Hebrajų kalba, semitų kalba, yra žydų kalba. Hebrajų kalbos akademija yra pagrindinė hebrajų kalbos institucija, atsakinga už terminologijos kūrimą, kalbos norminimą ir naujų žodžių įvedimą į šiuolaikinę leksiką. Hebrajų kalba yra viena iš seniausių semitų kalbų ir šiandien — pagrindinė Izraelio valstybės kalba.
Istorinė raida
Ją izraelitai kalbėjo labai seniai, Biblijos laikais. Per ilgą istoriją hebrajų kalba vystėsi — nuo biblinės (senosios) hebrajų kalbos per mishnaistinę (rabinišką) iki viduramžių ir naujųjų laikų variantų. Judėją užkariavus Babilonijai, žydai pateko į Babilono nelaisvę ir pradėjo kalbėti aramėjų kalba, kuri nukonkuruodavo hebrajų kasdieniniame vartojime. Nepaisant to, hebrajų kalba išliko svarbi religijos, teisės ir literatūros srityse — ją mokė ir naudojo rabinai, mokslininkai ir šventraščių skaitytojai.
Per viduramžius hebrajų kalba daugiausia buvo rašytinė liturgijos, mokslo, filosofijos bei poezijos kalba; tuo metu žydų bendruomenės taip pat vystė įvairias kalbines tradicijas (pvz., jidish, ladino, judeo-arabų dialektus), kurios daug kur užėmė kasdienio bendravimo vietą.
Atgaivinimas kaip šnekamoji kalba
XX a. pabaigoje ir ypač XIX a. pab.–XX a. pr. vyko sąmoningas hebrajų atgaivinimas kaip kasdienės valstybinės kalbos procesas. Jį skatino sionizmo judėjimas ir kalbos obsetoras Eliezeris Ben‑Jehuda, kuris siekė hebrajų paversti modernia gyvenimo kalba: kūrė naujus terminus, propagavo kalbos vartojimą šeimoje ir ugdymo įstaigose bei rūpinosi žodyno atnaujinimu. 1948 m. hebrajų kalba tapo naujosios Izraelio valstybės viena iš oficialių kalbų; vėliau valstybės teisės aktuose hebrajų padėtis buvo įtvirtinta kaip pagrindinė valstybinė kalba.
Atgaivinimo procesas nebuvo vien tik grįžimas prie senųjų formų: buvo suderinta tradicija su modernizacija — supaprastinta gramatika, pritaikytas žodynas technikai, švietimui ir naujoms institucijoms. Daug hebrajų žodžių atsirado per skolinimąsi ar kūrybą iš kitų kalbų, ypač iš anglų kalbos, taip pat iš rusų, arabų, jidiš ir kitų kalbų.
Šiuolaikinė hebrajų kalba
Šiuolaikinė (izraelietiška) hebrajų kalba ženkliai skiriasi nuo biblinės: syntaksė ir morfologija tapo paprastesnės, kai kurios seni veiksmažodžių laikai ir konstrukcijos nebevartojamos arba vartojamos siauresnėje reikšmėje. Kalboje yra daug skolinių, naujadarų ir terminų, pritaikytų šiuolaikinei technologijai, administracijai ir kultūrai. Izraelio gyventojai, atvykę iš įvairių šalių, prisidėjo prie kalbos įvairovės — tai lėmė daugybę tarminių skirtumų, bet ir bendrą tendenciją link vieningos valstybinių institucijų bei mokyklų vartojamos hebrajų normos.
Rašyba, tarimas ir vartojimas šiandien
Rašyba: hebrajų raštas (alef‑bet) susideda iš 22 raidžių, daugiausia atliekančių priebalsių funkciją. Vokalai tradiciškai žymimi diakritiniais ženklais (niqqud), tačiau kasdieninėse publikacijose niqqud beveik nenaudojamas — tekstai orientuoti į skaitytoją, gebantį atpažinti žodį be balsių žymėjimo. Niqqud dažniau taikomas vaikų knygose, religiniuose tekstuose ir žodynuose.
Tarimas: istoriniu požiūriu egzistavo skirtingi tarimai (pvz., aškenaziškas, sefatų/„sephardic“ ir kt.), tačiau šiuolaikinė izraelietiška tartis dažniausiai remiasi sefatų tradicija, su savitu balsių sistema ir fonetika.
Vartojimas: hebrajų yra šalies administracijos, švietimo, žiniasklaidos ir kasdienio bendravimo kalba. Religiniuose ir liturginiuose kontekstuose vis dar plačiai naudojama biblinė ir rabiniška kalbos forma.
Iki XX a. pabaigos hebrajų kalba dažnai minima kaip viena iš retai atgaivintų kalbų: jos atgaivinimas į gyvą šnekamąją kalbą prasidėjo XIX a. pab. – XX a. pr., daugiausia dėl Eliezerio Ben‑Jehudos ir sionistų pastangų, todėl hebrajų kartais vadinama pavyzdžiu, kaip literatūrinė ar religinė kalba gali vėl tapti kasdienio gyvenimo kalba.
Biblija iš pradžių buvo parašyta bibline hebrajų, bibline aramėjų ir koine graikų kalbomis: Senojo Testamento (Tanacho) tekstai daugiausia hebrajų/aramėjų, o Naujasis Testamentas — koine graikų kalba.
