato formų, bet gali pastebėti kintančius šviesos ir judesio modelius. Šukutės akys, apjuosiančios jos kiauto kraštą, aptinka judančius objektus, kai jie praeina iš eilės pro akis.

3. Kriauklė pusiau apskritos briaunotos formos. Vožtuvai yra panašūs ir glaudžiai prigludę vienas prie kito, kad gautųsi sandarus apvalkalas.

4. Tam tikru gyvenimo etapu visos šukutės turi mažų dantukų briauną netoli įpjovos, kur išlenda kitų dvigeldžių šukutės. Tai vadinama ctenolium. Jis svarbus tuo, kad jį turi tik šukutės ir jį galima pamatyti fosilijose. Taigi, paleontologams tai parodo, kada jie turi iškastinę šukutę.

Tipiškos hermafroditinės šukutės su pašalintu kairiuoju (viršutiniu) vožtuvu anatominė schema

Raumenys

Šukutės turi centrinį prisitraukiamąjį raumenį. Jis toks pat kaip ir tikrųjų austrių (Ostreidae šeima). Jų kiauto viduje viduryje yra randas. Tai rodo, kur šis raumuo prisitvirtina prie kriauklės. Šukučių adduktorinis raumuo yra didesnis ir labiau išsivystęs nei austrių adduktorinis raumuo. Taip yra todėl, kad jos plaukia.

Maistas ir virškinimas

Dauguma šukučių maitinasi filtrais. Jos minta planktonu. Planktone kartais būna šukučių lervų. Sifonais vanduo patenka per filtruojančią struktūrą. Gleivės sulaiko maistą. Tada struktūros blakstienėlės perkelia maistą į burną. Tada šukutės maistą virškina skrandyje ir virškinimo liaukoje. Atliekos keliauja per žarnyną ir išeina per išangę.

Gyvenimo ciklas

Kai kurios šukutės, pavyzdžiui, Atlanto įlankos šukutės Argopecten irradians, ilgai negyvena. Kitos gali gyventi 20 ir daugiau metų. Jų amžių galima nustatyti pagal aniulius - koncentriškus žiedus ant kriauklių.

Šukučių šeima neįprasta dėl lytinio dauginimosi būdų įvairovės. Kai kurių rūšių šukutės turi tik vieną lytį. Jos yra arba patinai, arba patelės. Kitos rūšys yra hermafroditai, todėl viena šukutė vienu metu turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus. Kelios šukutės jaunystėje yra patinai, o užaugę tampa patelėmis.

Raudoni ikrai gaunami iš šukučių patelių. Balti ikrai gaunami iš patinų. Per poravimosi sezoną šukutės laisvai išskiria spermatozoidus ir kiaušialąstes į vandenį. Apvaisintos kiaušialąstės nugrimzta į dugną. Nesubrendusios šukutės išsirita po kelių savaičių. Lervos dreifuoja planktone, kol vėl išplaukia į dugną augti. Jos gali prisitvirtinti byzaliniais siūlais.

Iškastinis įrašas

Yra daug gyvų ir iškastinių Pectinidae rūšių. Tikrieji pektininiai (turintys ctenolium) pirmą kartą pasirodė viršutiniame arba viduriniame triase prieš daugiau kaip 200 mln. metų (mia), o gal net prieš 240 mln. metų.

Mezozojaus eroje Pectinidae šeima turėjo daug rūšių, tačiau kreidos periodo pabaigoje jos beveik išnyko. Išlikusios rūšys sparčiai evoliucionavo terciaro periode. Yra beveik 7 000 iškastinių ir naujausių Pectinidae rūšių ir porūšių.

Evoliucija

Plaukiojančių dvigeldžių moliuskų evoliucija yra vadinamosios "mezozojaus jūrinės revoliucijos" pasekmė. Mezozojaus eroje jūros dugno plėšrūnams išsivystė įvairios naujos formos, kurios maitinosi gausiai paplitusiais vėžiagyviais (brachiopodais ir dvigeldžiais moliuskais). Šių plėšrūnų gausu ir šiandien: tai daugiausia jūrų žvaigždės, pilvakojai ir krabai.

Kiekvienas plėšrūnas turi savo metodus. Krabai kiautus laužo jėga. Kai kurie pilvakojai kiaute padaro skylutes ir įdeda paralyžiuojančios arba atpalaiduojančios medžiagos; kiti veikia mažais įtrūkimais kiauto krašte. Įkišę savo nasrus, jie suėda vėžiagyvius.

Dažniausi plėšrūnai yra jūrų žvaigždės. Brachiopodų ir dvigeldžių moliuskų kriaukles laiko stiprūs raumenys. Žvaigždės juos užspaudžia iš abiejų pusių savo vamzdinėmis kojomis ir nuolat traukia. Jūrų žvaigždės, turinčios raumenis ir hidraulinę sistemą, gali traukti daug ilgiau, nei gali atlaikyti bet kurio dvigeldžio moliusko raumenys. Paprastai užtenka dešimties minučių, kad kriauklė šiek tiek atsidarytų. Tuomet jūrų žvaigždė į kiautą įkiša savo skrandį. Skrandis gali prasiskverbti pro vos 0,1 mm siaurą plyšį. Tada jūrų žvaigždė ištirpdo moliuską, kuriame gyvena, ir pasisavina maistingąsias medžiagas.

Todėl bet koks grobis, kuris bent kiek apsigynė nuo šių plėšrūnų, turėjo didelį reprodukcinį pranašumą. Daugeliui moliuskų išsivystė itin tvirti kiautai. Kai kurie iš jų įsirausė į smėlį. Šukutės turėjo turėti tam tikrą elementarų judėjimą, kuris greitai išsivystė veikiant atrankai. Mezozojuje jos tapo labai paplitusios. Yra ir kitų būdų, kuriuos naudojo kelios šukutės. Chlamys hastata ant kiauto dažnai nešioja kempines. Tai savotiškas mutualizmas. Kempinė apsunkina jūrų žvaigždžių vamzdelio kojų įsitvirtinimą ir maskuoja Chlamys hastata nuo plėšrūnų.

Kai šukutės atsitraukia nuo smėlio, jos tampa atviros naujiems plėšrūnams, pavyzdžiui, rajom, kurios patruliuoja tiesiai virš vandenyno dugno. Jas taip pat gali paimti jūros paukščiai, kurie atveria kriaukles, numesdami jas ant uolų. Akivaizdu, kad pagrindinis privalumas yra tas, kad šukutės gali pabėgti nuo jūrų žvaigždžių, kurių pakrantės ir kontinentinio šelfo buveinėse yra labai daug.

Kilmė

Tyrimai parodė, kad Pectinidae šeima yra monofilinė, išsivysčiusi iš vieno bendro protėvio. Tiesioginiai Pectinidae protėviai buvo Entoliidae šeimos dvigeldžiai moliuskai, panašūs į šukutes.

Kaip maistas

Laukinė žuvininkystė ir akvakultūra

Didžiausia laukinių šukučių (Placopecten magellanicus) žvejyba vykdoma Atlanto vandenyno šukučių (Placopecten magellanicus) priekrantėje Jungtinių Valstijų šiaurės rytuose ir Kanados rytuose. Likusioje pasaulio dalyje daugiausia šukučių pagaminama Japonijoje (laukinės, sustiprintos ir akvakultūros) ir Kinijoje (daugiausia auginamos Atlanto įlankos šukutės). Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) tyrimo duomenimis, 2005 m. Kinijoje buvo sugaunama 80 % viso pasaulio šukučių ir pektenų kiekio.

Maisto gaminimas

Šukutės populiarios tiek Rytų, tiek Vakarų virtuvėje. Viename kiaute yra dviejų rūšių mėsos. Priekinis raumuo yra baltas ir mėsingas. Koralais vadinami ikrai yra raudoni, oranžiniai arba balti ir minkšti.

Vakarų virtuvėje šukutės dažnai troškinamos svieste arba apkepinamos ir gruzdinamos. Šukutės (dar vadinamos barzda) dažnai būna kietos. Paprastai jis išmetamas arba vėliau naudojamas sultiniams gaminti. Kartais turgavietėse parduodamos jau paruoštos šukutės su kiautu, tik su prisitraukiamuoju raumeniu. Už JAV ribų šukutės dažnai parduodamos sveikos, o žmonės valgo prigludusį raumenį ir ikrus.

Japonų virtuvėje šukutės gali būti patiekiamos sriuboje arba ruošiamos kaip sašimi ar suši. Suši bare hotategai (帆立貝, 海扇) yra tradicinė šukutė su ryžiais. Kaibašira (貝柱) gali būti šukutė, tačiau tai gali būti ir bet kokių moliuskų, pavyzdžiui, midijų, austrių ar moliuskų, prisitraukiamasis raumuo. Kantono kinų virtuvėje džiovinta šukutė vadinama conpoy (乾瑤柱, 乾貝, 干貝).

Simbolika

Šventojo Jokūbo kriauklė

Šukučių kriauklė yra tradicinė Zebediejaus sūnaus Jokūbo emblema. Ji populiari tarp piligrimų, keliaujančių Šventojo Jokūbo keliu į apaštalo šventovę Santjago de Komposteloje, Ispanijoje.

Vaisingumo simbolis

Visais laikais šukutės ir kitos šarnyrinės kriauklės simbolizavo moteriškumo principą. Daugelyje romėnų meilės ir vaisingumo deivės Veneros paveikslų, siekiant ją atpažinti, buvo vaizduojama šukutės kriauklė. Tai aiškiai matyti klasikinio įkvėpimo sulaukusiame Botičelio paveiksle "Veneros gimimas".

Naudokite kaip dizainą

Heraldikoje šukutės kriauklės simbolis buvo naudojamas kaip piligriminę kelionę į Kompostelą atlikusių žmonių ženklas. Vėliau jis apskritai tapo piligrimystės simboliu. Vinstono Čerčilių' šeimos herbe yra šukučių. Tačiau heraldikos simboliai ne visada turi tą pačią reikšmę. Kartais nė vienas šeimos narys nėra dalyvavęs piligriminėje kelionėje, tačiau herbe vis tiek yra šukutės.

Daugiau kaip 45 Prancūzijos savivaldybių herbuose yra viena ar kelios šukučių kriauklės.

JAV Niujorko valstijoje nuo 1988 m. Atlanto įlankos šukutės yra valstybinės kriauklės. Dizaine šukutės kraštai arba briaunos reiškia banguotą raštą, kuris žmonėms primena šukutės kiauto kraštą. Naftos kompanija "Shell" nuo 1904 m. turi logotipą su šukučių kriaukle.

Piligrimas su šukučių kriaukle


Afroditė jūros kriauklėje, dabar saugoma Luvre


Šukutės kriauklė - heraldinis elementas Vokietijos herbe