"Allegro" - tai italų kilmės muzikinis tempo žymuo, reiškiantis „gyvai“, „linksmiai“ arba „judriai“. Juo paprastai nurodoma, kad kūrinys turi būti atliekamas vidutiniškai greitu tempiu. Istoriškai terminas kartais reiškė ir kūrinio charakterį, tačiau nuo XVIII a. jis daugiausia naudojamas greičiui žymėti. Allegro yra greitesnis už Andante, bet lėtesnis už Presto.

Kai kurie kompozitoriai ir laikotarpžiai vietoj žodžio allegro naudojo kitokius nurodymus: Claude'as Debussy ir Maurice'as Ravelis vartojo žodį vite, Gustavas Mahleris rašė Rasch (vok. „greitai“), o Benjaminas Brittenas – Quickly. Dauguma šiuolaikinių šaltinių nurodo, kad kūrinys, pažymėtas allegro, paprastai atliekamas maždaug 120–168 dūžių per minutę (BPM), tačiau tai yra apytikslis intervalas ir priklauso nuo laikotarpio, stiliaus bei interpretacijos.

Dažniausios variacijos ir niuansai:

  • Allegro moderato – santūresnis, švelniau greitas tempiukas, artimesnis moderato.
  • Allegro vivace arba vivace – gyvesnis, dažnai arčiau aukščiausio allegro intervalo.
  • Allegro con brio – energingai ir su gyvybingumu.
  • Allegro agitato – su neramumu arba su dinamišku agitaciniu charakteriu.
Šios priesagos keičią ne tik tempo, bet ir atlikimo pobūdį, artikuliaciją bei energiją.

Pavyzdžiai ir repertuaras: kartais žodis Allegro vartojamas tiesiog kaip kūrinio dalies ar viso kūrinio pavadinimas, pavyzdžiui, Belos Bartoko Allegro barbaro. Daugelyje sonatų, simfonijų ar koncertų vienas iš judesių bus pažymėtas allegro (pvz., „Allegro con brio“ – pirmasis judesys kelių klasikinės muzikos simfonijose ir sonatose). Allegro gali būti tiek pagrindinis greitas judesys (sonatos formai būdingas pirmasis judesys), tiek finalinis epizodas ar šokio pobūdžio tarpai.

Praktiniai patarimai atlikėjui: norint pasiekti tinkamą allegro tempą, pravartu jausti aiškią pulsaciją ir, jei reikia, dalinti taktą į mažesnes dalis (pvz., ketvirtinės dalies skaidymas į dvi ar keturias dalis). Allegro dažnai reikalauja švaresnės artikuliacijos, geresnės koordinacijos tarp rankų (instrumentinės muzikoje) arba tarp ansamblio dalyvių. Istorinėje atlikimo praktikoje tempių pasirinkimas gali skirtis: baroko ar klasikiniuose kūriniuose atliekami tempos būdai gali būti lėtesni arba dinamiškiau interpretuojami nei romantizmo ar XX a. muzikoje.

Pastaba apie BPM ir metronomą: metronomo žymėjimai (pvz., ♩=120) suteikia tikslesnį greičio nurodymą, bet daug kompozitorių tokių žymėjimų nerašė. Todėl interpretuojant allegro svarbu atsižvelgti į stiliaus požymius, instrumentaciją, ar kompozitoriaus ir epochės konvencijas – BPM reikšmė yra orientacinė, ne griežtai privaloma.