Klasikinės muzikos laikotarpis 1750–1820: Haydnas, Mozartas, Beethovenas

Klasikinės muzikos laikotarpis - tai maždaug 1750-1820 m., kai garsiausi gyvenę kompozitoriai buvo Haydnas, Mozartas, Beethovenas ir Schubertas.

Dažnai kalbame apie "klasikinę muziką", kuri reiškia Europos muziką, o ne popmuziką, džiazą ar liaudies muziką. Tai muzika, kurią parašė kompozicijos meną studijavę kompozitoriai. Straipsnyje "Klasikinė muzika" kalbama apie klasikinę muziką šia prasme.

Šis straipsnis - apie XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios klasikinę muziką. Žodis "klasikinis" dažnai vartojamas kalbant apie Senovės Graikijos ir Romos meną. Jis taip pat reiškia bet kokią meno formą, kuri tapo labai garsi ir yra prisimenama šimtmečius po to. Muzikoje klasicizmo laikotarpis yra tarp baroko ir romantizmo laikotarpio.

Kai kuriais atžvilgiais klasikinė muzika dažnai yra paprastesnė nei baroko kompozitorių muzika. Dažnai skamba melodija su paprastu akompanimentu naudojant laužytus akordus, vadinamus "Alberti bosu". Klasicizmo kompozitoriams buvo labai svarbi kūrinio forma. Kompozitoriai kūrinį pradėdavo nuo melodijos (temos), o ši melodija būdavo įvairiai plėtojama: dedama į skirtingas tonacijas, keičiama iš greitos į lėtą melodiją, keičiama iš mažorinės į minorinę arba iš minorinės į mažorinę.

Vieni žymiausių klasicizmo laikotarpio muzikos kompozitorių yra šie:

Stiliaus bruožai ir pagrindinės formos

Klasikinio laikotarpio muzika pasižymi aiškiu, subalansuotu frazavimu, skaidria tekstūra ir dominuojančia homofonija (melodija su akompanuojančiomis partijomis), nors polifonija ir kontrapunktas taip pat naudojami. Kompozitoriai siekė aiškumo, proporcingumo ir logiško vystymo.

Pagrindinės formos ir žanrai:

  • Sonatos (sonatos-allegro forma) – dažnai naudojama pirmoje simfonijos, sonatos ar koncertinės dalyje. Ši forma paprastai turi ekspoziciją (tema A ir B dažnai skirtingose tonacijose), vystymą (tema transformuojama, moduliuojama) ir recapituliaciją (temos sugrįžta pagrindinėje tonacijoje).
  • Simfonija – orkestrinis žanras, paprastai 3 arba 4 dalių; klasicizmo laikotarpiu simfonija išsivystė iš trumpesnės sinfonijos (sinfonia) į didesnį kūrinį. Haydn ir Mozartas išplėtojo simfonijos formą, o Beethovenas ją toliau revoliucionavo.
  • Styginių kvartetas ir kita kamerinė muzika – intymūs ansambliai, kuriuose vyko daug muzikinių eksperimentų. Haydnas vadinamas styginių kvarteto "tėvu".
  • Koncertas – solinis instrumentas ir orkestras; klasikinis koncertas dažnai turi tris dalis (greita–lėta–greita) ir akcentuoja solinio instrumento dialogą su orkestru.
  • Opera – tuo laikotarpiu populiarios buvo ypač komedijos (opera buffa) ir serijos (opera seria) formos; Mozartas išgarsėjo savo operinėmis partijomis ir dramaturgija.

Alberti bosas, dinamika ir instrumentacija

Alberti bosas – tai tipinis klasicizmo akompanuojančių partijų raštas, kuriame akordas yra suskaidytas į nuolat besikartojančią figūrą (pvz., 1-3-2-3). Jis suteikia skaidrumo ir ritminio impulso, ypač klavišinių instrumentų akompanimentuose.

Klasikiniai kompozitoriai pradėjo plačiau naudoti fortepijoną vietoje klavesino, todėl dinamika (crescendo, diminuendo) ir niuansai tapo svarbesni. Orkestracijoje buvo siekiama aiškaus instrumentų pasiskirstymo, kontrastų tarp sekcijų ir spalvų naudojimo.

Socialinis ir kultūrinis kontekstas

Klasikinės muzikos plėtra glaudžiai susijusi su XVIII–XIX a. socialinėmis permainomis: karališkųjų ir kunigaikščių dvarų protektoratas, bet taip pat ir visuomenės atvirumas per viešus koncertus bei muzikos leidybą. Kompozitoriai dirbo teismuose, operos namuose, koncertiniuose sezonuose arba kaip laisvai samdomi menininkai. Nuo XVIII a. pabaigos vis labiau ryškėjo perėjimas prie publikos kaip muzikos suvokėjo ir pirkėjo.

Pagrindiniai kompozitoriai ir jų indėlis

  • Haydnas – laikomas styginių kvarteto ir klasicistinės simfonijos meistru. Jo "Londono simfonijos", styginių kvartetai (ypač Op. 76), ir oratorija "Stvoras" (The Creation) yra kertinės klasicizmo repertuaro dalys. Haydnas vystė temų vystymą ir formų struktūras su dideliu humoro ir meistriškumo jausmu.
  • Mozartas – išskirtinis melodijų meistras, plačiai dirbęs operos, simfonijos, koncertų ir klavišinių sonatų žanruose. Žinomi operų pavyzdžiai: "Figaro vedybos", "Don Žuanas", "Magbetas" (Die Zauberflöte), taip pat simfonijos ir klavyriniai koncertai (pvz., KV 466, KV 467) ir "Eine kleine Nachtmusik".
  • Beethovenas – perėjo nuo klasicizmo kalbos prie individualesnio, herojiškesnio išraiškos būdo, kuris tapo tiltu į romantizmą. Jo simfonijos Nr. 3 "Eroica", Nr. 5, Nr. 6 "Pastoralinė" ir Nr. 9 su choru (Oda džiaugsmui) radikaliai išplėtė formą ir emocinę skalę. Beethoveno klavišiniai sonatai (pvz., "Mėnulio šviesa", "Appassionata") ir koncertai taip pat revoliucionavo žanrus.
  • Schubertas – nors gyveno trumpai, išplėtė dainos (lied'o) formą ir parašė išskirtines melodijas bei harmoningus sprendimus. Jo "Neužbaigtoji" simfonija (Nr. 8), kamerinė muzika ir liederiai (pvz., ciklas "Žiemos kelionė") turi didelę įtaką romantizmo vystymuisi.

Perėjimas į romantizmą

Klasikinis laikotarpis paruošė dirvą romantizmui: išplėsti formų ribos, pabrėžtas individualumas ir emocijų intensyvumas. Kompozitoriai XIX a. pradžioje ėmė drąsiau naudoti teminį vystymą, harmonines modulacijas, platesnį orkestracijos spalvų diapazoną bei programinę muziką (muziką, turinčią aiškią išorinę idėją ar pasakojimą).

Rekomenduojami kūriniai pradžiai

  • Haydnas – Simfonija Nr. 94 "Surprise", Styginių kvartetas Op. 76 Nr. 3.
  • Mozartas – "Eine kleine Nachtmusik", Klavyrinis koncertas Nr. 21, Opera "Figaro vedybos".
  • Beethovenas – Simfonija Nr. 5, Simfonija Nr. 9, Sonatina "Mėnulio šviesa" (Sonata quasi una fantasia Nr. 14).
  • Schubertas – Simfonija Nr. 8 "Neužbaigtoji", dainų ciklas "Žiemos kelionė".

Apibendrinant, klasikinis laikotarpis pasižymi formos, aiškumo ir muzikinės architektūros pabrėžimu. Jis yra kertinis etapas Vakarų muzikos istorijoje, kuris sujungia baroko meistriškumą ir romantizmo ekspresiją, o jo paveldas iki šiol įtakoja kompoziciją, atlikimą ir muzikos vartojimo formas.

Šios Mozarto sonatos pradžioje skamba tipiška klasikinė melodija, atliekama Alberti bosu .Zoom
Šios Mozarto sonatos pradžioje skamba tipiška klasikinė melodija, atliekama Alberti bosu .

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra klasikinės muzikos laikotarpis?


Atsakymas: Klasikinės muzikos laikotarpis - tai laikotarpis nuo maždaug 1750 iki 1820 m., kai Haydnas, Mozartas, Beethovenas ir Schubertas buvo garsiausi gyvenę kompozitoriai. Tai europietiška muzika, kuri nėra popmuzika, džiazas ar liaudies muzika ir kurią sukūrė kompozicijos meną studijavę kompozitoriai.

K: Ką reiškia žodis "klasikinė"?


A: Žodis "klasikinis" paprastai reiškia senovės Graikijos ir Romos meną, tačiau jis taip pat gali reikšti bet kurią meno formą, kuri tapo labai garsi ir prisimenama šimtmečius.

K: Kaip klasikinė muzika skiriasi nuo baroko muzikos?


A: Kai kuriais atžvilgiais klasikinė muzika dažnai yra paprastesnė už baroko kompozitorių muziką. Dažnai skamba melodija su paprastu akompanimentu, naudojant laužytus akordus, vadinamus "Alberti bosu". Klasikinės muzikos kompozitoriams buvo labai svarbi forma, nes jie kūrinį pradėdavo nuo melodijos (temos), kuri būdavo plėtojama įvairiais būdais, pavyzdžiui, keičiant tonaciją, tempą arba mažoro ir minoro tonaciją.

Klausimas: Kas yra žymiausi šio laikotarpio kompozitoriai?


A: Vieni žymiausių šio laikotarpio kompozitorių yra Haydnas, Mozartas, Beethovenas ir Schubertas.

AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3