Indoeuropiečių kalbos

Pagrindinės kalbų grupės

Tai pagrindinės indoeuropiečių kalbų grupės:

• Albanų kalba
• Anatolijos kalba: Anatoliškas: liuvių; hetitų
• Armėnų
• Baltų-slavų kalba
• Baltijos šalių (latvių ir lietuvių)
• slavų (pvz., lenkų, rusų ir serbų)
• keltų (pvz., airių ir velsiečių)
• germanų (pvz., anglų, vokiečių ir švedų)
• graikų kalba (ir šiuolaikinė graikų kalba)
• Indų-iranėnų
• Indoarijų kalbos (indų)
• Irano
• lotynų ir romanų kalbų (pvz., prancūzų, italų ir rumunų).

Dauguma indoeuropiečių kalbų naudoja lotyniškus rašmenis, tačiau kitos - devanagari, kirilicą arba arabiškus rašmenis.

indoeuropiečių kalbų šeima. Spustelėkite, jei norite pamatyti išsamią informaciją.

Santrauka

Kalbėtojų skaičius nustatytas remiantis statistiniais duomenimis arba įverčiais (2019 m.) ir suapvalintas:

Numeris	Filialas	Kalbos	Gimtakalbiai	Pagrindinės rašymo sistemos	Nuoroda
1	Albanų kalba	4	7,500,000	Lotynų kalba
2	Armėnų kalba	2	7,000,000	Armėnų
3	Baltų-slavų kalbos	25	270,000,000	kirilica, lotynų kalba
4	Keltų kalbos	6	1,000,000	Lotynų kalba
5	Germanų kalbos	47	550,000,000	Lotynų kalba
6	Graikų kalbos	6	15,000,000	Graikų kalba
7	Indoiranėnų kalbos	314	1,650,000,000	Devanagari, persų-arabų kalba
8	Kursyvo kalbos	44	800,000,000	Lotynų kalba
Iš viso	Indoeuropiečių kalbos	448	3,300,000,000	- –

Indoeuropiečių kalbotyros istorija

XVI a. Europos svečiai, atvykę į Indiją, pradėjo kelti prielaidas apie Indijos ir Europos kalbų panašumą. 1583 m. Thomas Stephensas SJ, anglų jėzuitas misionierius Goa, Indijoje, pastebėjo indų kalbų panašumų į graikų ir lotynų kalbas ir įtraukė juos į laišką savo broliui, tačiau jis buvo paskelbtas tik XX a.

Pirmasis sanskritą paminėjo Filippo Sassetti. Jis gimė 1540 m. Florencijoje (Italija) ir buvo pirklys, vienas pirmųjų europiečių, pradėjusių studijuoti sanskritą. Rašydamas 1585 m., jis pastebėjo kai kuriuos sanskrito ir italų kalbos žodžių panašumus, pavyzdžiui, devaḥ/dio "Dievas", sarpaḥ/serpe "gyvatė", sapta/sette "septyni", aṣṭa/otto "aštuoni", nava/nove "devyni"). Tačiau nė vienas pastebėjimas neskatino tolesnių mokslinių tyrimų.

1647 m. olandų kalbininkas ir mokslininkas Markusas Zuerijus van Bokshornas (Marcus Zuerius van Boxhorn) pastebėjo indoeuropiečių kalbų panašumą ir padarė prielaidą, kad jos kilo iš primityvios bendros kalbos. Į savo hipotezę jis įtraukė olandų, graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbas, o vėliau pridėjo slavų, keltų ir baltų kalbas. Tačiau jo siūlymai netapo plačiai žinomi ir neskatino tolesnių tyrimų.

Gastonas Coeurdoux ir kiti pateikė panašių pastebėjimų. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Coeurdoux išsamiai palygino sanskrito, lotynų ir graikų kalbų linksniavimą, siekdamas nustatyti šių kalbų ryšį. Panašiai Michailas Lomonosovas lygino įvairias pasaulio kalbų grupes, įskaitant slavų, baltų, iraniečių, suomių, kinų, hotentotų ir kitas.

Ši hipotezė vėl iškilo 1786 m., praėjus 20 metų po Coeurdoux, kai seras Williamas Jonesas pirmą kartą paskaitė paskaitą apie stulbinantį trijų seniausių jo laikais žinomų kalbų panašumą: lotynų, graikų ir sanskrito. Vėliau jis preliminariai pridėjo gotų, keltų ir senąją persų kalbas, tačiau savo klasifikacijoje padarė keletą klaidų ir praleidimų.

1813 m. Thomas Youngas pirmasis pavartojo indoeuropiečių kalbos terminą. Jis tapo standartiniu moksliniu terminu, išskyrus Vokietijoje išleistą Franzo Boppo "Lyginamąją gramatiką". Pasirodžiusi 1833-1852 m., ji tapo indoeuropeistikos, kaip akademinės disciplinos, pradžia.

Kai kurie XX a. mokslininkai manė, kad indoeuropiečių kalbos atsirado Armėnijoje arba Indijoje, tačiau dauguma mano, kad jos atsirado Rytų Europoje arba Anatolijoje. Pastaruoju metu naujesniuose tyrimuose remiamasi ištakomis šiaurės Irane ir Armėnijoje.