Rusų kalba: istorija, kirilica, paplitimas ir vaidmuo pasaulyje

Rusų kalba: išsamus žinynas apie istoriją, kirilicą, paplitimą ir pasaulinį vaidmenį — kilmė, rašyba, vartotojai ir geopolitinė reikšmė. Sužinokite daugiau.

Autorius: Leandro Alegsa

Rusų kalba (rusų kalba: русский язык, transliteracija: russkij jaz'ik) - pagrindinė Rusijos kalba. Ja taip pat kalba daug žmonių kitose buvusios Sovietų Sąjungos dalyse, pavyzdžiui, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Uzbekistane, Tadžikistane, Kirgizijoje, Moldovoje, Latvijoje, Lietuvoje, Turkmėnijoje ir Estijoje. Rusų kalba turi ir daug besimokančiųjų bei užsienyje gyvenančių kalbėtojų, todėl jos bendras vartojimas apima dešimtis milijonų žmonių; apytiksliai skaičiuojama apie 150–160 mln. gimtakalbių ir apie 250–260 mln. vartotojų visame pasaulyje.

Kalbinė klasifikacija ir giminystė

Rusų kalba, kaip ir kitos slavų kalbos, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Ji yra viena iš trijų pagrindinių rytų slavų kalbų; kitos dvi yra ukrainiečių ir baltarusių kalbos. Iš rytų slavų kalbų rusų kalba yra plačiausiai vartojama ir turi didžiausią literatūrinį kanoną bei standartizaciją.

Istorija ir raida

Rusų kalbos ištakos siejamos su senąja rytų slavų tarmine bendrija ir senąja rusėnų (senosios rytų slavų) kalba, kuri buvo vartojama viduramžiais. Reikšmingą įtaką raštijai bei leksikai turėjo Bažnyčios slavų (cerkvės slavų) kalba. Per amžius rusų kalba kito: pats žodynas ir fonetika priėmė skolinimus iš graikų, latvių, finougrų ir turkų kalbų, o vėliau daug skolinių atėjo iš prancūzų, vokiečių, o XX–XXI a. — iš anglų kalbos.

Svarbūs raidos etapai:

  • Senosios rytų slavų kalbos periodas (IX–XIII a.).
  • Viduramžių ir moderniosios rusų kalbos formavimasis, įtaka cerkvės slavų kalbos.
  • XVIII–XIX a. literatūrinės normos susiformavimas — Maskvos ir centrinės dialektų įtaka, klasikinės literatūros aukso amžius (Puškinas, Tolstojus, Dostojevskis).
  • XX a. — rašybos reforma (1918 m.), standartizacija sovietmečiu ir plėtra kaip vartojamosios administracinės, mokslo ir technikos kalbos.

Raštas: kirilica

Rašytinėje rusų kalboje nenaudojamas lotyniškas raštas, kaip anglų ir vakarų slavų kalbose. Ji naudoja kirilicą, kurios raidės, kaip ir lotynų kalbos, kilo iš graikų kalbos, tačiau turi ir savitų simbolių. Šiuolaikinė rusų abėcėlė turi 33 raides, įskaitant minkštinimo ženklą (ь) ir kietinimo ženklą (ъ). Kirilicos kūrimas siejamas su Bizantijos civilizacija ir šventųjų Kirilo bei Metodijaus pasekėjų rašinių tradicija; pati kirilica vėliau buvo pritaikyta daugeliui slavų ir ne-slavų kalbų.

1918 m. atlikta rašybos reforma supaprastino kai kurias istorines raides (pvz., pašalintas ѣ — "jat") ir pakoregavo tam tikrus ortografinius principus, taip spartinant raštijos standartizaciją.

Fonetika ir gramatika (svarbiausi bruožai)

  • Fonologija: rusų kalboje yra reikšmingas akcento mobilumas — stresas (akcentas) gali keistis tarp žodžio formų ir jo vieta dažnai nenuspėjama. Neakcentuotose skiemenyse dažnai vyksta balsių redukcija.
  • Morfologija: rusų kalba yra morfologiškai turtinga — daiktavardžiai turi tris gimines (vyr., mot., sk.), du skaičius (vienaskaita, daugiskaita) ir linksnius (dažniausiai skaičiuojami šeši pagrindiniai linksniai: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas).
  • Veiksmažodžiai: turi aspektų sistemą (imperfektyvus/prefektyvus), du laikus būdvardžiuose ir sudėtingesnę konjugaciją. Veiksmažodžių aspektas lemia, ar veiksmas yra užbaigtas ar ne.
  • Sintaksė: santykinai laisvas žodžių išdėstymas (tipiškas SVO), tačiau relacijas dažnai parodo morfologinės galūnės.

Dialektai ir standartinė kalba

Rusų kalba turi kelis dialektinius blokus, dažniausiai skiriami šiaurinis, centrinis (arba maskvietiškasis pagrindas) ir pietinis dialektai. Šiuolaikinė literatūrinė (standartinė) rusų kalba daugiausia remiasi Maskvos dialekto tradicija ir formavosi XVIII–XIX a. pokyčių metu. Tuo pačiu egzistuoja ir regioninės tarmės bei miestų sociolektai (pvz., Santykių su miestų žargonu formos).

Paplitimas, oficialus statusas ir tarptautinis vaidmuo

Rusų kalba yra plačiai paplitusi ne tik Rusijoje, bet ir daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos šalių. Ji dažnai veikia kaip lingua franca posovietinėje erdvėje, o taip pat naudojama moksle, technikoje, diplomatinėje ir karinėje sferose. Rusų kalba yra viena iš šešių oficialiųjų Jungtinių Tautų kalbų, kartu su anglų, ispanų, prancūzų, arabų ir kinų kalbomis.

Teisinis statusas skirtingose valstybėse skiriasi: rusų kalba yra oficiali arba turi specialų teisinį statusą Rusijoje, Baltarusijoje, Kazachstane ir Kirgizijoje. Uzbekistane ir kai kuriose kitose šalyse rusų kalba yra plačiai vartojama administracijoje, švietime ir versle, nors jos statusas gali skirtis regionais.

Kultūra, literatūra ir mokslo indėlis

Rusų literatūra yra viena iš pasaulio literatūros tradicijų su reikšmingais autoriais: Aleksandras Puškinas, Lev Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Antonas Čechovas, Nikolajus Gogolis ir daug kitų. Rusų kalba taip pat vaidino svarbų vaidmenį moksle ir technologijose, ypač sovietmečiu, kai daug mokslinių darbų ir techninių tekstų buvo rašoma rusų kalba.

Tarpkalbinė sąveika ir leksika

Rusų kalba yra atvira skoliniams — jos leksiką formavo kontaktai su kitomis kalbomis: cerkvės slavų, graikų, finougrų, turkų, mongolų, vėliau prancūzų, vokiečių ir moderniaisiais laikais anglų kalba. Dėl artimumo su kitomis rytų slavų kalbomis yra tam tikras tarpusavio suprantamumo laipsnis su ukrainiečių ir baltarusių kalbomis.

Mokymasis ir vartojimo ypatumai

Rusų kalbos mokymasis kitakalbiams gali būti tiek iššūkis, tiek naudingas: gramatikos ir linksniavimo sistema skiriasi nuo daugelio Europos kalbų, tačiau fonetinė sistema ir raidžių sistema (kirilica) tampa įvaldoma su praktika. Daugelyje pasaulio šalių siūlomi kursai, internetinės priemonės ir specializuoti leidiniai, palengvinantys kalbos įsisavinimą.

Šiuolaikinės tendencijos

Per pastaruosius dešimtmečius rusų kalba išsaugojo svarbų regioninį vaidmenį, tačiau jos tarptautinis statusas kinta priklausomai nuo geopolitinių, demografinių ir kultūrinių procesų. Technologijų ir interneto amžiuje rusų kalba išlieka svarbia informacijos perdavimo, mokslo ir kultūros terpė daugeliui vartotojų Rytų Europoje ir Centrinėje bei Šiaurės Azijoje.

Apibendrinant, rusų kalba yra istoriškai ir kultūriškai reikšminga, turinti sudėtingą gramatiką, turtingą literatūrinį palikimą ir plačią geografiją, todėl ji išlieka viena iš svarbiausių pasaulio kalbų.

Standartinė rusų kalba

Standartinė rusų kalba dar vadinama šiuolaikine literatūrine rusų kalba (Современный русский литературный язык). Ji pirmą kartą pasirodė XVIII a. pradžioje. Tuomet Petras I siekė padaryti valstybę modernesnę. Standartinė rusų kalba išaugo iš rusų kalbos tarmės, kuria kalbėjo Maskvos ir jos apylinkių gyventojai. Tam tikrais atžvilgiais standartinė rusų kalba buvo panaši ir į ankstesniais amžiais valstybinėse įstaigose naudotą rusų kalbą.

1755 m. Michailas Lomonosovas parašė pirmąją rusų kalbos gramatikos knygą. 1783 m. Rusijos mokslų akademija išleido pirmąjį išsamų rusų kalbos žodyną. Rusų kalbos gramatika, žodynas ir tarimas nusistovėjo ir buvo standartizuoti XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pabaigoje. Tai buvo rusų literatūros, išgarsėjusios visame pasaulyje, "aukso amžius".

Visa Rusija pradėjo vartoti rusų kalbą kaip literatūros, švietimo ir oficialaus bendravimo kalbą. Iki XX a. literatūrine kalba kalbėjo tik aukštesniųjų klasių atstovai ir miestų gyventojai. Kaimo rusai ir toliau kalbėjo savo vietinėmis tarmėmis. XX a. visi vaikai privalėjo eiti į mokyklą. Daugelis žmonių turėjo radijo imtuvus ir televizorius, kurie padėjo plisti standartinei rusų kalbai. XX a. viduryje rusų tarmės daugiausia išnyko. Jas beveik visiškai pakeitė standartinė rusų kalba.

Vardai

Rusų kalboje asmens vardas susideda iš trijų dalių: vardo, antrojo vardo ir pavardės.

Tėvai pasirenka savo vaiko vardą. Kai kurie paplitę rusiški berniukų vardai yra Ivanas, Vladimiras, Michailas ir Nikolajus. Kai kurie įprasti rusiški mergaičių vardai yra Anna, Anastasija, Svetlana ir Jekaterina.

Antrasis vardas yra tėvavardis (rus. otčestvo), kilęs iš tėvo vardo. Pavyzdžiui, berniuko, kurio tėvas yra Ivanas, tėvavardis būtų Ivanovičius. Jei berniuko tėvas yra Nikolajus, jo tėvavardis būtų Nikolajevičius. Jei mergaitės tėvas yra Ivanas, jos tėvavardis yra Ivanovna. Jei mergaitės tėvas yra Nikolajus, jos tėvavardis yra Nikolajevna. Berniuko tėvavardis baigiasi galūne -ovič arba -evič. Mergaitės tėvavardis baigiasi galūne -ovna arba -evna.

Berniukai turi tą pačią pavardę kaip ir jų tėvai. Mergaitės turi tėvo pavardę, bet vardo gale pridedama -a. Vyras, kurio pavardė yra Romanovas, turėtų sūnų, kurio pavardė Romanovas, ir dukrą, kurios pavardė Romanova.

Jei vyro vardas yra Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas ir jis turi sūnų Aleksejų ir dukterį Anastasiją, sūnaus vardas yra Aleksejus Nikolajevičius Romanovas, o dukters vardas - Anastasija Nikolajevna Romanova.

Rusijoje taip pat yra daug žmonių, kurių pavardės nėra rusiškos. Kai kurios pavardės turi tik vieną formą, todėl yra vienodos ir sūnums, ir dukterims. Keletas pavyzdžių: Gluško (ukrainietiška pavardė), Rubinšteinas (vokiška/žydiška pavardė) arba Ševardnadzė (gruziniška pavardė).

Gramatika

Byla

Kaip ir lotynų, graikų bei vokiečių kalbose, rusų kalboje yra raidžių sistema. Rusų kalboje ji taikoma daiktavardžiams, įvardžiams, būdvardžiams, skaitvardžiams ir dalyviams su žodžių galūnėmis (garsais ir (arba) raidėmis, pridedamomis prie žodžių galūnių), kurios parodo gramatinius žodžių vaidmenis sakinyje. Kadangi gramatinius vaidmenis rodo galūnės, žodžių tvarka anglų kalboje yra laisvesnė nei anglų kalboje. Rusų kalboje yra šešios galūnės.

Sakinio dalyvis rašomas vardininko linksniu, t. y. žodyne nurodyta forma. Gimininė forma dažnai rodo nuosavybės teisę. Akuzatyvas vartojamas tiesioginiam objektui reikšti, dativas - netiesioginiam objektui. Instrumentalo dėmuo vartojamas įrankiui ar priemonei, su kuria kas nors daroma. Įvardžiuotinis dėmuo vartojamas po tam tikrų prieveiksmių, pavyzdžiui, "in" ir "on", tačiau po kitų prieveiksmių gali reikėti vartoti kitus dėmenis. Kiekvienas dėmuo turi ir kitų, ne tik išvardytų, paskirčių.

Lytis ir skaičius

Rusų kalboje daiktavardžiai yra vienos iš trijų lyčių: vyriškosios, moteriškosios arba giminės. Vyriškosios giminės daiktavardžiai paprastai baigiasi priebalsiais, giminės daiktavardžiai paprastai baigiasi galūnėmis -o arba -e, o moteriškosios giminės daiktavardžiai paprastai baigiasi galūnėmis -a arba -я. Daugiskaita veikia panašiai kaip ketvirtoji giminė. nes giminė nekeičia daugiskaitinių žodžių.

Būdvardžiai

Rusų kalboje būdvardis turi sutapti su žodžiu, kurį apibūdina, pagal giminę ir skaičių. Būdvardžiai, apibūdinantys moteriškosios giminės žodžius, vardininko linksnyje paprastai baigiasi galūnėmis -ая arba -яя. Vyriškosios giminės žodžius apibūdinantys būdvardžiai paprastai baigiasi galūnėmis -ый, -ий arba -ой. Veiksmažodžiai, apibūdinantys giminiškus žodžius, paprastai baigiasi galūne -ое arba -ее. Žodžiai, apibūdinantys daugiskaitą, paprastai baigiasi galūnėmis -ые arba -ие. Galūnės keičiasi priklausomai nuo padėties.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokia kalba yra rusų?


A: Rusų kalba yra slavų kalba.

K: Kur daugiausia kalbama šia kalba?


A: Tai pagrindinė kalba, kuria kalbama Rusijoje, taip pat daugelyje kitų buvusios Sovietų Sąjungos dalių, pavyzdžiui, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Uzbekistane, Tadžikistane, Kirgizijoje, Moldovoje, Latvijoje, Lietuvoje, Turkmėnijoje ir Estijoje.

Klausimas: Ar rusų kalba yra indoeuropiečių kalba?


A: Taip, rusų kalba yra indoeuropiečių kalba.

Klausimas: Ar, be rusų kalbos, yra kitų rytų slavų kalbų?


A: Taip; kitos dvi rytų slavų kalbos yra ukrainiečių ir baltarusių.

Klausimas: Kokią abėcėlę naudoja rašytinė rusų kalba?


A: Rašytinėje rusų kalboje dažniausiai naudojama kirilica; tačiau kai kurie žmonės mokosi ją rašyti lotyniškomis raidėmis. Kitose rytų slavų kalbose ir kai kuriose pietų slavų kalbose taip pat vartojama kirilica.

Klausimas: Kuriose šalyse rusų kalba yra valstybinė kalba?


A:Rusų kalba yra oficiali Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos ir Uzbekistano valstybinė kalba.

K: Ar tai viena iš šešių Jungtinių Tautų oficialiųjų kalbų?


Atsakymas: Taip; ji yra viena iš šešių oficialiųjų Jungtinių Tautų kalbų kartu su anglų kalba ispanų kalba prancūzų kalba arabų kalba ir kinų kalba.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3