Senovės graikų kalba - indoeuropiečių kalba, kuria Senovės Graikijoje kalbėta IX-IV a. pr. m. e. Senovės graikų ir lotynų kalbos yra labai svarbios. Nors jomis nebekalbama kaip kasdienėmis kalbomis, jų raidų sistema, žodynas ir gramatinės idėjos smarkiai paveikė beveik visas šiuolaikines Europos kalbas ir tarptautinę mokslinę bei kultūrinę leksiką.
Kalbos kilmė siejama su proindoeuropiečių šeima; seniausi rašytiniai šaltiniai, užrašyti Linear B raštu, rodo Mykėnų laikų graikų kalbos formas (XII–XIV a. pr. m. e.). Vėliau vystėsi keletas atskirų regioninių tarmių, iš kurių svarbiausios buvo ionų, aiolų, dorų ir atinė (attikinė) tarmės.
Graikų kalba turėjo daug skirtingų tarmių. Didžiausiame Atėnų mieste buvo vartojama atinė (attikinė) graikų tarmė, kuri klasikiniais laikais dažnai laikyta literatūros ir kultūros standartu. Vėliau, išplitus Aleksandro Didžiojo imperijai ir susikūrus helenistinei kultūrai, susiformavo bendrinė kalbos forma — Koine, kuri tapo plačiai suprantama ir vartojama visame Viduržemio jūros regione. Koine maišė elementus iš atinės ir kitų tarmių, todėl buvo patogi bendravimui tarp skirtingų graikų bendruomenių.
Vėlesniais laikotarpiais graikų kalba dar vystėsi iki Bizantijos laikų, o iš jos galiausiai išsivystė šiuolaikinė graikų kalba. Tačiau tarp senovės ir moderniosios graikų kalbos egzistuoja dideli gramatikos, leksikos ir fonetikos pokyčiai, todėl senovės tekstai reikalauja specialaus suvokimo ir interpretacijos.
Senovės graikų poetai, tokie kaip Homeras, rašė senąja tarme, vadinama Homerinė graikų kalba, kuri šiek tiek skyrėsi nuo atinės graikų kalbos ir jungė įvairias tarmių formas. Iliada ir Odisėja yra ilgos epinės poemos, kuriose pasakojamos dramatiškos istorijos apie karus, keliones ir graikų dievus. V a. pr. m. e. keletą puikių pjesių parašė Eskilas, Sofoklis ir Euripidas. Tuometinis Senovės Graikijos „aukso amžius“ lėmė literatūros, teatro ir filosofijos suklestėjimą, o šie kūriniai buvo skaitomi ir cituojami šimtmečius.
Be poezijos ir teatro, senovės graikų literatūra apima ir istorijos rašymą (pvz., Herodoto ir Tukidido darbai), filosofiją (Platonas, Aristotelis), retoriką, mokslinius tekstus ir istorinius kronikas. Hellenistiniu laikotarpiu Koine tapo plačiai naudojama ir krikščioniškosios literatūros — dalis Naujojo Testamento tekstų parašyta Koine, todėl šis tarminis bendrinis sluoksnis turi didelę religinę ir kultūrinę reikšmę.
Kalbos ypatybės: senovės graikų kalba buvo stipriai sintetinė, turinti išsamų linksnių sistemą (nominatyvas, genityvas, datyvas, akuzatyvas ir kt.), tris gimines (vyriška, moteriška, neutras), plėstą laikų ir nuotaikų sistemą veiksmažodžiuose ir aspektų skirtumus (pvz., būtojo, esamojo, būsimojo laikai). Tai leido tiksliai išreikšti gramatines ir nuoseklias reikšmes, bet taip pat darė kalbą morfologiškai sudėtingesne mokytis.
Raidynas: senovės graikai sukūrė savo abėcėlę, kilusią iš fenikiečių rašto, kuri pakeitė ankstesnį Linear B sistemą. Šis graikų abėcėlės pagrindas vėliau tapo lotyniškos abėcėlės pirmtaku ir išliko iki šių dienų su kai kuriais pokyčiais.
Senovės graikų kalbos studijos šiandien yra svarbios humanitariniuose moksluose — filologijoje, istorijoje, teologijoje, filosofijoje ir klasikinėje filologijoje. Dėl savo didžiulio indėlio į vakarų civilizaciją, senovės graikų kalba tebėra mokoma daugelyje universitetų, o jos tekstai verčiami į daugelį kalbų ir analizuojami tiek specialistų, tiek plačiosios visuomenės.
