Mezozojaus jūrinė revoliucija - tai didelis jūros dugno plėšrūnų, mintančių vėžiagyviais, pagausėjimas. Šį terminą pavartojo paleontologas Vermejus, daug metų tyrinėjęs jūros dugno bestuburių pokyčius.

Nuo paleozojaus faunos iki šiuolaikinės faunos pastebimai pasikeitė jūros dugno gyvūnija. Šis pokytis įvyko mezozojaus laikotarpiu. Mezozojaus eroje jūros dugno plėšrūnai išvystė įvairias naujas formas, kurios maitinosi gausiai paplitusiais vėžiagyviais (brachiopodais ir dvigeldžiais moliuskais). Šių plėšrūnų gausu ir šiandien: tai daugiausia jūrų žvaigždės, pilvakojai ir krabai.

Kiekvienas plėšrūnas turi savo metodus. Krabai kiautus laužo jėga. Įvairių rūšių pilvakojai išvystė gebėjimą patekti į kiautus. Muricidae kiaukutus pragręžia ir suvalgo grobį. Kai kurie pilvakojai kiaute padaro skylutes ir įdeda paralyžiuojančios arba atpalaiduojančios medžiagos; kiti veikia mažais įtrūkimais kiauto krašte. Įkišę savo proboscis, jie minta vėžiagyviais. Galbūt keista, bet kai kurie kempininiai taip pat gali gręžti kiautus. Mezozojaus laikais buvo ir nemažai stuburinių moliuskų grobuonių: plaktodontai, kai kurie ichtiozaurai ir mosasaurai turėjo plokščius kriaukles draskančius dantis.

Laikas ir reikšmė

Mezozojaus jūrinė revoliucija vyko per visą Mezozojaus erą (maždaug prieš 252–66 milijonus metų), ypač intensyviai nuo triaso iki kreidos laikotarpių. Jos reikšmė – gilus ir ilgalaikis pakeitimas jūros dugno bendrijose: pasikeitė grobuonių įvairovė ir būdai medžioti, o kartu evoliuciškai atsirado daugybė naujų grobio apsaugos strategijų.

Plėšrūnų taktikos ir grobio atsakas

  • Crumplinimas: krabai ir kai kurie stuburiniai (durophagous) naudodami stiprius žnyplius ar specialius dantis laužo kriaukles.
  • Gręžimas: kai kurie pilvakojai (pvz., Muricidae) ir net kiti bestuburiai palieka charakteringas gręžimo skylutes kriauklėse; procesui dažnai naudojama radula ir cheminė medžiaga, kuri suminkština kalcitą ar aragonitą.
  • Atidarymas ir prasiskverbimas: jūrų žvaigždės, naudodamos tube feet (siurbiamuosius kojytes), traukia dvigeldžius atidarydamos arba išstumia grobį iš jo vietos.
  • Toksinai ir paralyžius: kai kurie pilvakojai įveda chemines medžiagas per skylutes arba plyšius, kad paralyžuotų grobį prieš valgyti.
  • Infaunalizacija ir mobilumas: grobis įgauna gebėjimą gilintis į dumblą (infauna), aktyviau judėti arba užsiaugina storus apvalkalus, spyglius ar užaugina užaugėlius (cementation), kad apsisaugotų.

Fosiliniai įrodymai

Fosilijų įrašai rodo šiuos pokyčius: daugėja gręžimų ant kriauklių, atsiranda „remontuotų“ (repair) kriauklių žymių, matomos trupinimo žymės ir dantų atspaudai. Taip pat fiksuojamas perėjimas nuo brachiopodų dominavimo prie dvigeldžių ir didesnės infauninės gyventojų dalies – tai atspindi grobio reakcijas į intensyvesnį predaciją.

Pasekmės ekosistemoms

Šie grobio ir plėšrūnų santykių pokyčiai skatino evoliucinę „ginklų varžybas“ (escalation): plėšrūnai tobulino grobio paieškos ir įveikimo metodus, o grobiai – apsaugos priemones. Dėl to žemyninių ir jūrinių ekosistemų struktūra pasikeitė – atsirado daugiau judrių, geriau apsiginkančių rūšių, keitėsi maisto grandinės ir bendrijų dinamika. Daugelis šiandieninių jūros dugno plėšrūnų – pvz., krabai, pilvakojai ir jūrų žvaigždės – savo elgsena ir morfologija neša šios revoliucijos palikimą.

Trumpas santrauka

Mezozojaus jūrinė revoliucija – tai ilgalaikis evoliucinis procesas, dėl kurio pasikeitė jūros dugno ekologija: išsiplėtė plėšrūnų įvairovė ir jų medžioklės strategijos, o grobis evoliuciškai atsakė naujomis apsaugos priemonėmis. Rezultatas – šiandien matoma sudėtinga ir dinamiška dugno bendrija, formuota milijonų metų tarpusavio sąveikų.