Indoeuropiečių kalbų šeima: kilmė, rūšys ir pasaulinė įtaka
Sužinokite indoeuropiečių kalbų šeimos kilmę, pagrindines rūšis ir jos pasaulinę įtaką — nuo protoindoeuropiečių iki šiandieninių milijardų gimtakalbių.
Indoeuropiečių kalbos yra didžiausia pasaulyje kalbų šeima.
Kalbininkai mano, kad visos jos kilo iš vienos kalbos - protoindoeuropiečių, kuria iš pradžių buvo kalbama kažkur Eurazijoje. Dabar jomis kalbama visame pasaulyje.
Indoeuropiečių kalbos - tai kelių šimtų giminingų kalbų ir tarmių šeima, kuriai priklauso dauguma pagrindinių Europos, Irano plynaukštės ir Pietų Azijos kalbų. Kai kurie kalbininkai taip pat mano, kad šiaurės Japonijoje gyvenančių ainų kalba yra (tolima) gimininga indoeuropiečių kalboms.
Istoriškai ši kalbų šeima taip pat buvo svarbi Anatolijoje ir Vidurinėje Azijoje.
Ankstyviausias indoeuropiečių raštas yra bronzos amžiaus Anatolijos ir Mikėnų graikų raštija. Indoeuropiečių rašto kilmė - išradus žemdirbystę, nes kai kurie protoindoeuropiečių kalbos žodžiai yra žemdirbystės žodžiai.
Nors joje yra mažiau skirtingų kalbų nei kai kuriose kitose kalbų šeimose, joje yra daugiausiai gimtakalbių - apie 2,7 mlrd.
Iš 20 kalbų, kuriomis kalba daugiausiai žmonių, 12 yra indoeuropiečių: anglų, ispanų, hindi, portugalų, bengalų, rusų, vokiečių, sindhi, pendžabų, marathi, prancūzų ir urdu.
Keturios iš šešių oficialių Jungtinių Tautų kalbų yra indoeuropiečių: anglų, ispanų, prancūzų ir rusų.
Kilmė ir rekonstrukcija
Didžioji dalis tyrimų laiko protoindoeuropiečių (PIE) kalbą realia, rekonstruojama protakalba. Dauguma mokslininkų remia Pontų–Kaspijos stepės (kurganų) hipotezę, pagal kurią PIE buvo kalbama maždaug 4500–2500 pr. m. e. Eurazijos stepėse. Kita reikšminga hipotezė — Anatolijos hipotezė — sieja kalbų plitimą su žemdirbystės eksporto keliu iš Anatolijos. Lingvistiniai duomenys, pavyzdžiui, rekonstruktai, susiję su vežimais ir žemdirbyste, padeda datuoti ir suprasti PIE kultūrą.
Pagrindinės atšakos
Indoeuropiečių šeima susideda iš kelių pagrindinių šakų. Svarbiausios jų yra:
- Anatolijos (išnykęs, pvz., hetitų kalba)
- Tokarė (Vakarų Kinijos teritorijoje išnykusi)
- Indo‑iraniečių (įskaitant hindi, urdu, bengalų, pendžabų, marathi ir kt.)
- Hellenic (graikų)
- Italikų / romanų (lotynų ir iš jų kilusios kalbos: ispanų, portugalų, prancūzų ir kt.)
- Keltų
- Germanų (anglų, vokiečių, olandų ir kt.)
- Baltiškos ir slavų (lietuvių, latvių, lenkų, rusų ir kt.)
- Albanų
- Armėnų
Kiekviena šaka turi savo vidinę istoriją, rašto tradicijas ir ilgus kalbų vystymosi periodus.
Geografinė sklaida ir demografija
Šiuolaikinės indoeuropiečių kalbos paplitusios visame pasaulyje. Europoje jos dominavo nuo seniausių istorinių laikų; Pietų Azijoje ir Irano plynaukštėje iki šiol gyvuoja didelė ir kalbinė įvairovė. Per kolonializmą ir migracijas Europos indoeuropiečių kalbos (ypač anglų, ispanų, portugalų, prancūzų) išplito į Ameriką, Afriką, Australiją ir Okeaniją, taip padidindamos šeimos demografinį svorį.
Rašto tradicijos ir istoriniai šaltiniai
Ankstyviausi indoeuropiečių kalbų rašto pavyzdžiai apima Anatolijos kilmės užrašus (pvz., hetitų) ir Mikėnų graikų Linear B raštą. Vėliau svarbūs rašto palikimai — vedų sanskrito tekstai, graikų ir lotynų literatūra, archajiški slavų rankraščiai ir kt. Rašto šaltiniai leidžia palyginti ir rekonstruoti senesnes kalbos stadijas.
Lingvistinės ypatybės
Indoeuropiečių kalbos pasižymi keliomis bendromis savybėmis:
- Inflekcija: dauguma kalbų turi išvystytas linksnių sistemas (pvz., nominatyvas, genityvas, datyvas) ir veiksmažodžių formas, rodančias laiką, nuotaiką bei asmenį.
- Giminės: tradiciškai PIE turėjo tris giminės kategorijas — vyrišką, moterišką ir neišreikštą (neutrum).
- Ablautas: balsių kitimas (pvz., e/ø/o) buvo svarbus žodžių darinimo mechanizmas.
- Sistemų pokyčiai: skirtingose atšakose vystėsi skirtingi garsų pokyčiai (pvz., Germaniškasis Grimm'o dėsnis), taip pat susiformavo klasifikacijos „satem“ ir „centum“ pagal tam tikrųгуз konsonantų raidą.
Pasaulinė įtaka ir aktualumas
Indoeuropiečių kalbų įtaka šiandien yra didelė politiniu, kultūriniu ir mokslo lygmeniu. Daugelis mokslų, tarptautinių santykių ir verslo srityse naudojamų kalbų (ypač anglų ir prancūzų) yra indoeuropiečių kilmės. Kalbų sklaidos per istorinius kontaktus taip pat lėmė reikšmingą skolinimosi ir lexikos mainų tinklą tarp kalbų šeimų.
Tyrimų metodai ir dabartinės diskusijos
Kalbininkai naudoja lyginamuosius metodus, rekonstruodami protoformų žodžius ir garsų sistemas, taikydami garsų dėsnius bei morfologinę analizę. Vis dar diskutuojama apie PIE namų vietą, migracijos laikotarpius ir ryšius su kitomis kalbų šeimomis. Nauji duomenys iš archeologijos, genetikos ir kompiuterinės lingvistikos nuolat papildomai informuoja šiuos tyrimus.
Santrauka
Indoeuropiečių kalbų šeima — tai istoriniu, demografiniu ir lingvistiniu požiūriu viena svarbiausių pasaulio kalbų šeimų. Ji apima platų šakų spektrą, turi turtingą rašto ir literatūros palikimą, o jos kalbų įtaka jaučiama visame pasaulyje. Tyrinėjant indoeuropiečių kalbas, atskleidžiamos ne tik kalbinės struktūros, bet ir žmonių migracijų, kontaktų bei kultūrinių pokyčių istorijos.
Indoeuropiečių kalbos Europoje
Pagrindinės kalbų grupės
Tai pagrindinės indoeuropiečių kalbų grupės:
- Albanų kalba
- Anatolijos kalba: Anatoliškas: liuvių; hetitų
- Armėnų
- Baltų-slavų kalba
- keltų (pvz., airių ir velsiečių)
- germanų (pvz., anglų, vokiečių ir švedų)
- graikų kalba (ir šiuolaikinė graikų kalba)
- Indų-iranėnų
- Indoarijų kalbos (indų)
- Irano
- lotynų ir romanų kalbų (pvz., prancūzų, italų ir rumunų).
Dauguma indoeuropiečių kalbų naudoja lotyniškus rašmenis, tačiau kitos - devanagari, kirilicą arba arabiškus rašmenis.
indoeuropiečių kalbų šeima. Spustelėkite, jei norite pamatyti išsamią informaciją.
Santrauka
Kalbėtojų skaičius nustatytas remiantis statistiniais duomenimis arba įverčiais (2019 m.) ir suapvalintas:
| Numeris | Filialas | Kalbos | Gimtakalbiai | Pagrindinės rašymo sistemos | Nuoroda |
| 1 | Albanų kalba | 4 | 7,500,000 | ||
| 2 | Armėnų kalba | 2 | 7,000,000 | Armėnų | |
| 3 | 25 | 270,000,000 | kirilica, lotynų kalba | ||
| 4 | 6 | 1,000,000 | |||
| 5 | Germanų kalbos | 47 | 550,000,000 | ||
| 6 | Graikų kalbos | 6 | 15,000,000 | ||
| 7 | 314 | 1,650,000,000 | Devanagari, persų-arabų kalba | ||
| 8 | Kursyvo kalbos | 44 | 800,000,000 | ||
| Iš viso | Indoeuropiečių kalbos | 448 | 3,300,000,000 | - – |
Indoeuropiečių kalbotyros istorija
XVI a. Europos svečiai, atvykę į Indiją, pradėjo kelti prielaidas apie Indijos ir Europos kalbų panašumą. 1583 m. Thomas Stephensas SJ, anglų jėzuitas misionierius Goa, Indijoje, pastebėjo indų kalbų panašumų į graikų ir lotynų kalbas ir įtraukė juos į laišką savo broliui, tačiau jis buvo paskelbtas tik XX a.
Pirmasis sanskritą paminėjo Filippo Sassetti. Jis gimė 1540 m. Florencijoje (Italija) ir buvo pirklys, vienas pirmųjų europiečių, pradėjusių studijuoti sanskritą. Rašydamas 1585 m., jis pastebėjo kai kuriuos sanskrito ir italų kalbos žodžių panašumus, pavyzdžiui, devaḥ/dio "Dievas", sarpaḥ/serpe "gyvatė", sapta/sette "septyni", aṣṭa/otto "aštuoni", nava/nove "devyni"). Tačiau nė vienas pastebėjimas neskatino tolesnių mokslinių tyrimų.
1647 m. olandų kalbininkas ir mokslininkas Markusas Zuerijus van Bokshornas (Marcus Zuerius van Boxhorn) pastebėjo indoeuropiečių kalbų panašumą ir padarė prielaidą, kad jos kilo iš primityvios bendros kalbos. Į savo hipotezę jis įtraukė olandų, graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbas, o vėliau pridėjo slavų, keltų ir baltų kalbas. Tačiau jo siūlymai netapo plačiai žinomi ir neskatino tolesnių tyrimų.
Gastonas Coeurdoux ir kiti pateikė panašių pastebėjimų. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Coeurdoux išsamiai palygino sanskrito, lotynų ir graikų kalbų linksniavimą, siekdamas nustatyti šių kalbų ryšį. Panašiai Michailas Lomonosovas lygino įvairias pasaulio kalbų grupes, įskaitant slavų, baltų, iraniečių, suomių, kinų, hotentotų ir kitas.
Ši hipotezė vėl iškilo 1786 m., praėjus 20 metų po Coeurdoux, kai seras Williamas Jonesas pirmą kartą paskaitė paskaitą apie stulbinantį trijų seniausių jo laikais žinomų kalbų panašumą: lotynų, graikų ir sanskrito. Vėliau jis preliminariai pridėjo gotų, keltų ir senąją persų kalbas, tačiau savo klasifikacijoje padarė keletą klaidų ir praleidimų.
1813 m. Thomas Youngas pirmasis pavartojo indoeuropiečių kalbos terminą. Jis tapo standartiniu moksliniu terminu, išskyrus Vokietijoje išleistą Franzo Boppo "Lyginamąją gramatiką". Pasirodžiusi 1833-1852 m., ji tapo indoeuropeistikos, kaip akademinės disciplinos, pradžia.
Kai kurie XX a. mokslininkai manė, kad indoeuropiečių kalbos atsirado Armėnijoje arba Indijoje, tačiau dauguma mano, kad jos atsirado Rytų Europoje arba Anatolijoje. Pastaruoju metu naujesniuose tyrimuose remiamasi ištakomis šiaurės Irane ir Armėnijoje.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokia kalbų šeima yra labiausiai paplitusi pasaulyje?
Atsakymas: Indoeuropiečių kalbos yra labiausiai paplitusi kalbų šeima pasaulyje.
K: Kur iš pradžių buvo kalbama protoindoeuropiečių kalba?
A: Kalbininkai mano, kad protoindoeuropiečių kalba iš pradžių buvo kalbama kažkur Eurazijoje.
K: Kokios pagrindinės kalbos ir tarmės priklauso šiai kalbų šeimai?
A: Indoeuropiečių kalbos - tai kelių šimtų giminingų kalbų ir tarmių šeima, kuriai priklauso dauguma pagrindinių kalbų Europoje, Irano plokščiakalnyje ir Pietų Azijoje. Istoriškai ji taip pat buvo svarbi Anatolijoje ir Vidurinėje Azijoje.
K: Kada šioje kalbų šeimoje pirmą kartą atsirado raštas?
A: Seniausias žinomas šios kalbų šeimos raštas yra bronzos amžiaus Anatolijos ir Mikėnų graikų kalbos.
K: Kokia, manoma, yra protoindoeuropiečių kalbos kilmė?
A: Manoma, kad protoindoeuropiečių kalba atsirado išradus žemdirbystę, nes kai kurie jos žodžiai susiję su žemdirbyste.
K: Kiek gimtakalbių yra šioje kalbų šeimoje?
A: Šioje kalbų šeimoje yra apie 2,7 mlrd. gimtakalbių.
K: Kurios keturios iš šešių oficialių JT kalbų yra indoeuropiečių?
A: Keturios iš šešių oficialių Jungtinių Tautų kalbų yra indoeuropiečių - anglų, ispanų, prancūzų ir rusų.
Ieškoti