Béla Bartók (1881–1945) – vengrų kompozitorius, pianistas ir liaudies muzikos tyrinėtojas
Béla Bartók (g. 1881 m. kovo 25 d. Nagyszentimiklós, Vengrija; mirė 1945 m. rugsėjo 26 d. Niujorke) – vienas žymiausių XX a. kompozitorių ir pianistas, kurio kūryba sujungė aukštąją menus su gyvu liaudies muzikos paveldu. Jis buvo garsus vengrų kompozitorius ir pianistas, kurio indėlis į XX a. muziką laikomas ypač originaliu ir reikšmingu. Bartóką ilgai domino liaudies muzika: jis daug keliavo po Vengriją ir kaimynines šalis, įskaitant Rumuniją, rinkdamas ir užrašydamas kaimo gyventojų dainas, o rastas muzikines medžiagas dažnai integruodavo į savo kūrinius.
Gyvenimas ir karjera
Bartók studijavo Karališkojoje muzikos akademijoje Budapešte, kur vėliau ir dėstė. Jis koncertavo kaip pianistas, aktyviai komponavo, taip pat intensyviai tyrinėjo ir rinko tautosakos medžiagą. Kartu su Zoltánu Kodály jis sistemingai užrašinėjo liaudies melodijas, naudojo lauko įrašus ir etnomuzikologinius tyrimus kaip kūrybinį šaltinį. Antrojo pasaulinio karo politinė padėtis privertė Bartóką 1940 m. emigruoti į Jungtines Valstijas, kur jis tęsė kūrybinę ir pedagoginę veiklą, tačiau paskutiniais gyvenimo metais kankino sveikatos problemos.
Liaudies muzikos tyrinėjimai
Bartókas nebuvo vien tik kolekcionierius: jis sistemingai analizavo surinktus melodijų modelius ir ritmus, ieškojo jų muzikologinių ypatybių ir pritaikė juos kompozicijai. Jis domėjosi ne tik melodinėmis schemomis, bet ir specifinėmis gamo bei ritmo struktūromis, todėl galime rasti pentatonikos, modalinių sistemų, neprastų ritminių modelių ir regioninių ypatybių jo kūriniuose. Jo lauko užrašai ir įrašai yra svarbi etnomuzikologijos šaltinių dalis.
Svarbiausi kūriniai
- Fortepijonui: „Mikrocosmos“ (serija pedagoginių ir koncertinių miniatiūrų), „Allegro barbaro“, „Out of Doors“ bei įvairios solo pjesės ir koncertai fortepijonui.
- Styginių kvartetai: šeši pripažinti kvartetai, kurie laikomi vienu reikšmingiausių XX a. styginių kvarteto žanro pavyzdžių (styginių kvartetais).
- Orkestrui: „Koncertas orkestrui“ (vienas populiariausių ir dažnai atliekamų jo orkestrinių kūrinių), taip pat „Muzika styginių, mušamųjų ir celestos“, „Romanian Folk Dances“, „Divertimento“ ir kt. (kai kurie iš jų paminėti kaip reikšmingi orkestriniai darbai orkestrui ir konkrečiai kaip Koncertas orkestrui).
- Sceninei muzikai: opera „Vyr. Blaubauro pilis“ (A kékszakállú herceg vára) ir baletas / pantomima „Stebuklingasis mandarinas“ („A csodálatos mandarin“).
Stilistika ir muzikiniai ypatumai
Bartóko kalba pasižymi ryškiu kontrastu tarp tradicinės harmonijos ir naujų sprendimų: jis naudojo modalumą, pentatoniką, retkarčiais politonališkumą, ritminę asimetriją ir net atonališkus elementus. Jo harmonijos ir gyvi ritmai kartais būdavo itin novatoriški klasikinės tradicijos atžvilgiu, todėl kai kuriems klausytojams iš pradžių buvo sunku prie jų priprasti. Bartók taip pat išgarsėjo kaip puikus orkestratorius ir meistras, formuojantis didelių ansamblių spalvą bei dinamiką.
Įtaka ir paveldas
Bartóko kūryba stipriai paveikė vėlesnius kompozitorius ir muzikologus: jo sintezė tarp tautosakos ir modernizmo parodė, kaip tradiciniai bruožai gali būti integruoti į šiuolaikinę kompoziciją. Jo pedagoginiai darbai, įrašai ir mokymo metodai, tokie kaip „Mikrocosmos“, tebėra plačiai naudojami. Bartóko surinkti liaudies muzikos archyvai saugomi institucijose ir tebėra vertingas šaltinis tyrimams bei atlikimams.
Apibendrinant, Béla Bartók išsiskiria kaip kompozitorius, pianistai ir entuziastingas tyrinėtojas, kurio kūryba sujungė tautosakos autentiškumą su modernia muzikinės kalbos paieška. Jo darbai – nuo mažų fortepijoninių miniatiūrų iki monumentalių orkestrinių kūrinių – išliko repertuaro dalimi ir toliau inspiruoja atlikėjus, klausytojus bei mokslininkus visame pasaulyje.
Béla Bartók 1927 m.
Vaikystė ir ankstyvieji metai
Béla Bartókas gimė mažame Nagyszentmiklós miestelyje. Tais laikais jis priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, o dabar yra Rumunijoje. Dar būdamas visai mažas jis pasižymėjo dideliais muzikiniais gabumais, ir motina išmokė jį skambinti fortepijonu.
Vaikystėje Béla dažnai sirgo. Kai jam buvo septyneri, mirė tėvas, ir motina jį su seserimi išsivežė gyventi į Nagyszőlős (šiandien šis miestas vadinamas Vinogradiv ir yra Ukrainoje), o vėliau - į Pozsony (šiandien tai Bratislava Slovakijoje). Ten būdamas vienuolikos metų jis surengė pirmąjį viešą rečitalį. Į koncertą įtraukė keletą savo paties sukurtų kūrinių.
Ankstyvoji muzikinė karjera
Netrukus jis mokėsi groti fortepijonu pas Istvaną Thomaną, kuris studijavo pas garsųjį Franzą Lisztą. Budapešto karališkojoje muzikos akademijoje kompozicijos pamokas jam vedė Jánosas Koessleris. Ten jis susipažino su kompozitoriumi Zoltanu Kodály, kuris padarė jam didelę įtaką ir tapo viso gyvenimo draugu.
Netrukus jis pradėjo kurti ilgesnius muzikos kūrinius. Jam patiko Richardo Strausso ir Claude'o Debussy muzika, kuri turėjo įtakos jo muzikos stiliui. Jis pradėjo domėtis liaudies muzika. Tai galima išgirsti pirmajame iš šešių jo styginių kvartetų.
Bartókas ir Kodály kartu keliavo į kaimą rinkti ir studijuoti senųjų vengrų liaudies melodijų. Tais laikais žmonės manė, kad tikroji vengrų liaudies muzika yra čigonų muzika. Bartókas ir Kodály įrodė, kad egzistuoja ir kitos tradicijos. Jie atrado muziką, kurioje buvo naudojamos pentatoninės gamos, panašios į tas, kurios naudojamos kai kuriose Azijos dalyse. Abu kompozitoriai pradėjo naudoti šias liaudies idėjas savo kompozicijose. Kodály savo muzikoje dažnai citavo (kopijavo) tikras liaudies dainas, o Bartókas mieliau kūrė muziką, kuri skambėjo kaip liaudies dainos, bet iš tikrųjų jų nekopijavo.
Bartókas apie vidurinės mokyklos baigimą
Vidurinieji metai ir karjera
1909 m. Bartókas vedė Mártą Ziegler. 1910 m. gimė jų sūnus, taip pat vardu Béla.
1911 m. Bartókas parašė savo vienintelę operą "Mėlynbarzdžio pilis". Operoje dainuoja tik du dainininkai: Mėlynbarzdis ir jo žmona Judita. Jis taip pat parašė baletą "Medinis princas". Tai pradėjo jį garsinti užsienyje. Kitas baletas "Stebuklingasis mandarinas" šiandien yra dar žinomesnis. Jame matyti Igorio Stravinskio, Arnoldo Šenbergo, taip pat Richardo Štrauso įtaka. Parašė daug kamerinės muzikos, iš viso 6 styginių kvartetus, 2 smuiko sonatas ir Sonatą dviem fortepijonams ir mušamiesiems. Parašė keletą kūrinių mažesniems orkestrams: Taip pat parašė "Divertimento" styginiams ir "Muziką styginiams, mušamiesiems ir celestai".
1923 m. Bartókas išsiskyrė su Márta ir vedė fortepijono studentę Dittą Pásztory. Antrasis sūnus Péteris gimė 1924 m.
Antrasis pasaulinis karas ir vėlesnė karjera
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Bartókas kritikavo nacius. Jiems atėjus į valdžią Vokietijoje, jis atsisakė ten koncertuoti ir nesinaudojo savo vokiška leidykla. Dėl savo politinių idėjų jis turėjo daug problemų Vengrijoje.
Pirmiausia išsiuntęs rankraščius iš šalies, Bartókas pajuto, kad turi emigruoti į JAV kartu su Ditta Pásztory. Jie apsigyveno Niujorke. 1942 m. prie jų prisijungė sūnus Péteris, kuris vėliau įstojo į JAV karinį jūrų laivyną. Bartóko vyresnysis sūnus Béla liko Vengrijoje.
Bartókas JAV nesijautė gerai ir jam buvo labai sunku kurti. Be to, Amerikoje jis nebuvo labai gerai žinomas, jo muzika domėjosi nedaug žmonių. Jis su žmona Ditta rengė koncertus ir kurį laiką gavo šiek tiek pinigų dirbti prie jugoslavų liaudies dainų rinkinio. Jie neturėjo labai daug pinigų, nors jis turėjo draugų, kurie jiems duodavo pakankamai lėšų pragyvenimui. Sergejus Kuševickis paprašė jo parašyti Koncertą orkestrui. Šis kūrinys netrukus tapo populiariausiu Bartoko kūriniu ir atnešė jam šiek tiek pinigų. Yehudi Menuhinas taip pat paprašė jo parašyti Sonatą smuikui solo. Atrodo, kad tai vėl paskatino jį susidomėti komponavimu, ir jis parašė Koncertą fortepijonui Nr. 3 bei pradėjo kurti Koncertą altui.
Bartókas mirė 1945 m. rugsėjo 26 d. Niujorke nuo policitemijos, būdamas 64 metų. Po mirties jis paliko nebaigtą Koncertą altui, kurį vėliau užbaigė jo mokinys Tiboras Serly.
Muzika
Bartóko muzikoje yra daug modernių technikų, tokių kaip atonalumas, bitonalumas ir modernios harmonijos. Jis dažnai naudoja įvairias gamas (ne tik mažoro ir minoro) ir labai sudėtingą ritmiką. Daugelį jų įkvėpė girdėta liaudies muzika. Jis parašė daug fortepijoninės muzikos, įskaitant keletą lengvų kūrinių žmonėms, kurie mokosi groti fortepijonu. Tarp jų - šešių tomų kūrinių rinkinys "Mikrokosmos", kuris šiandien labai populiarus tarp jaunųjų muzikantų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Béla Bartók?
A: Béla Bartók buvo garsus XX a. vengrų kompozitorius ir pianistas.
K: Kuo Bartókas domėjosi liaudies muzika?
A: Béla Bartókas labai domėjosi liaudies muzika ir daug keliavo po Vengriją ir kitas šalis, įskaitant Rumuniją, kad pasiklausytų liaudies dainų, kurias dainuodavo šalies gyventojai.
K: Kaip Bartókas naudojo liaudies muziką savo kompozicijose?
A: Bartókas savo muzikoje dažnai naudojo liaudies dainų stilių.
K: Kokiomis muzikos rūšimis garsėja Bartókas?
A: Bartókas garsus savo muzika fortepijonui, styginių kvartetais ir keliais kūriniais orkestrui, tarp kurių vienas vadinasi Koncertas orkestrui.
K: Ar klausytojai gerai priėmė Bartóko harmonijas ir ritmus?
A: Bartóko harmonijos ir gyvi ritmai kartais buvo visiškai nauji klasikinėje muzikoje, todėl kai kuriems klausytojams iš pradžių buvo sunku juos suprasti.
K: Kada ir kur gimė ir mirė Bartókas?
A: Bartókas gimė 1881 m. kovo 25 d. Nagyszentimiklós, Vengrijoje, o mirė 1945 m. rugsėjo 26 d. Niujorke.
K: Koks buvo Bartóko indėlis į klasikinę muziką?
A: Bartókas buvo vienas svarbiausių ir originaliausių XX a. kompozitorių, o jo liaudies muzikos panaudojimas klasikinėse kompozicijose buvo reikšmingas indėlis į šį žanrą.
