Indoeuropiečių kalbos yra didžiausia pasaulyje kalbų šeima.

Kalbininkai mano, kad visos jos kilo iš vienos kalbos - protoindoeuropiečių, kuria iš pradžių buvo kalbama kažkur Eurazijoje. Dabar jomis kalbama visame pasaulyje.

Indoeuropiečių kalbos - tai kelių šimtų giminingų kalbų ir tarmių šeima, kuriai priklauso dauguma pagrindinių Europos, Irano plynaukštės ir Pietų Azijos kalbų. Kai kurie kalbininkai taip pat mano, kad šiaurės Japonijoje gyvenančių ainų kalba yra (tolima) gimininga indoeuropiečių kalboms.

Istoriškai ši kalbų šeima taip pat buvo svarbi Anatolijoje ir Vidurinėje Azijoje.

Ankstyviausias indoeuropiečių raštas yra bronzos amžiaus Anatolijos ir Mikėnų graikų raštija. Indoeuropiečių rašto kilmė - išradus žemdirbystę, nes kai kurie protoindoeuropiečių kalbos žodžiai yra žemdirbystės žodžiai.

Nors joje yra mažiau skirtingų kalbų nei kai kuriose kitose kalbų šeimose, joje yra daugiausiai gimtakalbių - apie 2,7 mlrd.

Iš 20 kalbų, kuriomis kalba daugiausiai žmonių, 12 yra indoeuropiečių: anglų, ispanų, hindi, portugalų, bengalų, rusų, vokiečių, sindhi, pendžabų, marathi, prancūzų ir urdu.

Keturios iš šešių oficialių Jungtinių Tautų kalbų yra indoeuropiečių: anglų, ispanų, prancūzų ir rusų.

Kilmė ir rekonstrukcija

Didžioji dalis tyrimų laiko protoindoeuropiečių (PIE) kalbą realia, rekonstruojama protakalba. Dauguma mokslininkų remia Pontų–Kaspijos stepės (kurganų) hipotezę, pagal kurią PIE buvo kalbama maždaug 4500–2500 pr. m. e. Eurazijos stepėse. Kita reikšminga hipotezė — Anatolijos hipotezė — sieja kalbų plitimą su žemdirbystės eksporto keliu iš Anatolijos. Lingvistiniai duomenys, pavyzdžiui, rekonstruktai, susiję su vežimais ir žemdirbyste, padeda datuoti ir suprasti PIE kultūrą.

Pagrindinės atšakos

Indoeuropiečių šeima susideda iš kelių pagrindinių šakų. Svarbiausios jų yra:

  • Anatolijos (išnykęs, pvz., hetitų kalba)
  • Tokarė (Vakarų Kinijos teritorijoje išnykusi)
  • Indo‑iraniečių (įskaitant hindi, urdu, bengalų, pendžabų, marathi ir kt.)
  • Hellenic (graikų)
  • Italikų / romanų (lotynų ir iš jų kilusios kalbos: ispanų, portugalų, prancūzų ir kt.)
  • Keltų
  • Germanų (anglų, vokiečių, olandų ir kt.)
  • Baltiškos ir slavų (lietuvių, latvių, lenkų, rusų ir kt.)
  • Albanų
  • Armėnų

Kiekviena šaka turi savo vidinę istoriją, rašto tradicijas ir ilgus kalbų vystymosi periodus.

Geografinė sklaida ir demografija

Šiuolaikinės indoeuropiečių kalbos paplitusios visame pasaulyje. Europoje jos dominavo nuo seniausių istorinių laikų; Pietų Azijoje ir Irano plynaukštėje iki šiol gyvuoja didelė ir kalbinė įvairovė. Per kolonializmą ir migracijas Europos indoeuropiečių kalbos (ypač anglų, ispanų, portugalų, prancūzų) išplito į Ameriką, Afriką, Australiją ir Okeaniją, taip padidindamos šeimos demografinį svorį.

Rašto tradicijos ir istoriniai šaltiniai

Ankstyviausi indoeuropiečių kalbų rašto pavyzdžiai apima Anatolijos kilmės užrašus (pvz., hetitų) ir Mikėnų graikų Linear B raštą. Vėliau svarbūs rašto palikimai — vedų sanskrito tekstai, graikų ir lotynų literatūra, archajiški slavų rankraščiai ir kt. Rašto šaltiniai leidžia palyginti ir rekonstruoti senesnes kalbos stadijas.

Lingvistinės ypatybės

Indoeuropiečių kalbos pasižymi keliomis bendromis savybėmis:

  • Inflekcija: dauguma kalbų turi išvystytas linksnių sistemas (pvz., nominatyvas, genityvas, datyvas) ir veiksmažodžių formas, rodančias laiką, nuotaiką bei asmenį.
  • Giminės: tradiciškai PIE turėjo tris giminės kategorijas — vyrišką, moterišką ir neišreikštą (neutrum).
  • Ablautas: balsių kitimas (pvz., e/ø/o) buvo svarbus žodžių darinimo mechanizmas.
  • Sistemų pokyčiai: skirtingose atšakose vystėsi skirtingi garsų pokyčiai (pvz., Germaniškasis Grimm'o dėsnis), taip pat susiformavo klasifikacijos „satem“ ir „centum“ pagal tam tikrųгуз konsonantų raidą.

Pasaulinė įtaka ir aktualumas

Indoeuropiečių kalbų įtaka šiandien yra didelė politiniu, kultūriniu ir mokslo lygmeniu. Daugelis mokslų, tarptautinių santykių ir verslo srityse naudojamų kalbų (ypač anglų ir prancūzų) yra indoeuropiečių kilmės. Kalbų sklaidos per istorinius kontaktus taip pat lėmė reikšmingą skolinimosi ir lexikos mainų tinklą tarp kalbų šeimų.

Tyrimų metodai ir dabartinės diskusijos

Kalbininkai naudoja lyginamuosius metodus, rekonstruodami protoformų žodžius ir garsų sistemas, taikydami garsų dėsnius bei morfologinę analizę. Vis dar diskutuojama apie PIE namų vietą, migracijos laikotarpius ir ryšius su kitomis kalbų šeimomis. Nauji duomenys iš archeologijos, genetikos ir kompiuterinės lingvistikos nuolat papildomai informuoja šiuos tyrimus.

Santrauka

Indoeuropiečių kalbų šeima — tai istoriniu, demografiniu ir lingvistiniu požiūriu viena svarbiausių pasaulio kalbų šeimų. Ji apima platų šakų spektrą, turi turtingą rašto ir literatūros palikimą, o jos kalbų įtaka jaučiama visame pasaulyje. Tyrinėjant indoeuropiečių kalbas, atskleidžiamos ne tik kalbinės struktūros, bet ir žmonių migracijų, kontaktų bei kultūrinių pokyčių istorijos.