Piotras Iljičius Čaikovskis (Tchaikovsky) – rusų romantizmo kompozitorius
Piotras Iljičius Čaikovskis — romantizmo genijus: rusų kompozitorius, sukūręs ikoniškus baletus (Gulbių ežeras, Riešutininkas), dramatiškos ir jaudinančios melodijos.
Piotras Iljičius Čaikovskis (rus: Пётр Ильич Чайкoвский, Pëtr Il'ič Čajkovskij; klausyti ) (gimė 1840 m. gegužės 7 d. Kamsko-Votkinske, mirė 1893 m. lapkričio 6 d. Sankt Peterburge; tariama chai-KOV-skee) - rusų kompozitorius, gyvenęs romantizmo laikotarpiu. Jis yra vienas populiariausių rusų kompozitorių. Jis rašė melodijas, kurios dažniausiai buvo dramatiškos ir emocingos. Daug ko išmoko studijuodamas Vakarų Europos muziką, tačiau jo muzika taip pat skambėjo labai rusiškai. Tarp jo kūrinių yra 11 operų, 3 baletai, orkestrinė muzika, kamerinė muzika ir daugiau kaip 100 dainų. Garsieji jo baletai ("Gulbių ežeras", "Riešutininkas" ir "Miegančioji gražuolė") turi vienas žinomiausių melodijų visoje romantinėje muzikoje. Jis laikomas didžiausiu baletų kompozitoriumi.
Biografija trumpai
Piotras Iljičius Čaikovskis gimė 1840 m. mažame Votkinsko miestelyje (dabar Kamsko‑Votkinskas). Jis kilęs iš miestiečių šeimos; nuo vaikystės domėjosi muzika ir mokėsi fortepijono. Po mokyklos jis trumpai dirbo valstybės tarnyboje, o vėliau įstojo į Sankt Peterburgo konservatoriją, kur studijavo kompoziciją ir orkestraciją. Po studijų jis dėstė Maskvos konservatorijoje ir ėmė intensyviai kurti. Svarbi jo gyvenimo dalis – ilgametė parama iš patronės Nadieżdos fon Mek (Nadezhda von Meck), kuri finansavo Čaikovskį beveik 13 metų, likdama su juo susirašinėjimo drauge ir niekada jo nepažiūrėjusi asmeniškai.
Kūryba ir žymiausi darbai
Čaikovskis parašė gausų repertuarą įvairiems žanrams. Jo kūryboje dominuoja melodinė išraiška, ryškus orkestras ir dramatiškas emocinis turinys. Kai kurie svarbiausi jo kūriniai:
- Baletai: Gulbių ežeras (Swan Lake), Miegančioji gražuolė (Sleeping Beauty), Riešutininkas (The Nutcracker) – visi trys tapo baletų repertuaro pamatais.
- Simfonijos: šešios simfonijos, iš kurių ypač žinoma VI simfonija „Patetiška“ (Pathétique).
- Koncerto kūriniai: Pianinis koncertas Nr. 1 B‑bjauras (vienas labiausiai atpažįstamų pianizmo temų), Violinų koncertas D‑dur (taip pat plačiai atliekamas).
- Operos: „Jevgenijus Oneginas“ (Eugene Onegin) ir „Pusiau grakšti dama“ (The Queen of Spades) – tai ryškūs XIX a. rusų operos pavyzdžiai.
- Orkestriniai poemai ir uvertiūros: Romeo ir Džuljeta (fantazija‑uvertiūra), „1812 m. uvertiūra“ – populiaresni orkestriniai kūriniai.
- Kamerinė muzika ir vokaliniai kūriniai: styginių serenada, pianinis trys, styginių šeštetas „Souvenir de Florence“, daugiau kaip 100 romansų (dainų).
Stilius ir įtaka
Čaikovskio stilių galima apibūdinti kaip derinantį rusų tautines nuotaikas su Vakarų (klasikinėmis ir romantinėmis) formomis. Jo stiprybė – melodingumas: daugelis temų yra lengvai atpažįstami ir emociškai paveikūs. Jis puikiai valdė orkestro spalvas, kūrė intensyvius dramatiškus kontrastus ir jautrius liriškus momentus. Nors kai kurie rusų nacionalistai kritikavo jo „europezavimą“, tarptautinė publika ir atlikėjai greitai pripažino jo meistriškumą. Jo muzika turėjo didelę įtaką tiek XX a. kompozitoriams, tiek populiariajai kultūrai (filmai, reklamų muzika, baleto repertuaras).
Asmeninis gyvenimas
Čaikovskio asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas ir dažnai žiniasklaidos bei biografų aptarinėjamas. Jis turėjo problemas dėl savo privatumo ir seksualinės tapatybės – istorikai dažnai nurodo, kad jis buvo homoseksualus ir susidūrė su moraliniais bei socialiniais sunkumais carinės Rusijos aplinkoje. 1877 m. jis trumpai vedė Antoniną Miljukovą – santuoka baigėsi nesėkme ir ilgalaikėmis pasekmėmis abiem. Santykiai su patronės Nadieżda fon Mek buvo viena iš ramių ir reikšmingų gyvenimo sąjungų: jie keitėsi laiškais, ji jį finansiškai rėmė ir skatino kūrybą.
Mirtis ir diskusijos
Oficiali versija teigia, kad Čaikovskis mirė 1893 m. nuo choleros, prasidėjusios užsikrėtus vandeniu. Tačiau jo mirties aplinkybės yra aptarinėjamos iki šiol: yra hipotezių apie savižudybę arba priverstinį veiksmą, susijusį su galimu skandalu ar asmeniniais išbandymais. Tikslus tikėjimo faktas nėra visiškai aiškus, todėl istorikai ir muzikologai vis dar diskutuoja apie paskutinių dienų įvykius.
Paveldas ir reikšmė
Čaikovskis – vienas labiausiai atliekamų ir girdimų XIX a. kompozitorių. Jo baletai kasdien grojami pagrindinėse pasaulio scenose ir dažnai transliuojami per radiją bei televiziją, ypač per žiemos šventes (kai dažnai atliekamas „Riešutininkas“). Maskvos konservatorija pavadinta jo vardu, o taip pat yra Tchaikovsky International konkursas, skirtas jauniesiems atlikėjams. Jo muzikos melodijos tapo kultūrine vertybe, jas dažnai adaptuoja ir interpretuoja įvairūs atlikėjai bei žanrai.
Santrauka: Piotras Iljičius Čaikovskis – ryškus rusų romantizmo kompozitorius, pasižymėjęs nepaprastu melodiniu talentu ir orkestracijos meistriškumu. Jo kūriniai, ypač baletai ir simfonijos, išlaikė universalų patrauklumą ir iki šiol užima svarbią vietą koncertų repertuaruose visame pasaulyje.
Piotras Iljičius Čaikovskis, Nikolajus Kuznecovas, 1893 m.
Ankstyvieji metai
P. Čaikovskio tėvas buvo ukrainietis, dirbęs kalnakasybos inžinieriumi. Jo motinos senelis buvo prancūzas, persikėlęs į Rusiją. Ji buvo nervinga moteris, ir P. Čaikovskis galbūt iš jos perėmė savo nervingą charakterį. Kai P. Čaikovskis pradėjo lankyti fortepijono pamokas, jam buvo vos penkeri. Netrukus jis buvo geresnis už savo mokytoją. Šeimoje buvo orkestrionas (tam tikra muzikinė dėžutė), kuriuo buvo grojamos Mozarto, Bellini, Donizetti ir Rossini klasikinės muzikos melodijos.
1848 m. šeima persikėlė į Sankt Peterburgą. P. Čaikovskis buvo nelaimingas ir neramus, nes dažnai buvo atskirtas nuo šeimos, kuri kelis kartus persikėlė. 1854 m. mirė jo motina. Jis bandė save paguosti muzikuodamas. Devynerius metus mokėsi Jurisprudencijos mokykloje. Kai baigė mokyklą, turėjo susirasti darbą. Ketverius metus dirbo Teisingumo ministerijos raštininku. Tada kompozitorius ir pianistas Antonas Rubinšteinas padėjo jam tapti muzikos studentu naujai atidarytoje Sankt Peterburgo konservatorijoje. Jis išmoko groti fleita ir vargonais, taip pat skambinti fortepijonu ir sužinoti viską apie kompoziciją. 1866 m. persikėlė į Maskvą, kur Antono brolis Nikolajus Rubinšteinas paskatino jį rašyti rusišką muziką. Jis labai daug dirbo, dažnai būdavo išsekęs, tačiau sugebėjo baigti Pirmąją simfoniją, kuri buvo atlikta 1868 m.
P. Čaikovskis susitiko su kai kuriais garsiais muzikantais, tarp jų ir su Maskvoje viešėjusiu prancūzų kompozitoriumi Berliozu. Jis taip pat susidraugavo su rusų kompozitoriumi Milyjumi Balakirevu, kuris buvo labai paslaugus ir įtikino jį kelis kartus perrašyti vieną savo kūrinį, kol jis tapo labai geras. Balakirevas turėjo keturis draugus kompozitorius. Šis draugų ratas dažnai vadinamas "penketuku" arba "galinga saujele". Jie domėjosi rusų liaudies melodijų panaudojimu savo muzikoje. P. Čaikovskis niekada nebuvo šios grupės narys, nors jam patiko jų idėjos. P. Čaikovskis skyrėsi nuo jų: muzikos jis mokėsi konservatorijoje, kur studijavo Vakarų muziką. Harmonijos, kurias jis naudojo savo kūriniuose, dažnai netiko rusų liaudies dainoms. Jis parašė daug romantinio pobūdžio dainų. Viena iš jų, None But the Lonely Heart, ypač gerai žinoma anglų kalba.
Dabar P. Čaikovskis jau rašė kūrinius, kurie turėjo jį labai išgarsinti. Jis parašė dar dvi simfonijas, o jo Pirmasis koncertas fortepijonui, vienas populiariausių fortepijoninių koncertų, pirmą kartą buvo atliktas Bostone. Jis taip pat rašė operas ir kamerinę muziką.
Šlovės metai
1875 m. P. Čaikovskis pradėjo ilgą kelionę po Europą. Jam patiko Bizet opera "Karmen", bet Wagnerio operos iš ciklo "Žiedas" jam buvo nuobodžios. 1877 m. jis baigė "Gulbių ežerą" - pirmąjį iš trijų savo baletų. Iš pradžių žiūrovams jis nepatiko, nes šokėjai nebuvo labai geri.
P. Čaikovskis buvo slaptas homoseksualas. 1877 m. vasarą P. Čaikovskis nusprendė vesti. Jo žmona vadinosi Antonina Miliukova. Santuoka buvo nesėkminga. Praėjus kelioms savaitėms po vedybų, jis pabėgo ir daugiau niekada su ja negyveno.
Kita moteris turėjo tapti svarbi jo gyvenime, tačiau visai kitaip. Tai turėjo būti labai neįprasti santykiai. Jos vardas buvo Nadežda von Meck. Ji buvo turtingo vyro žmona. Ji mėgo P. Čaikovskio muziką ir pažadėjo jam, kad kas mėnesį mokės daug pinigų, jei tik jis jai pažadės, kad niekada nebandys su ja susitikti. Čaikovskiui nebereikėjo dirbti. Jis galėjo atsisakyti dėstytojo darbo konservatorijoje. Kelerius metus žiemas jis praleisdavo Europoje, o vasaras - Rusijoje. Nadežda ir P. Čaikovskis rašė vienas kitam ilgus laiškus, dažnai gana aistringus ir svajingus, juose kalbėjo apie meilę, gyvenimą ir apie tai, kaip norėtų jį pakeisti, tačiau niekada nesimatė. Čaikovskis turėjo daug laiko rašyti muziką: jis parašė kelias operas, tarp jų "Eugenijų Oneginą", Ketvirtąją ir Penktąją simfonijas, Koncertą smuikui, Serenadą styginiams, "Itališkąjį kapričą" ir 1812 m. uvertiūrą. P. Čaikovskis labai mylėjo Nadeždą, bet niekada jai nepasakė savo tikrųjų jausmų.
Paskutinieji metai
1885 m. P. Čaikovskis pavargo nuo kelionių. Jis išsinuomojo užmiesčio namą Klin mieste, esančiame netoli Maskvos. Gyveno įprastą gyvenimą: skaitė, vaikščiojo po mišką, dieną komponavo, o vakarais muzikuodavo su draugais. Jis ėmė labiau pasitikėti savimi kaip dirigentas ir dukart apkeliavo Europą, diriguodamas Leipcige, Berlyne, Prahoje, Hamburge, Paryžiuje ir Londone. 1889 m. jis baigė savo antrąjį baletą "Miegančioji gražuolė", o kitais metais, gyvendamas Florencijoje, pagal Puškino apsakymą parašė garsiąją operą "Pikų dama". Vėliau tais pačiais metais Nadežda von Meck jam parašė, kad prarado beveik visus pinigus ir nebegali toliau jo išlaikyti.
1891 m. pavasarį jis buvo pakviestas diriguoti į Niujorką, kur buvo atidaroma "Carnegie Hall". Jis taip pat dirigavo koncertams Baltimorėje ir Filadelfijoje. Grįžęs į Rusiją parašė savo paskutinį baletą "Riešutininkas" ir Šeštąją simfoniją, vadinamą "Patetine", kurią dedikavo savo sūnėnui, kurį buvo aistringai įsimylėjęs. Šis kūrinys dažnai laikomas geriausiu jo kūriniu. Jis buvo atliktas 1893 m. spalio 16 d. Sankt Peterburge. Po penkių dienų jis staiga susirgo cholera - liga, kuria mieste sirgo daug žmonių. Po keturių dienų P. Čaikovskis mirė. Daug kas mano, kad jis nusižudė tyčia išgėręs užkrėsto vandens. Gali būti, kad jis norėjo (ar net buvo priverstas) nusižudyti norėdamas išvengti skandalo, nes palaikė santykius su svarbaus aristokrato sūnėnu. Kas tiksliai nutiko, vis dar yra paslaptis.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Piotras Iljičius Čaikovskis?
A: Piotras Iljičius Čaikovskis buvo rusų kompozitorius, gyvenęs romantizmo laikotarpiu.
K: Kuo unikali jo muzika?
A: Jo muzika dažniausiai buvo dramatiška ir emocinga, joje Vakarų Europos muzikos elementai buvo derinami su tradiciniais rusiškais garsais.
K: Ką jis sukūrė?
A: Sukūrė 11 operų, 3 baletus, orkestrinę muziką, kamerinę muziką ir daugiau kaip 100 dainų.
K: Kokie yra žymiausi jo kūriniai?
A: Garsiausi jo kūriniai yra "Gulbių ežeras", "Riešutininkas" ir "Miegančioji gražuolė".
K: Kaip jį vertina kiti muzikantai?
A: Jis laikomas didžiausiu baletų kompozitoriumi istorijoje.
K: Kada ir kur jis gimė?
A: Gimė 1840 m. gegužės 7 d. Kamsko-Votkinske, Rusijoje.
K: Kada jis mirė? A: Mirė 1893 m. lapkričio 6 d. Sankt Peterburge, Rusijoje.
Ieškoti