Hebrajų kalba: nuo Biblijos iki šiuolaikinės Izraelio kalbos
Hebrajų kalba, semitų kalba, yra žydų kalba. Hebrajų kalbos akademija yra pagrindinė hebrajų kalbos institucija, atsakinga už terminologijos kūrimą, kalbos norminimą ir naujų žodžių įvedimą į šiuolaikinę leksiką. Hebrajų kalba yra viena iš seniausių semitų kalbų ir šiandien — pagrindinė Izraelio valstybės kalba.
Istorinė raida
Ją izraelitai kalbėjo labai seniai, Biblijos laikais. Per ilgą istoriją hebrajų kalba vystėsi — nuo biblinės (senosios) hebrajų kalbos per mishnaistinę (rabinišką) iki viduramžių ir naujųjų laikų variantų. Judėją užkariavus Babilonijai, žydai pateko į Babilono nelaisvę ir pradėjo kalbėti aramėjų kalba, kuri nukonkuruodavo hebrajų kasdieniniame vartojime. Nepaisant to, hebrajų kalba išliko svarbi religijos, teisės ir literatūros srityse — ją mokė ir naudojo rabinai, mokslininkai ir šventraščių skaitytojai.
Per viduramžius hebrajų kalba daugiausia buvo rašytinė liturgijos, mokslo, filosofijos bei poezijos kalba; tuo metu žydų bendruomenės taip pat vystė įvairias kalbines tradicijas (pvz., jidish, ladino, judeo-arabų dialektus), kurios daug kur užėmė kasdienio bendravimo vietą.
Atgaivinimas kaip šnekamoji kalba
XX a. pabaigoje ir ypač XIX a. pab.–XX a. pr. vyko sąmoningas hebrajų atgaivinimas kaip kasdienės valstybinės kalbos procesas. Jį skatino sionizmo judėjimas ir kalbos obsetoras Eliezeris Ben‑Jehuda, kuris siekė hebrajų paversti modernia gyvenimo kalba: kūrė naujus terminus, propagavo kalbos vartojimą šeimoje ir ugdymo įstaigose bei rūpinosi žodyno atnaujinimu. 1948 m. hebrajų kalba tapo naujosios Izraelio valstybės viena iš oficialių kalbų; vėliau valstybės teisės aktuose hebrajų padėtis buvo įtvirtinta kaip pagrindinė valstybinė kalba.
Atgaivinimo procesas nebuvo vien tik grįžimas prie senųjų formų: buvo suderinta tradicija su modernizacija — supaprastinta gramatika, pritaikytas žodynas technikai, švietimui ir naujoms institucijoms. Daug hebrajų žodžių atsirado per skolinimąsi ar kūrybą iš kitų kalbų, ypač iš anglų kalbos, taip pat iš rusų, arabų, jidiš ir kitų kalbų.
Šiuolaikinė hebrajų kalba
Šiuolaikinė (izraelietiška) hebrajų kalba ženkliai skiriasi nuo biblinės: syntaksė ir morfologija tapo paprastesnės, kai kurios seni veiksmažodžių laikai ir konstrukcijos nebevartojamos arba vartojamos siauresnėje reikšmėje. Kalboje yra daug skolinių, naujadarų ir terminų, pritaikytų šiuolaikinei technologijai, administracijai ir kultūrai. Izraelio gyventojai, atvykę iš įvairių šalių, prisidėjo prie kalbos įvairovės — tai lėmė daugybę tarminių skirtumų, bet ir bendrą tendenciją link vieningos valstybinių institucijų bei mokyklų vartojamos hebrajų normos.
Rašyba, tarimas ir vartojimas šiandien
Rašyba: hebrajų raštas (alef‑bet) susideda iš 22 raidžių, daugiausia atliekančių priebalsių funkciją. Vokalai tradiciškai žymimi diakritiniais ženklais (niqqud), tačiau kasdieninėse publikacijose niqqud beveik nenaudojamas — tekstai orientuoti į skaitytoją, gebantį atpažinti žodį be balsių žymėjimo. Niqqud dažniau taikomas vaikų knygose, religiniuose tekstuose ir žodynuose.
Tarimas: istoriniu požiūriu egzistavo skirtingi tarimai (pvz., aškenaziškas, sefatų/„sephardic“ ir kt.), tačiau šiuolaikinė izraelietiška tartis dažniausiai remiasi sefatų tradicija, su savitu balsių sistema ir fonetika.
Vartojimas: hebrajų yra šalies administracijos, švietimo, žiniasklaidos ir kasdienio bendravimo kalba. Religiniuose ir liturginiuose kontekstuose vis dar plačiai naudojama biblinė ir rabiniška kalbos forma.
Iki XX a. pabaigos hebrajų kalba dažnai minima kaip viena iš retai atgaivintų kalbų: jos atgaivinimas į gyvą šnekamąją kalbą prasidėjo XIX a. pab. – XX a. pr., daugiausia dėl Eliezerio Ben‑Jehudos ir sionistų pastangų, todėl hebrajų kartais vadinama pavyzdžiu, kaip literatūrinė ar religinė kalba gali vėl tapti kasdienio gyvenimo kalba.
Biblija iš pradžių buvo parašyta bibline hebrajų, bibline aramėjų ir koine graikų kalbomis: Senojo Testamento (Tanacho) tekstai daugiausia hebrajų/aramėjų, o Naujasis Testamentas — koine graikų kalba.
"Izraelis" parašytas hebrajų abėcėle.
Gramatika
Hebrajų kalba yra semitų kalba, todėl ji labai panaši į arabų kalbą. Hebrajiški žodžiai sudaromi derinant šaknį su šablonu. Izraelio hebrajų kalboje kai kurie žodžiai yra išversti iš Europos kalbų, pavyzdžiui, anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų. Daugeliui Senojo Testamento žodžių izraeliečių hebrajų kalba suteikė naujas reikšmes. Žmonės, besimokantys hebrajų kalbos, pirmiausia turi mokytis gramatikos, kad galėtų taisyklingai skaityti be balsių.
Izraelio hebrajų kalboje nėra veiksmažodžio "būti" esamuoju laiku, o tik būsimuoju ir būtuoju. Biblinėje hebrajų kalboje nėra laikų, o tik du aspektai: netobulasis ir tobulasis. Netobulasis yra kažkas panašaus į būsimąjį ir esamąjį laiką. Tobulasis yra kažkas panašaus į praėjusį laiką. Mišniškąja hebrajų kalba, kaip ir judėjų aramėjų kalba, buvo kalbama Jėzaus laikais ir Bar-Kochbos sukilimo metu (II mūsų eros amžiuje) iki Bizantijos imperijos Justiniano (VI mūsų eros amžiuje).
Hebrajų abėcėlė pritaikyta kitai žydų kalbai - jidiš - rašyti. Tačiau jidiš kalba skamba kitaip nei hebrajų, nes ji yra germanų kalba.
Abėcėlė
Hebrajų abėcėlę sudaro 22 raidės. Penkios iš jų keičiasi, kai yra žodžio pabaigoje. Hebrajų kalba skaitoma iš dešinės į kairę.
Hebrajų abėcėlė yra abjad, todėl rašomi tik sąskambiai, o skaitytojai turi pateikti balses. Kadangi tai gali būti sudėtinga, balsiai gali būti pažymėti taškais, vadinamais "nikkud" arba "tinuah" (daugiskaita atitinkamai "nikudot" ir "tinuot"). Šiuolaikinėje hebrajų kalboje kai kurios raidės gali žymėti balsius, kurie vadinami matres lectionis (skaitymo motinomis), nes labai padeda skaityti. Vav (arba Waw) gali sudaryti garsą "oo" (/u/ IPA), kaip ir maiste. Yodh (arba Yud) gali sudaryti garsą "ee" (/i/ IPA kalboje), pavyzdžiui, "feed".
| Alefas | Statymas | Gimelis | Dalet | Ei, | Vav | Zayin | Heth | Teth | Yodh | Kaf |
| א | ב | ג | ד | ה | ו | ז | ח | ט | י | כ |
| ך | ||||||||||
| Lamed | Mem | Vienuolė | Samekh | Ayin | Pe | Tsadi | Kuf | Resh | Shin | Tav |
| ל | מ | נ | ס | ע | פ | צ | ק | ר | ש | ת |
| ם | ן | ף | ץ |
Klausimai ir atsakymai
K: Kokia kalba yra hebrajų?
A: Hebrajų kalba yra semitų kalba.
K.: Kada ja buvo pradėta kalbėti?
A: Pirmą kartą ja buvo pradėta kalbėti Izraelyje.
K: Kas kalba hebrajų kalba?
Atsakymas: Daugelis žydų taip pat kalba hebrajiškai, nes hebrajų kalba yra judaizmo dalis.
K: Kiek laiko ji vartojama?
A: Ja izraelitai kalbėjo labai seniai, Biblijos laikais.
K: Kodėl žydai nustojo kalbėti hebrajiškai?
A: Judėją užkariavus Babilonijai, žydai buvo paimti į nelaisvę (kalėjimą) Babilone ir pradėjo kalbėti aramėjiškai. Kasdieniame gyvenime hebrajų kalba buvo mažai vartojama, tačiau ją vis dar mokėjo žydai, kurie studijavo halachą.
Klausimas: Kaip atsirado šiuolaikinė hebrajų kalba?
A: XX a. daugelis žydų nusprendė hebrajų kalbą vėl paversti šnekamąja kalba. 1948 m. ji tapo naujosios Izraelio valstybės kalba. Žmonės į Izraelį atvyko iš daugelio vietų ir nusprendė išmokti hebrajų kalbą, savo bendrų protėvių kalbą, kad visi galėtų kalbėti viena kalba. Tačiau šiuolaikinė hebrajų kalba gerokai skiriasi nuo biblinės hebrajų kalbos, joje yra paprastesnė gramatika ir daug skolinių iš kitų kalbų, ypač anglų. Nuo 2021 m. hebrajų kalba buvo vienintelė mirusi kalba, kuri vėl tapo gyva.
K: Kokia kalba iš pradžių buvo parašyta Biblija?
A: Hebrajų Biblija iš pradžių buvo parašyta bibline hebrajų kalba
