Igoris Stravinskis gimė 1882 m. birželio 17 d. Lomonosove (tuometiniame Oranienbaume) ir mirė 1971 m. balandžio 6 d. Niujorke. Jis buvo vienas svarbiausių XX a. kompozitorių, modernizmo muzikoje lyderis. Užaugo Rusijoje. Prasidėjus Rusijos revoliucijai persikėlė į Šveicariją, vėliau į Paryžių, o galiausiai, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo 1934 m. jis turėjo ir Prancūzijos pilietybę, o 1945 m. tapo JAV piliečiu. Stravinskis taip pat buvo aktyvus dirigentas ir pianistas, dažnai atlikdavo savo kūrinius paties vadovaujamiems ansambliams.

Biografija ir muzikinis išsilavinimas

Jaunystėje Stravinskis studijavo teisę Sankt Peterburge, bet pasinėrė į muziką — mokėsi pas Nikolajų Rimskį-Korsakovą, kurio orkestrinės spalvos ir meistriškumas vėliau paliko ryškų pėdsaką jo kūryboje. Jis ilgai glaudžiai bendradarbiavo su impresariu Sergejumi Diagilevu ir jo trupėmis Ballets Russes, iš kurių kilusių užsakymų kilo keletas svarbiausių jo ankstyvųjų kūrinių.

Stilistiniai etapai

Stravinskis rašė labai įvairią muziką ir nuolat keitėsi: nuo ankstyvojo, tradicijomis persunkto rusų stiliaus, per intensyvų modernistinį laikotarpį iki vėlesnio neoklasicizmo ir net serijinės technikos etapų.

  • Ankstyvasis laikotarpis (iki ~1914 m.): kūrybai būdinga ryški orkestracija, eksperimentai su ritmu, poli- ir bitonalumu, taip pat įtaka rusų liaudies melodijoms. Daug kūrinių kilo bendradarbiaujant su Sergejaus Diagilevo trupėmis: "Ugnies paukštė", "Petruška", "Pavasario apeigos" (premjera 1913 m. — sukėlusi garsiąją publikos reakciją), "Les noces".
  • Neoklasicizmas (1920–1940 m.): po Pirmojo pasaulinio karo Stravinskis persvarstė savo priemones ir pradėjo žvalgytis į ankstesnius epochų modelius, ypač į klasicizmą, bet perteikė juos šiuolaikinėmis harmonijomis ir ritmais. Šio periodo darbai pasižymi aiškesne forma, kompozicinio „ornamento“ naudojimu ir grakščiu orkestravimu. Pavyzdžiai: Pulcinella, Apolonas Musagète, taip pat daug smulkesnių ansamblių ir kamerinės muzikos kūrinių.
  • Vėlyvoji fazė — serijinė ir dvanariška technika: nuo 1950-ųjų Stravinskis ėmė eksperimentuoti su serijine (dvanario) technika ir integruoti ją į savo stilistiką. Kai kurie vėlyvieji kūriniai, kuriuose jaučiasi ši įtaka, — „Agon“, „Threni“, „Requiem Canticles“ ir kt. Jis niekada visiškai neatsisakė ankstesnių bruožų, todėl vėlyvojoje kūryboje dažnai matome derinį: struktūrišką formalumą, ryškų ritminį impulsyvumą ir naujas tonalumo tvarkas.

Svarbiausi kūriniai ir indėlis

Stravinskio repertuaras apima baletus, orkestrines poemas, kamerinius ir vokalinius kūrinius, taip pat vienintelę pilnametražę operą: vienintelė jo pilnametražė opera "Raitelio progresas". Be to, jis sukūrė tokius žinomus darbus kaip "Ugnies paukštė", "Petruška", "Pavasario apeigos", "Les noces", Pulcinella ir Apolonas Musagète, daug kamerinės muzikos, simfonijų ir religinių kūrinių.

Be choreografinės ir sceninės muzikos, jis parašė reikšmingus kamerinius darbus (pvz., Oktetą), kelių laikotarpių simfonijas, religinę muziką („Symphony of Psalms“) bei eksperimentines kompozicijas mažesniems ansambliams. Taip pat verta paminėti mažesnius, tačiau įtakingus kūrinius — pavyzdžiui, Histoire du soldat („Kario pasaka“), sukurta 1918 m. Šveicarijoje, kurioje Stravinskis laikui bėgant daug dirbo.

Charakteristikos ir palikimas

Stravinskiui būdingas ritminis inovatyvumas, originali orkestracija, gebėjimas derinti tautines tradicijas su moderniomis technikomis ir drąsa keisti stilių. Jo „Pavasario apeigos“ premjera 1913 m. sukėlė garsų skandalą, kuris tapo XX a. meno istorijos epizodu — daug kas ten matė ribų tarp tradicijos ir naujovių pramušimą. Jo kūriniai paveikė ne tik klasikinę muziką, bet ir šiuolaikinius kompozitorius, choreografus bei kino kūrėjus.

Stravinskis taip pat paliko didžiulį skolą muzikos atlikimui: ilgus metus jis pats vadovavo savo kūrinių atlikimams, įrašė daug interpretacijų ir tapo vienu žymiausių kompozitorių-dirigentų XX a. pabaigoje. Jo įtaka tęsėsi per mokinius, partitūras ir plačius interpretacijų repertuarus — iki šių dienų jo kūriniai dažnai skamba koncertų salėse, teatruose ir filmuose.

Apibendrinant, Igoris Stravinskis yra laikomas vienu novatoriškiausių XX a. kompozitorių: jis sujungė rusų liaudies įkvėpimą, modernistinius eksperimentus, neoklasikinius grįžimus ir serijinės technikos paieškas į unikalų ir nuolat besikeičiantį kūrybinį kelią.