Bosas — tai žemo balso dainininkas. Tokie atlikėjai gali turėti labai žemą diapazoną: kai kurie sugeba dainuoti iki C, esančio dviem oktavomis žemiau vidurinės C (maždaug C2). Rusų bažnytinėje ir liturginėje muzikoje kartais prireikia dar žemesnių natų — iki žemo A (A1).

Boso balso savybės

  • Diapazonas: platus, paprastai nuo maždaug E2 arba C2 iki F4 ar aukščiau, tačiau svarbesnė yra tessitura — natų sritis, kurioje balsas skamba patogiausiai ir stipriausiai.
  • Timbre: tamsesnis, pilnesnis, su stipriu žemųjų tonų rezonansu.
  • Vokalinė technika: reikalauja gero kvėpavimo palaikymo, žemo gerklų padėties valdymo ir efektyvios rezonanso kontrolės, kad žemi tonai būtų aiškūs ir skvarbūs.

Boso tipai ir pavyzdžiai

  • Basso profondo (basso profundo): itin žemas, galingas bosas, galintis pasiekti labai žemas natas ir ilgai išlaikyti tamsų tembrą. Pavyzdys — kunigas Sarastro Mozarto operoje "Magiškoji fleita".
  • Basso cantante: lyrinis, dainuojantis bosas: švelnesnis skambesys, tinkamas melonkingoms ar lėtesnėms partijoms.
  • Basso buffo (komiškasis bosas): charakterinis, dažnai reikalaujantis plataus diapazono ir geros artikuliacijos bei vaidybinių įgūdžių. Leporelo vaidmeniui Mozarto operoje "Don Žuanas" reikia buffo boso.
  • Bosas-baritonas (bass-baritone): sankirta tarp boso ir baritono — turi tiek žemo, tiek ir aukštesnio registro galimybių. Votanas iš "Nibelungų žiedo" dažnai priskiriamas šioms partijoms; Brynas Terfelis yra garsus Velso bosas-baritonas.

Boso vaidmenys operoje ir kitose žanruose

  • Operoje bosai dažnai atlieka autoritetingas ar vyraujančias figūras: karalius, kunigas, tėvas, išminčius arba piktadarys.
  • Taip pat boso partijoms dažnai skiriami komiški (buffo) vaidmenys, kuriems reikalingas ne tik vokalas, bet ir komedinis išmanymas.
  • Bažnytinėje, oratorinėje ir choralinėje muzikoje bosai atlieka solines ar ansambles partijas — pvz., barokinėse misose ir oratorijose (Bacho, Händelio kūriniai) reikalauja solidaus žemo balso.

Skirtumas nuo baritono

Baritonas užima tarpinę vietą tarp tenoro ir boso; jo diapazonas yra aukščiau nei boso. Kai kurie žemieji baritonai save vadina bosiniais baritonais (bass-baritone), nes jų spalva ir stiprumas prilygsta boso skambesiui, nors diapazonas gali likti arčiau baritono.

Garsūs bosai

Fiodoras Šaliapinas (1873–1938) — vienas žinomiausių Rusijos bosų, garsėjęs tiek scenoje, tiek kaip solistas liaudies ir klasikinėje muzikoje. Kiti žinomi pasauliniai boso atlikėjai: Borisas Kristofas, Nikolajus Gjaurovas, Samuelis Ramey, Paata Burchuladze ir René Pape. Brynas Terfelis žinomas kaip iškili bosas-baritonas.

Kaip ruošiamas bosas

  • Mokymasis prasideda nuo tinkamo kvėpavimo ir palaikymo pratimų; žemų natų saugumui svarbu išlaikyti atsipalaidavusią, tačiau kontroliuojamą gerklų padėtį.
  • Repertuaro pasirinkimas — vaidmeniai turi atitikti nustatytą fach sistemą: vieni boso tipai tiks dramatiškesnėms partijoms, kiti — lyrinėms ar komiškoms.
  • Valdymas scenoje, diksija ir kalbų mokėjimas (italų, vokiečių, prancūzų, rusų) yra būtini profesionaliam operos atlikėjui.

Pavyzdiniai boso vaidmenys

  • Sarastro (Mozarto "Magiškoji fleita") — basso profondo pavyzdys.
  • Leporello (Mozarto "Mozarto operoje "Don Žuanas") — buffo tipas.
  • Garsios kitos boso partijos: Osminas, Don Basilio, Prince Gremin (Tčeikovskio "Jevgenijus Oneginas") ir pan.

Bendras patarimas klausytojams: boso partijose dažnai slypi didelė emocinė gylis ir autoritetas — teiraukitės programų, skaitykite libretus ir atkreipkite dėmesį į tessitura, kad suprastumėte, kurio tipo bosas atlieka konkrečią partiją.