Italų kalba – apibrėžimas: kilmė, gramatika ir vartojimas

Italų kalba yra Italijos kalba, plačiai vartojama ir už Italijos ribų. Kitos šalys, kuriose italų kalba yra valstybinė, yra San Marinas, Vatikanas ir Šveicarija. Slovėnija ir Kroatija taip pat vartoja italų kalbą kaip valstybinę, tačiau tik kai kuriuose regionuose. Itališkai kalba apie 70 mln. žmonių keliose šalyse, įskaitant kai kurias Monako, Maltos, Albanijos, Juodkalnijos, Dodekaneso (Graikija), Eritrėjos, Libijos, Etiopijos, Somalio, Tuniso dalis. Dažniausiai rašoma standartine Toskanos kalbos versija, tačiau kasdienėje vartosenoje ir regioniniuose kontekstuose gyvuoja daug tarmių.

Kilmė ir istorinės įtakos

Italų kalba daugiausia kilusi iš lotynų kalbos (ypač iš vulgaraus lotyniško tarmės sluoksnio). Per ilgą laiką į ją įsiskverbė žodžiai ir elementai iš graikų, etruskų ir kitų regioninių bei kolonizacijos laikotarpių kalbų. Literatūrinio standarto formavimui didelę reikšmę turėjo Toskano raštija (ypač Dante Alighieri, Petrarca ir Boccaccio kūryba).

Rašto sistema ir tarimas

Italų kalba rašoma lotynišku alfabetu (dažniausiai 21 pagrindinė raidė; raidės j, k, w, x, y paprastai vartojamos skoliniuose žodžiuose). Tarimas yra gana reguliarus: yra penki pagrindiniai balsiai (a, e, i, o, u), daugumai priebalsių garsų yra aiškūs tarimo dėsniai, o dvigubos priebalsės (pavyzdžiui, tt, ll, rr) skamba „sustiprintai“. Yra ir keletas specifinių garsų, pvz., gn (prancūziškas /ɲ/), gl prieš i (kaip gli) ir kt.

Dialektai ir standartas

Italijoje egzistuoja daug skirtingų dialektų ir regioninių variantų (pietų, centrinės, šiaurės tarmės), kurie kartais yra tarpusavyje gerokai skirtingi. Šiuolaikinis standartas remiasi Toskano (ypač florentiečių) kalbėjimo tradicija, todėl dažnai nurodoma kaip Toskanos kalba.

Gramatika – pagrindinės ypatybės

kirčiuota - (įterptasis terminas: tikslesnis apibūdinimas yra flektinė arba „galūnėmis kintanti“ kalba) italų kalba pasižymi gausiu žodžių linksniavimu bei linksnių ir galūnių kaita. Tai reiškia, kad žodžių reikšmė ir sintaksinė funkcija dažnai nusakoma keičiant galūnes.

Daiktavardžių giminė ir skaičius

Italų daiktavardžiai turi dvi gramatines giminės kategorijas: vyriškąją ir moteriškąją. Šios giminės dažnai nesiekia su natūralia lytimi.

Dauguma vienaskaitos vyriškosios giminės daiktavardžių baigiasi galūne -o, daugiskaita — -i.
Dauguma vienaskaitos moteriškosios giminės daiktavardžių baigiasi galūne -a, daugiskaita — -e.

Pvz.:

gatto = katės patinas
gatta = katės patelė
gatti = katės patinai
gatte = kačių patelės

Veiksmažodžiai ir asmenavimas

Veiksmažodžių galūnės yra gana įvairios: jos keičiasi priklausomai nuo laiko (pvz., praeities, esamojo, būsimojo ir kt.) ir nuo veiksmo atlikėjo (asmens). Kadangi italų kalbos gramatikoje daug informacijos perduodama per veiksmažodžio galūnes, asmeniniai įvardžiai dažnai gali būti praleidžiami sakinyje.

Pavyzdžiai:

(io) parlo = Aš kalbu
(noi) parliamo = mes kalbame
(lui) parlava = jis kalbėjo
(loro) parlarono = jie kalbėjo
(io) parlerò = Aš kalbėsiu
parliamo! = kalbėkime!

Veiksmažodžių konjugacijų reikia išmokti daug – tai viena iš sudėtingesnių italų kalbos sričių. Tačiau jų modeliai yra reguliarūs, todėl sistemingas mokymasis leidžia greitai sukurti taisykles įvairiems laikams ir asmenims.

Sintaksė ir kitos gramatinės ypatybės

Italų kalboje, kaip ir daugelyje romanų kalbų, dažniausiai vartojamas subjekto–veiksmažodžio–objekto (SVO) žodžių tvarkos modelis, tačiau laisvesnė žodžių tvarka leidžia pabrėžti tam tikrus sakinio elementus. Yra aiški artikelių sistema (neapibrėtiniai ir apibrėžtiniai artikulai) bei prielinksnių naudojimas bei laikų ir modalumų įvairovė (kondicionalis, hipertekiškasis laikas ir kt.).

Leiskitės kalbos įtakos ir skolinių pavyzdžiai

Italų kalba daug prisidėjo prie kitų kalbų žodyno, ypač kulinarijos, muzikos, scenos menų ir kasdienio gyvenimo srityse. Į anglų kalbą pateko daug itališkų žodžių, pavyzdžiui, pica, spagečiai ir raviolai. Daug techninių muzikos terminų yra itališki, pvz., forte ir allegro. Daugelis muzikos instrumentų pavadinimų taip pat yra itališki, pvz., violončelė ir tūba. Kai kurie italų žodžiai, susiję su šalies kultūra ir istorija, taip pat įsitvirtino kitose kalbose — pavyzdžiui, Mafija; žodis vendeta yra kilę iš italų kalbos kontekstų.

Praktiniai patarimai mokantis italų kalbos

Išmokite pagrindines galūnių ir veiksmažodžių modelių taisykles — tai suteiks greitą gebėjimą sudaryti daugumą sakinių.
Skirkite dėmesio tarimui: aiški balsių tarimo praktika ir dvigubų priebalsių atpažinimas padės būti suprastam.
Garsiniai ir rašytiniai skirtumai tarp standartinės italų kalbos ir regioninių dialektų gali būti dideli — susipažinkite su regionu, kuriame ketinate vartoti kalbą.
Įtraukite į mokymąsi kultūrinę medžiagą (muzika, filmai, literatūra) — italų kalbos frazės ir žodžiai dažnai geriau įsimenami kontekste.

Apibendrinant, italų kalba yra turtinga romaniška kalba su aiškia rašyba, platus gramatikos struktūrų rinkiniu ir gilia kultūrine įtaka Europoje bei už jos ribų. Jos mokymasis yra pasiekiamas dėl aiškaus tarimo ir reguliarių modelių, nors gramatikos galūnių įvairovė reikalauja pastangų ir praktikos.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokiose šalyse italų kalba yra valstybinė kalba?

A: Italų kalba yra oficiali Italijos, San Marino, Vatikano ir Šveicarijos valstybinė kalba. Ji taip pat vartojama kaip valstybinė kalba kai kuriuose Slovėnijos ir Kroatijos regionuose.

K: Kiek žmonių kalba itališkai?

Atsakymas: Italų kalbą vartoja apie 70 milijonų žmonių visame pasaulyje.

K: Kokie yra pavyzdžiai, kaip italų kalboje daiktavardžių giminė veikia daiktavardžius?

A: Dauguma vienaskaitos vyriškosios giminės daiktavardžių baigiasi galūne -o, o dauguma daugiskaitos vyriškosios giminės daiktavardžių baigiasi galūne -i. Dauguma vienaskaitos moteriškosios giminės daiktavardžių baigiasi galūne -a, o dauguma daugiskaitos moteriškosios giminės daiktavardžių -e. Pavyzdžiui, gatto = vyriškos lyties katė; gatta = moteriškos lyties katė; gatti = vyriškos lyties katė; gatte = moteriškos lyties katė.

Klausimas: Kokią įtaką veiksmažodžių galūnėms turi linksniavimas?

A: Veiksmažodžių galūnės priklauso nuo veiksmažodžio laiko (praeities, dabarties, ateities ir t. t.) ir nuo veiksmažodžio asmens (aš, tu, jie ir t. t.). Kadangi italų kalbos gramatikoje šioms galūnėms naudojamos galūnės, sudarant sakinį ne visada reikia asmeninių įvardžių.

K: Ar yra kokių nors sudėtingų garsų, kuriuos reikia išmokti tariant žodžius italų kalba?

Atsakymas: Ne, tarimas yra paprastas, reikia išmokti tik kelias taisykles ir beveik nėra sudėtingų garsų.

K: Kokie yra italų kalbos žodžių pavyzdžiai, perimti į anglų kalbą?

A: Pavyzdžiui, pica, spagečiai ir ravioliai - maisto produktai; forte ir allegro - muzikos terminai; violončelė ir tūba - muzikos instrumentai; mafija ir vendeta - tamsesni kultūros aspektai.

K:Kokios pidžino versijos buvo sukurtos iš italų kalbos?

A:Pidžino versijos buvo sukurtos iš italų kalbos tokiose kolonijose kaip Eritrėja, Somalis, Libija.