Piotras Iljičius Čaikovskis

Ankstyvieji metai

P. Čaikovskio tėvas buvo ukrainietis, dirbęs kalnakasybos inžinieriumi. Jo motinos senelis buvo prancūzas, persikėlęs į Rusiją. Ji buvo nervinga moteris, ir P. Čaikovskis galbūt iš jos perėmė savo nervingą charakterį. Kai P. Čaikovskis pradėjo lankyti fortepijono pamokas, jam buvo vos penkeri. Netrukus jis buvo geresnis už savo mokytoją. Šeimoje buvo orkestrionas (tam tikra muzikinė dėžutė), kuriuo buvo grojamos Mozarto, Bellini, Donizetti ir Rossini klasikinės muzikos melodijos.

1848 m. šeima persikėlė į Sankt Peterburgą. P. Čaikovskis buvo nelaimingas ir neramus, nes dažnai buvo atskirtas nuo šeimos, kuri kelis kartus persikėlė. 1854 m. mirė jo motina. Jis bandė save paguosti muzikuodamas. Devynerius metus mokėsi Jurisprudencijos mokykloje. Kai baigė mokyklą, turėjo susirasti darbą. Ketverius metus dirbo Teisingumo ministerijos raštininku. Tada kompozitorius ir pianistas Antonas Rubinšteinas padėjo jam tapti muzikos studentu naujai atidarytoje Sankt Peterburgo konservatorijoje. Jis išmoko groti fleita ir vargonais, taip pat skambinti fortepijonu ir sužinoti viską apie kompoziciją. 1866 m. persikėlė į Maskvą, kur Antono brolis Nikolajus Rubinšteinas paskatino jį rašyti rusišką muziką. Jis labai daug dirbo, dažnai būdavo išsekęs, tačiau sugebėjo baigti Pirmąją simfoniją, kuri buvo atlikta 1868 m.

P. Čaikovskis susitiko su kai kuriais garsiais muzikantais, tarp jų ir su Maskvoje viešėjusiu prancūzų kompozitoriumi Berliozu. Jis taip pat susidraugavo su rusų kompozitoriumi Milyjumi Balakirevu, kuris buvo labai paslaugus ir įtikino jį kelis kartus perrašyti vieną savo kūrinį, kol jis tapo labai geras. Balakirevas turėjo keturis draugus kompozitorius. Šis draugų ratas dažnai vadinamas "penketuku" arba "galinga saujele". Jie domėjosi rusų liaudies melodijų panaudojimu savo muzikoje. P. Čaikovskis niekada nebuvo šios grupės narys, nors jam patiko jų idėjos. P. Čaikovskis skyrėsi nuo jų: muzikos jis mokėsi konservatorijoje, kur studijavo Vakarų muziką. Harmonijos, kurias jis naudojo savo kūriniuose, dažnai netiko rusų liaudies dainoms. Jis parašė daug romantinio pobūdžio dainų. Viena iš jų, None But the Lonely Heart, ypač gerai žinoma anglų kalba.

Dabar P. Čaikovskis jau rašė kūrinius, kurie turėjo jį labai išgarsinti. Jis parašė dar dvi simfonijas, o jo Pirmasis koncertas fortepijonui, vienas populiariausių fortepijoninių koncertų, pirmą kartą buvo atliktas Bostone. Jis taip pat rašė operas ir kamerinę muziką.

Šlovės metai

1875 m. P. Čaikovskis pradėjo ilgą kelionę po Europą. Jam patiko Bizet opera "Karmen", bet Wagnerio operos iš ciklo "Žiedas" jam buvo nuobodžios. 1877 m. jis baigė "Gulbių ežerą" - pirmąjį iš trijų savo baletų. Iš pradžių žiūrovams jis nepatiko, nes šokėjai nebuvo labai geri.

P. Čaikovskis buvo slaptas homoseksualas. 1877 m. vasarą P. Čaikovskis nusprendė vesti. Jo žmona vadinosi Antonina Miliukova. Santuoka buvo nesėkminga. Praėjus kelioms savaitėms po vedybų, jis pabėgo ir daugiau niekada su ja negyveno.

Kita moteris turėjo tapti svarbi jo gyvenime, tačiau visai kitaip. Tai turėjo būti labai neįprasti santykiai. Jos vardas buvo Nadežda von Meck. Ji buvo turtingo vyro žmona. Ji mėgo P. Čaikovskio muziką ir pažadėjo jam, kad kas mėnesį mokės daug pinigų, jei tik jis jai pažadės, kad niekada nebandys su ja susitikti. Čaikovskiui nebereikėjo dirbti. Jis galėjo atsisakyti dėstytojo darbo konservatorijoje. Kelerius metus žiemas jis praleisdavo Europoje, o vasaras - Rusijoje. Nadežda ir P. Čaikovskis rašė vienas kitam ilgus laiškus, dažnai gana aistringus ir svajingus, juose kalbėjo apie meilę, gyvenimą ir apie tai, kaip norėtų jį pakeisti, tačiau niekada nesimatė. Čaikovskis turėjo daug laiko rašyti muziką: jis parašė kelias operas, tarp jų "Eugenijų Oneginą", Ketvirtąją ir Penktąją simfonijas, Koncertą smuikui, Serenadą styginiams, "Itališkąjį kapričą" ir 1812 m. uvertiūrą. P. Čaikovskis labai mylėjo Nadeždą, bet niekada jai nepasakė savo tikrųjų jausmų.

Paskutinieji metai

1885 m. P. Čaikovskis pavargo nuo kelionių. Jis išsinuomojo užmiesčio namą Klin mieste, esančiame netoli Maskvos. Gyveno įprastą gyvenimą: skaitė, vaikščiojo po mišką, dieną komponavo, o vakarais muzikuodavo su draugais. Jis ėmė labiau pasitikėti savimi kaip dirigentas ir dukart apkeliavo Europą, diriguodamas Leipcige, Berlyne, Prahoje, Hamburge, Paryžiuje ir Londone. 1889 m. jis baigė savo antrąjį baletą "Miegančioji gražuolė", o kitais metais, gyvendamas Florencijoje, pagal Puškino apsakymą parašė garsiąją operą "Pikų dama". Vėliau tais pačiais metais Nadežda von Meck jam parašė, kad prarado beveik visus pinigus ir nebegali toliau jo išlaikyti.

1891 m. pavasarį jis buvo pakviestas diriguoti į Niujorką, kur buvo atidaroma "Carnegie Hall". Jis taip pat dirigavo koncertams Baltimorėje ir Filadelfijoje. Grįžęs į Rusiją parašė savo paskutinį baletą "Riešutininkas" ir Šeštąją simfoniją, vadinamą "Patetine", kurią dedikavo savo sūnėnui, kurį buvo aistringai įsimylėjęs. Šis kūrinys dažnai laikomas geriausiu jo kūriniu. Jis buvo atliktas 1893 m. spalio 16 d. Sankt Peterburge. Po penkių dienų jis staiga susirgo cholera - liga, kuria mieste sirgo daug žmonių. Po keturių dienų P. Čaikovskis mirė. Daug kas mano, kad jis nusižudė tyčia išgėręs užkrėsto vandens. Gali būti, kad jis norėjo (ar net buvo priverstas) nusižudyti norėdamas išvengti skandalo, nes palaikė santykius su svarbaus aristokrato sūnėnu. Kas tiksliai nutiko, vis dar yra paslaptis.