Igoris Stravinskis

Ankstyvieji metai

Igoris buvo trečias iš keturių vaikų, visi berniukai. Vaikystėje žiemos mėnesius jis praleisdavo Sankt Peterburge, o vasaras - kaime, kur keli jo giminaičiai iš motinos pusės turėjo dideles valdas.

Igoriui ne itin sekėsi mokykloje, bet jis dažnai eidavo žiūrėti operų, kuriose vaidindavo jo tėvas Fiodoras. Fiodoras buvo operos dainininkas, turintis puikų bosinį balsą. Jis dainavo Kijevo operos teatre, o vėliau - Sankt Peterburgo Marijos teatre. Igoris taip pat lankėsi baletuose ir net 1893 m., gyvenimo pabaigoje, girdėjo Čaikovskį diriguojant.

Kurį laiką Stravinskis studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete, bet 1906 m. ją metė. Tada jis vedė vieną iš savo pusseserių. Netrukus jie susilaukė sūnaus ir dukters.

Tuo tarpu Igoris nuo mokyklos laikų grojo pianinu, lankė harmonijos ir kontrapunkto pamokas. Jam patiko improvizuoti ir jis pradėjo domėtis komponavimu. Parašė keletą trumpų fortepijoninių pjesių ir parodė jas draugo tėvui kompozitoriui Nikolajui Rimskiui-Korsakovui. N. Rimskis-Korsakovas jam pasakė, kad užuot ėjęs į konservatoriją, turėtų toliau lankyti privačias muzikos pamokas. Netrukus po to mirė Stravinskio tėvas. Igoris išvyko gyventi pas Rimskį-Korsakovą. Ten jis susipažino su daugybe muzikos žmonių, o Rimskis-Korsakovas mokė jį, kaip rašyti įvairiems instrumentams. 1905 m. jis pradėjo du kartus per savaitę lankyti privačias pamokas pas Rimskį-Korsakovą, kurį ėmė laikyti antruoju tėvu. Šios pamokos tęsėsi iki pat Rimskio-Korsakovo mirties 1908 m.

Ankstyvoji karjera

1908 m. Rimskis-Korsakovas mirė. Stravinskis susipažino su baleto impresarijumi Sergejumi Diagilevu. Diagilevas norėjo pastatyti naujų operų ir baletų spektaklių. Jam reikėjo kompozitoriaus, kuris parašytų muziką, ir jis pamatė, kad Stravinskis galėtų būti idealus žmogus. Jis paprašė jo parašyti muziką baletui "Ugnies paukštė", kuris buvo rusų pasaka. Stravinskis jį parašė Rimskio-Korsakovo sodyboje, o baigė Sankt Peterburge. Pirmą kartą baletą 1910 m. birželio 25 d. Paryžiaus operoje parodė Europoje labai išgarsėjęs baletas "Ballets Russes". Choreografas buvo Michailas Fokinas. Šis baletas išliko vienu garsiausių Stravinskio kūrinių. Dalis muzikos dažnai atliekama koncertų salėse be šokių. Ši versija vadinama siuita (pažodžiui "šokių rinkinys"). Joje atsiskleidžia jo meilė rusų liaudies melodikai.

"Ugnies paukštės" sėkmė išgarsino Stravinskį visame pasaulyje. Jo muzika buvo ypač gerai žinoma Europoje ir Paryžiuje, kur buvo įsikūręs baletas "Ballets Russes". Kitas Stravinskio jiems parašytas kūrinys buvo "Petruška". Tai buvo pasakojimas apie lėlę, kuri atgyja. Jis buvo atliktas Paryžiuje 1911 m. birželio 13 d. ir tapo toks pat garsus kaip "Ugnies paukštė". Ši muzika taip pat dažnai atliekama kaip koncertinis kūrinys. Stravinskis taip pat sukūrė trijų šokių aranžuotę fortepijonui solo. Ją groti labai sunku ir reikia pianisto virtuozo.

Stravinskis tapo gerai žinomas tarp muzikantų. Tarp jo draugų buvo Debussy ir Ravelis. Berlyne jis susipažino su Šenbergu ir buvo labai sužavėtas jo kūriniu "Pierrot Lunaire". Daug laiko su šeima jis praleido Šveicarijoje, kur galėjo ramiai kurti.

1913 m. gegužės 29 d. Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre buvo parodytas naujas Stravinskio baletas "Pavasario apeigos". Tai buvo absoliuti sensacija. Vieni žmonės jį mėgo, kiti nekentė. Teatre kilo didelė muštynė, buvo iškviesta policija. Žmonės taip šaukė, kad niekas nebegirdėjo muzikos. Po spektaklio Stravinskis susirgo ir kelias savaites gydėsi. Kai baletas vėl buvo parodytas, žmonės buvo ramesni ir klausėsi muzikos. Muzikoje buvo daug naujų idėjų: griežti akordai ir labai sudėtingi ritmai. Baleto "Pavasario apeigos" muzika padarė didelę įtaką XX a. muzikos raidai.

Kita Stravinskio baleto idėja buvo "Les noces" (pranc. "Vestuvės"). Stravinskis grįžo į Rusiją, kad surinktų keletą dalykų, kurie padėtų jam sukurti baletą. Jam grįžus į Šveicariją prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Karo metai

Karo metais Stravinskio šeima daugiausia laiko praleido Šveicarijoje. Jam trūko pinigų, nes nebebuvo pajamų iš Rusijos dvarų. Ballets Russes nebegalėjo rodyti spektaklių Paryžiuje. Stravinskis daug laiko praleido dirbdamas "Les Noces". Jį baigė 1917 m. ir suvaidino Diagilevui. Prireikė dar šešerių metų, kol jis buvo parodytas. Galiausiai Stravinskis pasirinko aranžuotę keturiems fortepijonams, mušamiesiems, chorui ir vokaliniams solistams. Ji buvo atlikta 1923 m. birželio 13 d. Théâtre de la Gaîté Lyrique.

Kadangi Šveicarija kare buvo neutrali, Stravinskis galėjo keliauti. Jis nuvyko į Italiją, kur susipažino su Geraldu Tyrwhittu (vėliau tapusiu lordu Bernersu) ir Prokofjevu. Jis parašė "Reynard" ir "Rag-Time". Amerikoje koncertavo su "Ballets Russes".

1917 m. vasarį prasidėjus Rusijos revoliucijai, Stravinskis manė, kad tai bus gerai, bet kai po to prasidėjo bolševikų revoliucija, tapo aišku, kad jis niekada negalės grįžti į Rusiją. Jis parašė "Kareivio istoriją" ("L'histoire du soldat"). Ji buvo atlikta Lozanoje, diriguojant Ernestui Ansermetui. Spektaklių būtų buvę ir daugiau, bet daug žmonių sirgo gripu. Karui pasibaigus Stravinskis nusprendė persikelti į Prancūziją. Jis parašė baletą "Pulcinella" pagal XVIII a. kompozitoriaus Pergolesi muziką. Jis buvo parodytas Paryžiaus operoje 1920 m. gegužės 15 d. Kelerius metus Igoris domėjosi XVIII a. pabaigos muzika, o jo kūrybos stilius po 1920 m. dažnai apibūdinamas kaip neoklasicistinis.

Prancūzija

1920 m. Stravinskio šeima persikėlė iš Stravinskio į Bretanę, o kitais metais persikėlė į Biaricą. Stravinskis sukūrė kūrinį "Simfonijos pučiamiesiems instrumentams". Netrukus ji buvo atlikta Londone koncerte, kuriame taip pat skambėjo "Pavasario apeigos", diriguojant Eugene'ui Goossensui Karalienės salėje. Jis susipažino su teatro dizaineriu Seržu Soudeikinu ir beprotiškai įsimylėjo Verą, kuri vėliau tapo jo antrąja žmona. Tuo tarpu jo pirmoji žmona Katerina gulėjo sanatorijoje ir sirgo tuberkulioze. Per kitus 18 metų Vera ir Stravinskis matėsi kiek įmanoma dažniau. Tuo tarpu Stravinskio motinai pavyko ištrūkti iš Rusijos ir ji prisijungė prie Stravinskio šeimos Biaricoje. Stravinskiui teko išlaikyti didelę šeimą, todėl jis nusprendė, kad jam reikia daugiau dirbti kaip dirigentui ir pianistui, o ne kurti didelius kūrinius. Jis kūrė mažesnius kūrinius, tarp jų - trijų šokių iš "Petruškos" fortepijoninę versiją. Vėliau, kai sūnus paaugo, jis sukūrė Koncertą dviem fortepijonams solo, kad galėtų groti kartu su sūnumi. Jis daugiau nebekomponavo "Ballets Russes", tačiau sukūrė "Oidipus rex" kaip ypatingą duoklę jiems. Šis kūrinys buvo operos ir oratorijos mišinys. Žanas Kokto (Jean Cocteau) parašė žodžius lotynų kalba. Jis buvo atliktas kaip koncertinis spektaklis. Nors Diagilevui jis daugiau nebekūrė, priėmė Idos Rubinštein kvietimą parašyti baletą Le baiser de la fée ("Fėjos bučinys") pagal P. Čaikovskio muziką. Diagilevas įsižeidė, bet 1929 m. mirė, ir "Ballets Russes" trupė nebeatsirado.

1926 m. Stravinskis, priklausęs Rusijos stačiatikių bažnyčiai, patyrė gilią religinę patirtį, kuri paveikė jo muziką. Geriausias iš šių religinių kūrinių - Psalmių simfonija, parašyta Bostono simfoninio orkestro 50-ojo gimtadienio proga.

Stravinskis susipažino su smuikininku Duškinu ir sukūrė Koncertą smuikui bei Duo concertante smuikui ir fortepijonui, kuriuos abu muzikantai kartu grojo daugelyje koncertų. Jis tapo vis paklausesnis Jungtinėse Valstijose ir parašė keletą kūrinių amerikiečiams. Jam buvo pasiūlytas profesoriaus darbas Harvardo universitete. Tuo metu daug jo šeimos narių sirgo. Tuomet mirė jo dukra, žmona ir motina. Jis pats sirgo. Vėliau, 1939 m. rugsėjį, vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis jau buvo pakankamai sveikas, kad galėtų keliauti į Šiaurės Ameriką.

Amerikos metai

Stravinskis iškart buvo pakviestas diriguoti daugybei koncertų Amerikoje. Po keturių mėnesių Vera atvyko į Ameriką ir su Stravinskiu susituokė Bedforde, Masačusetso valstijoje. Jie paprašė Amerikos pilietybės ir apsigyveno Holivude. Stravinskiui gana trūko pinigų, todėl jis priimdavo bet kokį kvietimą kurti muziką. Jis netgi priėmė privatų mokinį.

Stravinskis sukūrė mišias. Ji nebuvo užsakyta, jis tiesiog norėjo ją sukurti. Ji buvo atlikta Milano "La Scala" teatre 1948 m., diriguojant Ansermetui. Tada jis nusprendė sukurti pilnametražę operą anglų kalba. Tai buvo "The Rake's Progress". Pirmą kartą ji buvo atlikta 1951 m. Venecijoje. Tai geriausias jo neoklasicistinio stiliaus kūrinys. Kitas šio laikotarpio kūrinys yra jo Simfonija in C. Joje atsiskleidžia kitoks tonalios muzikos komponavimo būdas nei klasikinės muzikos kompozitorių tonaliuose kūriniuose.

Jis susipažino su muzikantu Robertu Kraftu, kuris atvyko gyventi į šeimą ir padėjo Stravinskiui sutvarkyti jo kompozicijas ir dokumentus. Jis nustebo sužinojęs, kad Stravinskis niekada nesilankė pas Šenbergą, kuris gyveno vos už kelių gatvių. Po Šenbergo mirties 1951 m. Kraftas paskatino Stravinskį klausytis Šenbergo serijinės muzikos. Netrukus Stravinskis pradėjo naudoti serializmą savo kompozicijose. Craftas keliavo kartu su Stravinskiu ir daug jam padėjo, pavyzdžiui, diriguodamas kai kuriuos koncertus arba repetuodamas orkestrus prieš Stravinskiui atvykstant.

1962 m. prezidentas Kenedis pakvietė jį į Baltuosius rūmus. Tais pačiais metais jis grįžo vizito į Rusiją. Jis ten nebuvo lankęsis beveik pusę amžiaus. Jis sulaukė didelio pasisekimo, o SSRS žmonės ėmė labiau domėtis Stravinskio muzika. Stravinskiui buvo labai malonu žinoti, kad rusai vėl juo domisi.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis gana sunkiai sirgo. "Threni" yra vienas iš paskutinių jo kūrinių. Tai Jeremijo raudų dalių aranžuotė balsams ir orkestrui. Jis sukūrė ir kitų religinių kūrinių, tarp jų - Requiem giesmių. 1969 m. su šeima persikėlė į Niujorką, kur po dvejų metų mirė.

Stravinskis buvo palaidotas Venecijoje, netoli Diagilevo kapo.